Referendumų baubai. „Elito“ ar visuomenės demokratija?
  NAUJIENOS

Referendumų baubai. „Elito“ ar visuomenės demokratija?

Kategorija:

Įvyko akibrokštas ar nesusipratimas? Masinis žmonių apmulkinimas, psichozė? O gal dar kas? O gal patys žmonės nori spręsti tiesiogiai svarbius valstybei reikalus, kai surinko per 320 tūkst. parašų? Žmonės apatiški, nesidomi politika, tik keikia politikus – pastebi ne vienas. O gal to abejingumo „didžioji partijų ir interesų politika“ ir siekia?

Dar nesibaigus parašų rinkimo laikui dėl dabar inicijuojamo referendumo, kuriuo keičiami LR Konstitucijos straipsniai iš kai kurių apžvalgininkų ir politikų pasipylė epitetai apie parašų rinkėjus, iniciatyvinę grupę: „marginalai“, psichiškai nesveiki, kuriems „reikia dėmesio, susireikšminimo“, „nesusigaudantys realioje politikoje“, „neišmanantys teisės“. Suprantama į tų marginalų tarpą patenka ir Nepriklausomybės Akto signatarai ir kiti politikos apžvalgininkai bei intelektualai, kurie turi kiek kitokią nuomonę. O gal kitokios nuomonės visai negali būti? Reikėtų vengti tiek vieniems, tiek kitiems nieko nepasakančių, bet niekinančių etikečių klijavimo.

Aš net nekalbu apie referendumui spręsti pateikiamus klausimus, bet apie pačią teisę piliečiams juos inicijuoti ir rengti. Apie referendumų rengimo svarbą ne kartą viešai yra pasisakęs ir žinomas politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius: „Principingai pritariu referendumams. Sunku kalbėti apie skaidrią demokratiją, jei politikai nepasitiki žmonėmis ir jų gera valia bei sveiku protu. Nepritariu paternalizmui ir elito pretenzijoms, kad jis geriau žino, ko reikia eiliniams piliečiams, kas tarnauja jų interesams negu patys piliečiai. Kompartija irgi manė, kad ji geriau žino, tad ir viena sprendė svarbiausius klausimus. Apskritai paternalizmas sunkiai suderinimas su vienu pagrindinių demokratijos prielaidų, būtent, kad su kai kuriomis išlygomis piliečių balsas turi būti lemiamas.“

Visuomenę prilyginantiems runkelių laukui, retoriškai reikia pasiūlyti: gal visai nebeverta bet kokių rinkimų organizuoti, taip būtų sutaupomi pinigai, kuriuos būtų galima skirti socialinėms pašalpoms ir panašiai? Gal tuos, kurie, pavyzdžiui, dabar yra postuose ir palikime amžiams? Per rinkimų agitacijas yra tiek demagogijos, saldžialiežuvavimo, „snapelių fotošopinimo“, kad referendumo galimos populistinės manipuliacijos vargiai galėtų joms prilygti. Prieš rinkimus varo rinkiminę demagogiją, kai tik užsidaro urnos, baigia purslotis vieni ant kitų ir ieško sąjungininkų užimti postams. Ir tai vadiname demokratijos funkcionavimu?

„Nesidomėjimą politika gali skatinti įvairūs veiksniai; abejingumas, žinojimas, kad vienas balsas nieko nereiškia (tai labai racionalus požiūris), tad neverta balsuoti, santykinis pasitenkinimas esama padėtimi. Baiminamasi, kad tiesioginė demokratija sukels daugiau konfliktų. Bet didesnį pavojų sukelia ne tai, kad bus per daug demokratijos, bet kad dabar yra jos per mažai“,- teigia K. Girnius.

