NAUJIENOS

Ramunė Badaukienė: inkliuzinis ugdymas praktiškai arba nauji karaliaus drabužiai

Kategorija:

Miestas:
Pastaruoju metu Lietuvoje vis aktyviau diskutuojama apie inkliuzinį ugdymą. Vadovaudamasi pavaduotojos ugdymui, spec. pedagogės Laimos Daujotienės, logopedės Daivos Steponavičienės įžvalgomis iš darbo patirties dalijuosi keliomis mintimis apie teigiamas ir neigiamas inkliuzinio ugdymo puses.
Inkliuzinis ugdymas – siekis, kad ugdymas būtų naudingas visiems, o teikiamos kokybiškos paslaugos atitiktų kiekvieno besimokančio poreikius. Kaip įgyvendinti šį gražų siekį praktiškai?

Teigiami aspektai:

1. Valstybė sutaupo lėšas.
2. Išsprendžiamas pagalbos specialistų trūkumas.
3. Mokinys ugdosi bendroje aplinkoje kartu su bendraamžiais.
4. Vaikas gauna teigiamų elgesio, socialinio bendravimo pavyzdžių.
5. Tėvai nejaučia ,,vaiko išskirtinumo“ prieš draugus, kaimynus.

Neigiami aspektai:

1. Mokinio psichologinė būsena. Mokinys anksčiau ar vėliau suvokia savo išskirtinumą – pamato, kad negeba mokytis su visa klase, nesuvokia visos informacijos, supranta, kad jam skiriamos mažesnės apimties ar kitokios užduotys, jų nespėja atlikti, jiems taikomas kitoks vertinimas ir t.t. Vieniems – tai patogu, kitiems – skatina užsisklendimą savyje, asmenybės izoliaciją, motyvacijos praradimą.

2. Mokinio mokymosi motyvacija. Savarankiškai mokinys negeba atlikti užduočių – kiti vaikai daro, o jam reikia papildomo, pakartotinio, struktūrizuoto paaiškinimo. Mokytojo padėjėjas sėdi greta, padeda, bet tuo pačiu ir  kalba klasėje, tuo atkreipdamas bendraklasių dėmesį. Išėjimas į spec. pedagogo kabinetą irgi sukelia dvilypę situaciją: kodėl, būtent, šis mokinys per pamoką išeina? Mokinys jaučiasi išskirtas. Be to, reikia su klase derintis namų darbus. Dėl to mažėja savivertė, mokymosi motyvacija.

3. Pamokos laiko sąnaudos. Klasei pateikus bendras užduotis, mokytojas turi mokiniui  atskirai paaiškinti jo užduočių atlikimą. O jei klasėje ugdomi keli integruoti mokiniai, yra gabiųjų, silpnai besimokančių? Kai kurios temos su mokiniu nenagrinėjamos, reikia ruošti ir paaiškinti kitos temos užduotis, jas nuolat tarpiškai patikrinti. Orientuojantis į klasės daugumą, kažkuri grupė kiekybiškai ar kokybiškai lieka nuskriausta.

4. Pagalbos specialistų trūkumas. Specialistų etatams skirtas per didelis skaičius mokinių. Pav.: 1 etatas spec. pedagogo – 27 mokinių, 1 etatas logopedo – 50 mokinių. Paprastai mokykloje specialiųjų poreikių mokinių susidaro daugiau, bet etatų mokykloje nedaugėja, nes neužtenka pagalbai skiriamų lėšų. Kadangi per daug mokinių pogrupiuose, grupėse, dėl to kyla sunkumų racionaliai sudarant užsiėmimų tvarkaraščius, pagal dalyką, klasę. Dažnai skiriasi ir pamokų temos. Mažai laiko lieka individualiam darbui, pažintinių procesų  lavinimui.

5. Mokytojo ir mokytojo padėjėjo kompetencija.

6.  Nepritaikyta mokyklos infrastruktūra.

7. Neskiriamos papildomos lėšos mokymo priemonėms įsigyti.

8. Menkas tėvų indėlis į vaiko pasiekimų gerinimą. Net ir socialinių įgūdžių, kalbinis ugdymas paliekamas mokyklai. Sudarytų individualių planų, programų ir kt. reikalavimus vykdo tik pedagogai, retai kada tėvai. Daugeliui mokinių sutrikimus sunkina atsirandančios mokymosi spragos, nepakankama tėvų priežiūra atliekant namų užduotis.

