NAUJIENOS

Pranutės Bilkienės šeimos gyvenime atsiskleidžia ir Ignalinos istorija

Kategorija:

Miestas:

Istorija virsta viskas, kas praeina. O tai pirmiausia – žmonių gyvenimai. Tik paliesti, lyg knyga atversti ir perskaityti, jie pradeda kalbėti mums, dabarčiai, ateičiai. Jų negali perskaityti kaip paprastos knygos nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Istorija visada lieka fragmentiška, kai kur labiau, kai kur mažiau išryškėjanti...  Su ignaliniete Pranute Bilkiene gražiame namelyje Atgimimo gatvėje kalbėjomės apie jos tėvelius, vaikystę, neįtikėtinai įdomią šeimos namo istoriją, miesto praeitį ir giliai širdyje saugomus motinos bei pačios moters išgyvenimus. Vartėme senas nuotraukas ir dar caro metais surašytus dokumentus. ,,Gyvenimas taip greitai bėga, rodos, nė negyventa, o kiek daug visko išgyventa...“,– sakė devintą dešimtį bebaigianti, savo mamos vardą nešiojanti ir  Dievo malonės ženklu pažymėta Pranutė. Su vyru Vytautu jau atšventusi ir Auksines, ir Deimantines vestuves. Kartu gyvena 67-us metus. Dabar džiaugiasi dukters ir sūnaus šeimomis, 6 anūkais, 4 proanūkiais. Ir sveikata abu buvę mokytojai apdovanoti. Nors kažin, ar gali būti buvęs mokytojas? Turbūt ne.  Lituanistė Pranutė,  tarsi pamoką vesdama, savo gyvenimą taip aiškiai ir vaizdingai papasakojo...



Šeimos namai

„Gal aš vienintelė tokia vyriausia ignalinietė, tame pačiame name gimusi, augusi ir visą gyvenimą gyvenanti“,– pradėjo moteris. Atgimimo gatvės 11-asis namas dabar gražiai renovuotas. Senasis buvęs medinis,  statytas 1907-1908 metais. 1914 m. tuometinis namo savininkas Martynas Kliukas jį pardavė Jurgiui Jurkėnui, pirmajam Pranutės mamos Pranės vyrui. Mama buvo kilusi nuo Linkmenų, iš Pupiškės kaimo. Dar visai jaunutė ji išėjo dirbti į Degutiškės dvarą kambarine. Ten merginą ir nusižiūrėjo Jurgis –  vienas iš keturių dvarininko sūnų.  Jie susituokė. Broliai dvarą pasidalijo ir jaunoji pora atvažiavo kurtis Ignalinoje. Čia surado nemažą, dviejų galų medinį namą su 20 arų sklypu. 



 

Žemė buvo pirkta iš dvarininko J. Kaminsko. Senuosiuose dokumentuose nenurodytas tikslus adresas, tik minima, kaip namas atrodo ir nurodoma, kad  kaimynystėje gyvena našlė Jankūnienė, o iš kitos pusės – Jonas Kūgauda.  Taigi, šeima įsikūrė ir pradėjo savo gyvenimą. Gimė ir paaugo du sūnūs. Atrodytų, ko daugiau bereikia. Tačiau negandos ateina netikėtai. Nuo šiltinės miršta vyras ir abu sūnūs. Motinos širdis plyšta skausmu. O gyvenimas tęsiasi...

Kodėl prie namo stovi kryžius?

Našle Pranė tampa 39-erių, o po poros metų suranda panašaus likimo žmogų, irgi našlį. Linkmeniškis Albinas Alekna veda Pranutės motiną ir jie dideliam džiaugsmui susilaukia mergaitės. Tačiau ši neišgyvena nė dvejų metų, miršta nuo plaučių uždegimo ir baltu angelėliu išskrenda pas Dievulį. Tuo metu jau keturiasdešimtmetį gerokai peržengusiai moteriai buvo sunku ir pasvajoti apie dar vieną vaikelį. Bet jis atkeliavo – labai silpnutė mergaitė. Vis sirgo ir sirgo. 