Norint inicijuoti referendumą visuomenės iniciatyva Lietuvoje reikia per 3 mėnesius surinkti 10 proc. rinkimų teisę turinčių parašų, Ukrainoje - 6,56 proc., Italijoje – 0,83 proc. , Olandijoje – 3,50 proc., Šveicarijoje – 0, 60 proc. (paprastam referendumui) ir 1,20 proc. (konstitucinei pataisai). Tai parodo, kad Lietuvoje žmonių valia inicijuoti referendumą yra iki pasityčiojimo ribojama. Specialiai taip padaryta, kad referendumus galėtų inicijuoti tik Seimas. 

Didžiųjų partijų atstovai išreiškia baimes, kad sumažinus parašų skaičių nuo 300 iki 100 – žmonėmis („runkeliais“) bus manipuliuojama. O gal reikia ugdyti politinį raštingumą, o ne įtraukti žmones vien į demokratijos parodiją kaip yra dabar su rinkimais? „Nedviprasmiškai pritariu siūlymui mažinti kartelę referendumui rengti - nuo 300 tūkst. būtinų parašų iki 100 tūkstančių. Vargu, ar demokratija gali suklestėti, jei ji grindžiama nepasitikėjimu rinkėjais. Ilgainiui gal tai supras ir Briuselis“, -  viliasi apžvalgininkas K. Girnius.

Didelio lobizmo valdoma ES ar viešojo intereso ir demokratijos?

Nesu ES entuziastas, kaip ir demonizuojantis ją, greičiau esu ES realistas. Tikra Sąjunga įmanoma tik demokratiškose visuomenėse, o ne ES biurokratijose, kurioms įtaką daro tam tikrų didelių korporacijų lobizmas.

Neabejoju Europos Sąjungos nauda, kai kuriuos dalykus jos pagalba galima spręsti žymiai sparčiau ir efektyviau. Lobistinės organizacijos, siauriems interesams atstovaujančios organizacijos daro milžinišką įtaką priimant įstatymus LR Seime, dar didesnis lobizmas vystomas ir ES mastu. Kaip pavyzdį galime paimti ir Tabako produktų direktyvą, kuri dabar yra naujai svarstoma ir griežtinama. Ją priėmus, jos nuostatas turės priimti kiekviena ES narė. Kita vertus, akivaizdu su kokiu lobizmu susiduria ši direktyva. Oficialai dabuojasi 160 tabako pramonės lobistų armija, kuri siekia ją sužlugdyti, vien „Philip Morris International”  išleido 1,5 mln. eurų, kad ją sužlugdytų arba padarytų palankesne savo interesams.  Reikia suprasti, kad priiminėjant ir kitus įstatymus lobistai tikrai darbuojasi išsijuosę ir kai kurie priimami ES teisės aktai taip pat yra pakreipiami taip, kad būtų naudingi didelėms, bet siauroms interesų grupėm. Taigi, nėra arba juoda, arba balta.

Pačioje ES vyksta idėjų kova, priešprieša tarp federacinės ir laisvų valstybių sąjungos. Tarp centralizmo ir autonomijos išlaikymo, tautiškumo ir visiško suvienodinimo tampant ES „tauta“, pagrindine ES tapatybe iškeliant - „ekonominis konkurencingumas“.

Per Lietuvos buvimą ES laiką daugybė milijardų eurų atėjo iš ES fondų, o kur žmonių laimingumas, pagerėjusi savijauta, sveikata? Priešingai – emigracijos mastai, nusivylimas, senėjanti visuomenė, savižudybių ir kitų mirčių dėl išorinių mirties priežasčių baisi statistika byloja ką kitą. Pasirodo tie ES milijardai laimingesnės Lietuvos savaime nepadaro. Reikia vertybinės, prasmingumo pusės.

Svarbiausia susitarti verslo, žiniasklaidos savininkų ir politikos atstovams?

Alkoholio ir tabako pramonės lobistinės organizacijos (Lietuvos laisvosios rinkos institutas) ekspertai ėmėsi ir šio klausimo. Kad alkoholio ir tabako pramonę lobina ne už ačiū, tai rodo ir instituto internetiniame puslapyje skelbiamas deimantinių, auksinių, sidabrinių ir gintarinių  rėmėjų sąrašas (http://www.llri.lt/prisidekite/llri-remejai  bei

http://www.ekspertai.eu/deimantiniai-auksiniai-sidabriniai-ir-gintariniai-llri-pasiulymai/).

