NAUJIENOS

Prof. Vytautas Landsbergis: svarbu išlaikyti žmogiškumą, kai kiti žengia į sužvėrėjimą

Kategorija:

Miestas:
VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras šiandien pradėjo komunikacinę kampaniją „Aš nesu Sacharovas, bet...“, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus teisių svarbą karo metu, priminti apie vertybes, už kurias kovojo žymus Rusijos disidentas, Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas. Šios kampanijos veidu tapo politikas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Jis sako, kad Sacharovo idėjos išlieka visad svarbios. Visgi profesorius skatina Lietuvos visuomenę išlikti budrią, priešintis propagandai, išlaikyti žmogiškumą ir nepasiduoti sužvėrėjimui.



Prie kampanijos taip pat prisijungė Tomas Vytautas Raskevičius, Beata Nicholson, Erica Jennings, Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Daugiau apie jų idėjas: www.iamnosakharov.org Pirmiausiai dalijamės interviu su prof. Vytautu Landsbergiu.


 
Kodėl Jums svarbu priminti apie priešinimąsi fašizmui ir razismui?

Tai man svarbu kaip kiekvienam normaliam žmogui.
 
Kaip manote, kaip būtų elgęsis Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas jei gyventų šiais laikais ir matytų, kas vyksta Ukrainoje?

Neabejoju, kad jis būtų išėjęs į Raudonąją aikštę ar į kitą labai matomą vietą ir protestuotų prieš karą, prieš Ukrainos užpuolimą. Nėra jokių abejonių.
 
Kodėl šiomis aplinkybėmis svarbu atsiminti Andrejaus Sacharovo asmenybę?

Jo pagrindinės idėjos yra svarbios visą laiką. Anksčiau buvo labai svarbu, kad toks autoritetingas žmogus jas skelbia. Tai lieka mūsų atmintyje, mes gerbiam jį ir atsimenam. Būtų gerai, kad kuo daugiau žmonių jį prisimintų ir žinotų, už ką kovojo Sacharovas. Kas tyrinėja jo biografiją, gal gali atsakyti į tai, ar jis jautė kaltę, kad sovietų komunistams pagamino atominį ginklą. Gali būti, kad jausdamas kaltę, jis ir įsijungė į kovą už žmogaus teises, į kovą, kad nebūtų tos santvarkos. Nes ši santvarka su ginklu rankoje yra pavojingiausia visai žmonijai. Tą dabar ir matome, kai iš buvusio komunizmo formuojasi atviras fašizmas.
 
Lietuvos visuomenėje stebime susitelkimą, žmonės aukoja daiktus, pinigus, atveria savo namų duris, savanoriauja. Ar tai nesuteikia vilties, kad empatijos dabar yra daugiau?

Empatijos tikrai yra ir ji akivaizdžiai reiškiasi, bet reiškiasi ir antipatija. Jau girdisi balsų: „o kodėl reikia rūpintis ukrainiečiais, kodėl manim niekas nesirūpina?“. Tokių balsų visada bus, jais gali pasinaudoti tie, kurie siekia  supriešinti visuomenę ir pakirsti paramą ukrainiečiams. Jeigu lietuviai bus trumparegiai ir negiliai empatiški, jeigu tik trumpam pademonstruos užuojautą, o po kelių dienų jau pradės priekaištaut, kodėl atvažiavo ukrainiečiai, neva kažką iš manęs atėmė, tai nieko gero nebus. Tokių savanaudiškai galvojančių žmonių tarpe atsiranda kažkieno pamėtėtų nedraugiškų požiūrių.
 
Kokios grėsmės tame slypi?

Visuomenės sukvailinimas. Pažiūrėkime į Rusiją – ten visuomenė be galo sukvailinta. Lietuviai dar ne tokie, bet yra ir bus dedamos pastangos, kad ir mes būtume sukvailinti. Gerai, jei yra sąmoningų žmonių, kurie atskiria, kas yra kas, ir jie nepasiduos, bet yra juk ir tokių, kurie nelabai atskiria.
 
Stebint apklausas, matosi, kad Rusijoje tų atskiriančių, kas yra kas, nelabai daug. Ar yra vilties, kad Rusijos žmonės atsibus?

Rusijoje dabar situacija labai panaši į tą, kuri buvo Vokietijoje paskutiniais Hitlerio metais. Didžiulės minios žmonių šaukė „Heil Hitler“. Tad panašūs dalykai dabar vyksta Rusijoje. Ar žmonės išeis į gatves, sunku pasakyti. Kartais įvyksta netikėtų dalykų ar staigių lūžių. Jei Rusija patirs nelaimių, kurias sąlygos Putino valdžios veiksmai ir liaudis nepriims aiškinimų, kad Putinas nekaltas, kad kalti amerikiečiai, kurie subombardavo Ukrainą, gal kažkas ir įvyks. Bet visgi tų išprotėjusių žmonių gana daug. Jie tiki, kad niekas nieko nebombarduoja, kad viskas labai gražu, mano, kad Ukrainoje visi džiaugsmingai sutinka rusų kariuomenę.
 
Tokiu metu labai svarbu kalbėti apie žodžio laisvę, vieną iš pamatinių žmogaus teisių. Rusijoje ji dabar labai smarkiai apribota.