Įžvalgos:

1. Mokiniai su individualizuotomis programomis efektyviausiai ugdomi atskirose klasėse. Gali būti inkliuzuojami į bendras klasės veiklas per atskiras pamokas, renginius. Specialiųjų ugdymo poreikių mokiniai yra labai skirtingi. Sutrikimas dokumente parašytas tas pats, o stiprybės, reakcijos į aplinkos pokyčius, suformuotas šeimos požiūris į iškilusius sunkumus, elgesio savikontrolė, socialiniai įgūdžiai, akademiniai gebėjimai yra skirtingi. Sudėtinga numanyti, kaip specialiųjų ugdymo poreikių mokinys, patekęs tarp kitų  mokinių, ugdysis. Todėl kyla klausimas, ar tikrai ugdymas bus kokybiškas visiems? Šiuo metu mokyklose integruotai ugdomi mokiniai reikalauja ypač didelių pedagogo pastangų ruošiantis pamokai: pagal temą parinkti užduotis, kurios mokiniui būtų suprantamos, įdomios, įveikiamos, ir tuo pačiu lavintų jo galias, surasti tinkamus vadovėlius, IT priemones, veiklą suorganizuoti taip, kad neblaškytų kitų mokinių, susiplanuoti laiką, kad spėtų fiziškai prieiti prie kiekvieno mokinio ir pan. Kiekvienam specialiųjų ugdymo poreikių mokiniui reikalingas atskiras žmogus, jei siekiame, kad teikiama paslauga būtų kokybiška. Ne visiems mokiniams tinka inkliuzinis ugdymas. Skirtumas tas, kad dabar  specialiųjų ugdymo poreikių mokiniai turi pasirinkimą  mokytis integruotai, jei integracija sėkminga, arba mokytis tam pritaikytoje mokykloje, kur jis jaučiasi geriau.

2. Reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai – mokytojai tokiam darbui turi būti ruošiami nuo pirmo kurso pradžios, nes kursų, seminarų išklausymas, kad ir didelę patirtį turinčiam pedagogui, nepadės sklandžiai organizuoti ugdymo proceso pamokoje: paruošti programos, valdyti elgesį ir pan. (tuo tarpu specialiosiose mokyklose dirba mokytojai turintys specialiojo pedagogo kvalifikaciją). Mokytojo padėjėjas taip pat turi turėti atitinkamą kvalifikaciją dirbti su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais mokiniais ir būti pilnaverčiu mokytojo asistentu.
 
3. Specialistai  turėtų skirti individualią pagalbą, nes  ugdymo  kokybės galima pasiekti per individualų darbą. Dirbant ,,masėse“ šių mokinių pasiekimai nematomi arba tik minimalūs. Todėl reikalingos didesnės logopedų, specialiųjų pedagogų, socialinių pedagogų, psichologų pajėgos. Pagalbos mokiniui specialistai šiai dienai pagal etatui priklausantį specialiųjų ugdymo poreikių mokinių skaičių sunkiai pasiekia akivaizdžių rezultatų, nes individualizuojant pagalbą pagal mokinio specialiąsias reikmes, neįmanoma jos teikti tiek kartų per savaitę, kiek rekomenduoja tarnybos.
 
4. Specialiųjų ugdymo poreikių mokinių tėvai taip pat turi būti tinkamos socializacijos, kad bendradarbiavimas su mokytojais ir vaiko įtraukimas į ugdymą bei neformalią mokyklos veiklą, vyktų kokybiškai ir sklandžiai. Didelė dalis tėvų nėra tam pasirengę. Jų išklausomi kursai ar mokyklos specialistų konsultacijos tik dalinai gali pakeisti nuostatas, požiūrį ar išmokyti teikti tinkamą pagalbą vaikui, todėl socialinių įgūdžių programos reikalingos ir tėvams. Tam turi būti numatomos ir skiriamos lėšos.
 
5. Mokinams su specialiais ugdymosi poreikiais turi būti pritaikoma mokyklos infrastruktūra, skiriamos lėšos ugdymo priemonėms įsigyti, ruošiami mokytojai, specialistai jau dabar.
 
P.S. Visa ta inkliuzija primena H.K.Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“.
Kad tai įgyvendinama, šauni idėja, kad specialiųjų ugdymo poreikių mokiniai laimingi mokysis bendrojo lavinimo mokykloje, o kita dalis mokinių, nepastebės, kad jie išsiskiria savo elgesiu, išvaizda, mokymu, toleruos be patyčių, mokytojai patenkins visų vaikų ugdymosi poreikius ir t.t. – mato tik protingi ir užimantys tam tikras pareigas žmonės. Bus, kurie sušuks „Karalius nuogas!“, tačiau procesas vyks toliau, nes kitu atveju, tai reikštų, kad kažkas nėra protingas arba nepelnytai užima savo pareigas.
                          
  Ramunė Badaukienė
Mažeikių ,,Ventos“ progimnazijos direktorė
 

Reklama