Suprantama, ne už ačiū LLRI lobina ir referendumo iniciatyvą menkina.

Tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės ar nekalbama pasaulio pabaigos kalba: tuo labiausiai kaltinami referendumo iniciatoriai, bet ar ne taip pat atrodo ir tie, kurie gąsdina, kad pritarus referendumo nuostatom, Lietuva turėtų mokėti milijardines sumas ES. Suprask, šis kelias yra tik vienos krypties: ES diktato. Į ES linkęs žiūrėti, gal klystu, teigiamiau, juk tai laisvų valstybių sąjungą, o ne Sovietų Sąjunga. „Ateikite balsuoti, nesvarbu už ką, bet išreikšite savo valią, parodykite aktyvumą“, esame ne kartą girdėję pasisakant rinkimų išvakarėse aukštus valstybės pareigūnus. O kai žmonės išreiškia valią (gal ir klaidingą, neklaidinga buvo tik komunistų partija) juos ignoruojame ir įvardijame, kad tai „runkelių“ valia?

Dabar vyksta parašų skaičiavimas (ar braukymas?), kad gal yra kokių netikslumų (įrašytas ne pilnas adresas, gal dar kokia neesminė klaidelė), bet demokratijos ir teisės viršenybė šiuo klausimu yra esminė: parašo autentiškumas. Pilietis išreiškė valią padėdamas parašą. Tai jo valia. Ir jį šališkai išbrokuoti vien dėl neesminių klaidelių būtų spjūvis į pilietinę visuomenę provokuojanti Ukrainoje vykstančius neramumus.  

Šiandien visa „demokratinė“ kova vyksta valdžios olimpe, o visuomenė gali tik stebėti tų sunkiasvorių kautynes, o pati dalyvauti valstybės valdymo procesuose negali. Galima nutekinti informaciją „bendram labui“, kitus procedūrinius pažeidimus daryti, juk žinome - "Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui".  Svarbiausia susitarti verslo, žiniasklaidos savininkų ir politikos atstovams – ir tai vadinama demokratija. Tikrai?

Realiai vertindamas, kai kurių referendumų iniciatorių populistinius tikslus, norą pasireklamuoti ir kitas manipuliacines galimybes, K. Girnius vis dėlto teigia: „Bet rinkėjų valios nepaisymas, atvirai jiems reiškiama panieka yra dar rizikingesni. Jie atveria terpę vis didėjančiam politinių avantiūristų skaičiui, didina tą susvetimėjimą ir abejingumą politikai, kurį referendumo oponentai dažnai mini. Piliečiai nei taps atsakingesni, nei didės jų susidomėjimas politika, jei bus ribojamos jų galimybės reikšti savo nuomonę ir dalyvauti politikoje. Jei būtų galima lengviau rengti referendumus, politikai būtų verčiami svarstyti klausimus, kuriuos dabar apeina, ir vien tai sustiprintų demokratiją. O demokratinei respublikai turėtų rūpėti demokratijos kokybė.“

Juozas Dapšauskas



 

Ar jau pradedama kurti sveikatos (sveikatingumo) sistema?

2007 m. Šiaulių savivaldybės salėje teko organizuoti permainų konferenciją „Sveikata – dvasinė, psichinė, fizinė ir socialinė darna“, kurią rėmė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Jau prieš pat renginį sulaukiau skambučio iš SAM, kad atšaukia savo rėmimą, nes sužinojo, kad vienas iš pranešimų yra pavadintas „Kodėl Lietuvoje nėra sveikatos sistemos?!“

Praėjo penkmetis – prieš tapdamas SAM ministru Vytenis Povilas Andriukaitis viešai pareiškia, kad Lietuvoje sveikatos sistemos nėra, ją reikia sukurti. „Reikia labai aiškiai suprasti, kad visuomenės sveikatos politiką įgyvendinančio sektoriaus nesukūrėme“, – dar tik būdamas kandidatu į ministrus sakė V. P. Andriukaitis.