Taip, bet būtų labai gerai kalbėti ne abstrakčiomis frazėmis: „Žinote, labai svarbu žodžio laisvė“. Tai tik teorinis samprotavimas. Geriau paklausti žmogaus: „Ar tau patiktų, jei tau užkimštų burną?“ Tada tampa aišku. „O kodėl man kažkas turi užkimšti burną?“ „O todėl, kad jie tau neleidžia kalbėt, ką tu nori“. Tokius palyginimus žmonės supranta lengviau, nei abstrakčius svaičiojimus.
 
Ką manote apie propagandinę Rusijos žiniasklaidą ir žmones, kurie tiki jos „naujienomis“?

Tokie žmonės gali patikėt, kad žemė yra plokščia, kad saulė sukasi aplink žemę. Jie laikomi primityvaus supratimo narve. Kaip triušiai, jie kito pasaulio nemato, tik tiek, kiek įžvelgia pro narvo plyšį. Tai protinis narvas. Nėra ko juos kaltinti. Reikia kaltinti narvų dirbėjus.
 
Kodėl svarbu palaikyti Ukrainą?

Mums turėtų būti svarbu apskritai palaikyt žmoniškumą. Nes žmonija žengia į nužmogėjimą, net į sužvėrėjimą. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad labai didelė ir užmiršta nuodėmė yra abejingumas. Numoti ranka, sakyt, kad man „vienodai rodo“, tegu jie tarpusavyje kariauja, neatjausti, neparemti, neginti silpno, kurį muša, yra didelė nuodėmė. Dabar labai norima įtikinti, kad nereikia ginti to, kurį muša, tegu jis pats ginasi. Tai pasaulinė politika. „Truputį padedam, bet ne per daug. Tegu kapstosi. Nes kitaip ir mums gali tekt“. Štai čia žmonijos egzaminas. Jį laikome ir Lietuvoje. Ar aš abejingas, ar noriu padėti, noriu užstoti tą, kurį muša, kuris sužalotas, apiplėštas, numestas pakelėje, o visokie ponai eina pro šalį ir nežiūri į jį. Esame Šventojo Rašto istorijose apie gailestingąjį samarietį, kuris vienintelis padėjo plėšikų sumuštam žmogui, gulinčiam pakelėje. Dabar samariečių atrodo gana daug, kurie atjaučia, padeda, priima pabėgėlius, bet tam reikia ir tikro jausmo bei ištvermės ilgesniam laikui.
 
Tikriausiai tam reikia ir drąsos. Gerai, kai visas pasaulis vieningai sutaria, kas netoleruotina. Bet kai esi vienas ir turi pasisakyt prieš neteisybę. Tai kur kas sunkiau ar ne?

Putinistai taip ir skelbia: kas padeda ukrainiečiams – tas yra prieš Rusiją, o kas yra prieš Rusiją – turi būt nubaustas. Jie savo fašizmą nori primest visam pasauliui. Taigi paskelbė Lužnikų stadione vykusiame sąskrydyje, suvežė žmones, garbinančius Putiną, kaip kadaise Hitlerį. Šūkiai buvo tokie, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mus, rusus. Rusai mano, kad visas pasaulis blogas, jį reikia pavergt, jį reikia sunaikint, o jie yra tikrieji, teisingieji ponai ir valdys pasaulį. Tokių dalykų buvo ne vieną kartą žmonijos istorijoje. Ir Hitleris skelbė: šiandien man priklauso Vokietija, rytoj man priklausys visas pasaulis.

Nemanau, kad sankcijos yra bausmė Rusijai už jos veiksmus. Tai yra atsiribojimas ir atsisakymas padėti plėšikui, kuris elgiasi baisiai ir neteisingai. Ir dabar kai siūloma nepirkti iš Rusijos tos prekės, iš kurios jie gyvena ir gaminasi ginklus žudyti ukrainiečiams, tai siūlymas kai kur atmetamas, sakant, kad gal ne, pablogės mūsų gyvenimas, bus ne taip šilta kaip šiandien, ne taip gera.
 
Viskas remiasi materializmu?

Taip, deja. Labai primityvus materializmas. Valstybių vadovai beveik visur yra marksistai. Jiems labai svarbu augimas, ekonomikos klestėjimas, „gerovės“ kūrimas. O tai skaičiuojama tik pinigais. Žmogaus savijauta nėra gerovės matas. Materializmas įsiskverbia visur, ir į demokratines procedūras. Juk norint, kad žmonės remtų tam tikras politines jėgas ar valdžią, reikia tiems žmonėms duoti to, ką jie nori turėti. O jie nori turėti storesnę piniginę, daugiau malonumų, daugiau daiktų. Viso to, kas iš tiesų yra niekalas. Turėti daugiau džiaugsmo, laimės, meilės kitiems, nėra populiaru. Šiomis temomis galima kalbėti daug ir ilgai. Esu parašęs savo mąstymų, pasisakymų knygą „Kodėl mes?“, ji balandžio mėnesį turėtų išeiti, tai žmonės galės skaityti ir nagrinėti paliestas tokias ir panašias temas.
 
Daugiau apie žmogaus teisių kampaniją „Aš nesu Sacharovas, bet...“: www.iamnosakharov.org

Aušra Pociūtė

Reklama