Tėvai jau nebežinojo ir ką bedaryti. Supratingos tetulytės patarė kuo greičiau pakrikštyti motinos vardu, apnešioti Kalvarijas ir pastatyti kryžių. Taip ir padarė. Pranute pakrikštijo, kryžių prie namo pastatė, o motina su ašaromis akyse kūdikėlį per 36-ias Vilniaus bažnyčias apnešiojo, o paskui vis žvakę degino ir meldėsi meldėsi... Išgyveno Pranutė. Ir dabar, žiūrėdama į prie namo stovintį kryžių, žino, kiek daug jis jai reiškia. Malda iš jos gyvenimo niekada nebuvo išėjusi. 



 

Mena, kaip kartą partiniai darbuotojai buvo atėję pas jos mamą ir ragino kryžių nugriauti, vėliau du vyrus su pjūklu atsiuntė, bet mama juos pavarė: ,,Ne jūs, vyrai, pastatėte, ne jūs ir nupjausite...“. O senasis kryžius galiausiai supuvo. Pranutė jau buvo 33-ejų ištekėjusi moteris. Vyras Vytautas – jos bendramokslis, jie ir studijavo kartu Vilniaus pedagoginiame institute, ir dirbo Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Kryžių atstatė  jau Atgimimo metais.   

Prisiminimai apie Ignaliną    

Pranutė pasakoja, kad jų gatvė Ignalinoje jau buvusi kraštinė, toliau – laukai, kemsynai.  Dabartinės ligoninės vietoje plytėjo raistas, ten eidavę brukniauti, gailių rauti.  Nė gatvių, nė šaligatvių nebuvę, tačiau ir purvyno neatsimenanti, nes visur juk smėliukas, tik dulkes vėjas keldavo. Dabartinės Laisvės aikštės vietoje ketvirtadieniais šurmuliuodavę turgūs, vėliau prekyvietė perkelta į dabartinio stadiono vietą. Ateities gatvė vadinosi Gaveikėnų, Vasario 16-osios – Maisto, Atgimimo – Bažnyčios. Smėlio gatvė lenkų laikais buvusi ,,Bezchlebnaja“, o lenkų kareiviai šaudydavo šaudykloje, kuri vadinta „Ščelnica“ (dabar ta vieta yra už ,,Šaltinėlio“ mokyklos, žmonių vadinama Šaudyklos kalnu).

Vienoje jų gatvės pusėje gyveno vien lietuviai, kitoje – žydai. Gerai pamena Frumkų, Dubinskų šeimas. Jose augę daug vaikų, o vienturtei Pranutei taip norėjosi su jais pažaisti. Ji visą būrį pasikviesdavo į namus, išvirdavo perlinių kruopų, iš rūsio atnešdavo uogienės. Kruopas liepdavo imti po vieną, kad ilgiau tie vaikai pabūtų. Pranutė turėjo odinį kamuolį, jį tėvelis prikimšdavo šieno ir vaikai žaisdavo kvadratą.

Pranutė pasakoja, kaip 1942 metais vieną mėnesį kasdien eidavo į Vidiškių bažnyčią mokytis katekizmo. Vasarą Pirmąją Komuniją priėmė didžiulis būrys, net 80, vaikų. 