Pirmiausia dirstelėkime kaip žodį sistemà [gr. systēma – sandara; junginys] apibrėžia tarptautinių žodžių žodynas: „Planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija, susieta, vientisa visuma“.

Gydymo sistema (vadinama sveikatos priežiūros) – korumpuota, neefektyvi, su baisiomis eilėmis, labai brangi – taip, ji tikrai yra, bet sveikatos sistemos – nėra.

Sveikatos puoselėjime ir išsaugojime dalyvauja daug veiksnių. Kokia ta sveikatos sistema galėtų būti, apie kokią kalba daugybė mokslininkų ir praktikų?

Pirmiausia sveikatos sistemos modelis turėtų prasidėti nuo realaus asmens sveikatos įvertinimo. Patikrinamas kraujo spaudimas, kraujo sudėtis, širdies, raumenų tonusas ir kiti elementarūs rodikliai, tada truputis teorinių įkvepiančių žinių ir svarbiausia praktiniai sveikatingumo užsiėmimai: dvasinės darnos kūrimas, streso valdymas, fiziniai pratimai, mitybos keitimas ir kiti sveikatingumo įgūdžiai. Po jų jau naujas patikrinimas: kaip tie rodikliai (kraujo spaudimas, jo sudėtis ir pan.) pasikeitė? Kur tokia sistema egzistuoja šiandien nuėjus į vadinamuosius „sveikatos centrus“ poliklinikas? Ar tai ne priklausomybės nuo vaistų skatinimo ir receptų išrašinėjimo įstaigos?

Beje, tokios vienkartinės „prevencinės“ akcijos kaip širdies dienos proga, kai palapinėse matuojamas kraujo spaudimas, pasakomi rizikos veiksniai (kuriuos ir taip visi žino), ir čia pat kartais dalijamos reklaminės vaistų reklamos skrajutės - nevertos jokio dėmesio.

2013 metais SAM parengtoje „Sveikatos sistemos apžvalgoje“ pateikiamas suskirstymas, kam yra skiriami (2011 m.) vadinamieji sveikatos priežiūros pinigai: tik vienas proc. skiriamas prevencijai, visuomenės sveikatai! Visa kita gydymui, paslaugų administravimui, ilgalaikės slaugos ir reabilitacijos finansavimui. Tikriausiai reikia dar tikslinti: iki vieno proc. skiriama prevencijai, į kurį įeina įvairios sveikatos stebėsenos, studijos, analizės, konferencijos, plakatėliai, kad skiepykitės nuo gripo ir pan., tad praktinei sveikatingumo veiklai, vyraujančių ligų rezultatyviai prevencijai, konkretiems sėkmingiems projektams tenka visai gėdingo pasityčiojimo trupiniai.

Kaip kad tyčiodamasi iš nevyriausybinių organizacijų SAM skelbia konkursą skirtą NVO išdalinti 200 tūkstančių litų sveikatinimo veikloms visiems metams. Į šią sveikatinimo veiklą įtraukiami ir donorystės propagavimo, pacientų organizacijų integracijos, seksualinio švietimo projektai, savižudybių prevencija, neįgaliųjų integracija, traumų, smurto prevencija, AIDS. Trupiniai pabarstomi labai plačiam spektrui organizacijų, ir jei kas gauna kelis tūkstančius litų, tai jie ir susinaudoja to projekto parengimo išlaidoms padengti, o ne rezultatyviai veiklai.

