Premjera „Vivat Kava!“ – su kadaise moterims drausta kava
  NAUJIENOS
Macikuose pagerbtos GULAG‘o lagerių aukos

Premjera „Vivat Kava!“ – su kadaise moterims drausta kava

Kategorija:

Miestas:

Net pačios karščiausios buitinės dramos nesunkiai sutalpinamos į palyginti neilgas kamerines operas. Tuo jau netrukus galės įsitikinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera „Vivat Kava!“ susivilioję muzikos mylėtojai. Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantata“ ir  Giovanni Battista Pergolesi „Tarnaitė ponia“ rugpjūčio 5 d. 19.30 val. skambės Klaipėdos Laikrodžių muziejaus kiemelyje, o rugpjūčio 8 d. 19.30 val.  – Palangos Kurhauze.   

Į muzikinį sūkurį jus kviečia dirigentas Dmitrijus Zlotnikas ir scenos intrigų meistrė – režisierė Rūta Bunikytė. Iš komiškų situacijų bandys išsisukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Mindaugas Rojus, Rosana Štemanetian, Rasa Ulteravičiūtė, Aurimas Raulinavičius, Tadas Jakas, Artūras Kozlovskis ir Vilius Trakys. 

Viliojantį kavos skonį bus galima girdėti ne tik „Kavos kantatoje“, bet ir pajusti nuosavu gomuriu. Premjeroje „Vivat kava!“ Klaipėdos Laikrodžių muziejaus kiemelyje skanausime ypatingos rūšies gėrimą, kurį patieks kavos skrudinimo namai „Musangas“. 

Apie muzikos ir kavos sąsajas 

Leipcige įsikūrusiuose Zimmermanno kavos namuose kartą per savaitę lankytojus linksmindavo universiteto ansamblis „Collegium Musicum“, kurio tuometinis vadovas buvo kompozitorius Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750). Leipcigo vyrai mėgo šio ansamblio koncertus, kurių beklausydami mėgavosi tuomet dar egzotika Vakarų Europoje laikyta kava. Tačiau gerti kavą Vokietijoje bandyta uždrausti moterims nuogąstaujant, kad toks įprotis gali pakenkti jų jautriems nervams ar netgi vaisingumui. Savaime suprantama, tokios baimės trukdė Zimmermanno kavos namų verslui. Todėl 1734 m. jie užsakė ansamblio „Collegium Musicum“ vadovui parašyti kūrinį kavos tema. Netrukus produktyvusis J. S. Bachas užsakovams pristatė „Kavos kantatą“ trims solistams ir instrumentiniam ansambliui, kuri tapo pirmuoju kavą garbinančiu kūriniu pasaulio muzikos istorijoje. 


Autorių garsina iki šiol 

Likimas kompozitoriams dažnai krečia piktus pokštus, užmarštin nugramzdindamas tuos veikalus, kuriuos jie patys laiko savo kūrybos viršūne, bei išaukštindamas tai, ką jie lengva ranka brūkšteli aplinkinių pramogai. Taip nutiko italų kompozitoriui, Neapolio operos mokyklos atstovui Giovanni Battistai Pergolesi (1710–1736). Jo epochoje buvo įprasta operos spektaklių pertraukų metu linksminti besiilsinčią publiką trumpais savarankiško siužeto komiškais kūrinėliais – intermedijomis. Norėdamas, kad įnoringoji publika iki pabaigos išklausytų jo herojišką operą „Nepalaužiamas kalinys“, pirmą kartą pristatytą 1733 m. Neapolyje, G. B. Pergolesi paskyrė jai šmaikščią intermediją „Tarnaitė  ponia“. Nutiko tai, ko kompozitorius, po trejų metų miręs nuo tuberkuliozės, tikėjosi mažiausiai: „Nepalaužiamą kalinį“ visi pamiršo, užtat „Tarnaitė ponia“ garsina savo autorių iki šiol. 



Tarnaitė ar ponia 

Šioje komiškoje operoje turtingas viengungis Ubertas kenčia nuo aikštingos tarnaitės Serpinos (vardas itališkai reiškia gyvatėlę). Išpuikusi Serpina pusryčiams nepateikia ponui šokoladinio gėrimo ir dar gąsdina, kad jam teks likti nevalgiusiam iki pietų... Ubertas išbara ją už nepaklusnumą, bet Serpina atsiperka veidmainiškomis ašaromis. Tuomet Ubertas įsako tarnui Vesponei kuo greičiau surasti jam žmoną. Tarnaitė supranta, kad gresia jos poniškam gyvenimui, ir keičia taktiką – meiliai patiekia ponui šokoladą nedviprasmiškai užsimindama, kad Ubertui derėtų vesti būtent ją. Šis, nors slapčia mylėdamas Serpiną, tuo abejoja... Tuomet tarnaitė pono ryžtą nutaria sustiprinti pavydu. Ji pristato Ubertui tariamą jaunikį –„griežtą karininką”, kuriuo apsimeta tas pats Vesponė. Įžūlus planas ne tik prajuokina publiką, bet ir leidžia Serpinai tapti pono nuotaka... Paskubėkite įsigyti bilietus, nes jie gali išgaruoti taip pat greitai, kaip ir Uberto pyktis dėl nekaltos apgavystės.  

 

KVMT inf. 

Algirdo Kubaičio nuotr.


Reklama