Lietuvoje Šiaurės ministrų tarybos biuras 2011 m. rengė pilotinį projektą "Sveikesnio pasirinkimo link"  vienoje mokyklose įtraukiant visą bendruomenę – moksleivius, mokytojus, tėvus. Jame kartu su skandinavų atstovais dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos sveikuolių sąjunga. Paradoksalu, jis kaip ir nebūtų tęsiamas (2012 m. nevyko) jei ne šie metai, Seimo paskelbti Sveikatingumo metais, kai pasisekė šį projektą įrašyti į Vyriausybės patvirtintą Sveikatingumo metų programą. Kam mums skandinavų patirtis, kuri sveikatos ugdymo kultūros pavyzdžių turi nemažai ir tikriausiai iš neturėjimo kur dėti pinigų Lietuvoje suorganizavo pilotinį projektą? Tik sau? Pas mus sveikatos ugdymo kultūra tokia aukšta ir svarbiausia sėkminga, kad neverta iš Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos, Danijos mokintis? Sveikatingumo metais šis projektas bendradarbiaujant Sveikatos apsaugos ministerijai ir Savivaldybių sveikatos biurams bei NVO vykdytas 8 savivaldybėse. Ar kitais metais jis bus tęsiamas? Ar jau pasibaigus Sveikatingumo metams pasibaigs ir šiaip minimalios, bet rezultatyvios sveikatingumo programos?  Ar tai ir nėra sveikatos sistemos esmė: žmones įkvėpti sveikai gyventi ir savo kasdienybėje padėti jiems tai praktikuoti?

Skandinavijos šalių patirtis – sprendžiant, pavyzdžiui, kraujagyslių susirgimų problemą, tuo pat metu vykdosi ir kitų ligų prevencija (diabeto, skeleto, sąnarių, virškinimo, onkologinių ligų ir pan.). Rezultatas: sutaupytos milžiniškos lėšos, kurių nebereikia skirti gydymui; sveiki žmonės, kurie gali kurti konkurencingą ekonomiką.  Beje, visuminį sveikatos ugdymo modelį mūsų šalyje jau daugiau nei 20 m. praktiškai puoselėja Lietuvos sveikuolių sąjunga. Deja, valstybė nesiėmė jo taikyti platesniu mastu, o visiškai pasidavė farmacijos ir gydymo verslų kontrolei, beje, pačios „gydymo sistemos“ pavadinimą pakeitusi į „sveikatos priežiūros sistemą“. Aš tai vertinu kaip kriminalinį veiksmą: keičiant sąvokas nepakeisti turinio.

Ministras V. P. Andriukaitis inicijuoja Nacionalinės sveikatos tarybos (NST) pertvarką, kad ji taptų koordinuojanti sveikatingumo veiklas institucija. Tik kada matysis konkretūs žingsniai, o tuo labiau - rezultatai? Dabar, kaip ir daugybę metų, NST egzistavimas yra beprasmis. Akivaizdu, labai susireikšminęs NST pirmininkas Juozas Pundzius, kad gali Seimo Konstitucijos salėje rinktis ir pasvarstyti apie seniai žinomas, augančias, bet nesprendžiamas problemas, padaryti metinį pranešimą Seimo plenarinių posėdžių pustuštėje salėje. O kokia reali nauda iš tų posėdėlių ir konferencijėlių, kuriose net normalios, prie esminių sprendimų vedančios diskusijos nėra?

Sveikatingumo metais prasidėjo permainos, pradėta kurti sveikatos sistema? Toliau pasenusią, korumpuotą ir neefektyvią sistemą „šokdina“ Inovatyvios farmacijos pramonės asociacija rengdama tarptautinius „Sveikatos forumus“ (paskutinis vyko vos prieš savaitę) esmėje siekdami toliau užsitikrinti augantį finansavimą farmacijai.

Tikriausiai kiekvienas turi turėti savo sveikatos sistemėlę. Vadovaudamasis bendromis rekomendacijomis susikurti sau tinkamiausią sveikatos tausojimo ir puoselėjimo sistemą. Apie tai jau kituose straipsniuose. Juk pirmiausia turime pradėti nuo savęs. O valstybė privalo teigiamas iniciatyvas palaikyti, skatinti, atstovauti viešąjį interesą, kitaip valstybės egzistavimas, mokesčių surinkimas yra beprasmis ar net panašus į mafijinių struktūrų veiklą.

Juozas Dapšauskas


Reklama