 

Ignalinoje bažnyčios ilgai nebuvę. Koplytėlė veikė privačiame name, o vėliau pastatyta nedidelė medinė bažnytėlė, žmonių irgi koplytėle vadinta. Planuota statyti didesnę bažnyčią. Tikintieji įdėjo daug triūso ir lėšų, dažnai ir patys tuo sunkiu laiku stokodami duonos kąsnio. Buvo paruošta daug statybinės medžiagos, bet statybą nutraukė II Pasaulinis karas.  Po karo tarybinė valdžia pastatą užbaigė ir jame įrengė kultūros namus (dabar Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka). Medinėje koplytėlėje ignaliniečiai meldėsi iki XX a. pabaigos. Čia,  kaip pasakojo moteris, prieš karą ir lietuviai, ir lenkai į mišias rinkdavosi kartu. Vieni lietuviškai, kiti lenkiškai giesmes traukdavo, stengdamiesi vieni kitus perrėkti. Tai sukeldavo savotišką priešiškumą. Ir su žydų vaikais lietuviukai dažnai susikirsdavo, akmenimis pasimėtydavo, susimušdavo...

Dabartinės bažnyčios vietoje moteris prisimena balą, ,,šieželka“ vadintą. Ignalinoje žydai meldėsi  dviejose sinagogos. Viena jų, kaip pasakojo Pranutė, stovėjusi prie pat jų namų daržo tvoros. Tai buvo medinis dviejų aukštų pastatas. Ji matydavusi ateinančius ir laiptais lipančius juodais drabužiais apsirengusius skrybėlėtus vyrus. Kita sinagoga buvo prie dabartinės Atgimimo ir Ateities gatvių sankryžos. Dabar čia stovi daugiabutis.



1938 metais Pranutė pradėjo lankyti darželį, o jis buvo name  už geležinkelio stoties vandens bokšto, šalia parko, aptverto dailia medine tvora. Čia vaikai lakstydavo, žaisdavo. 1939 metais mergaitė nuėjo į lenkų mokyklą, bet greitai išgirdo, kad prie Gavio ežero, pas Butrimą,  veikia lietuviška mokyklėlė. Taip niekam nesakiusi ir nubėgo ten viena. Džiaugėsi, kad gali mokytis lietuviškai. 1952 m. Pranutė baigė vidurinę mokyklą, ji buvo dabartiniame Ignalinos pasienio rinktinės pastate.



Skaudūs karo metų išgyvenimai

,,Man Ignalinoje buvo gražu ir gera augti“, – sako moteris, bet čia pat priduria, kad visgi atmintyje įstrigę ir daug baisių vaizdų. Karo metais jų mokykloje buvo įkurdinta ligoninė, salėje vykdavo operacijos. Mokinukai čia talkininkaudavo, bulvių priskusdavo, ką reikėdavo paduodavo, atnešdavo. Virš Ignalinos praskrisdavo lėktuvai ir paberdavo degiųjų kulkų, o vyrai su smėlio kibirais jas užpildavo, saugodavo, kad kas neužsiliepsnotų. Kaimynai į didelį jų namo rūsį sunešdavo vertingesnius daiktus paslėpti.

Pranutė pasakoja apie patirtą didžiulę vaiko baimę ir nustebimą, kai kaimynų žydų šeimas vežimais išvežė į Švenčionėlius: ,,Mes tai žinojome, kas jų laukia. Mama prašė Dubinovskių palikti 9 mėnesių dukrelę, tačiau jie nesutiko. Žydai dar tikėjosi išgyventi...“. Ateities gatvėje, kur dabar Česlovo Kudabos progimnazija, į dygliuota tvora  atitvertą teritoriją buvo suvaryti visi miestelio žydai, paskui išvežioti... Skaudūs ir tremties vaizdai, kai vaikai su siaubu stebėjo iš vagonų iškištus jų bendraamžių pirščiukus ir girdėjo žmonių šauksmus, prašymus vandens atsigerti... O patys siaubingiausi – įvairiomis pozomis išguldyti ir žiauriai išniekinti partizanų kūnai... Dabar toje vietoje (Laisvės g.) stovi paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.

 

Buvo ištremti ir Pranutės draugės Bronės, kuri vėliau tapo jos įsesere, tėvai. Bronė Baušytė pas Aleknas, kaip tuo metu sakydavo, gyveno ,,ant kambario“ (buvo nuomininkė). Tada daugumai vaikų iš tolimesnių kaimų tėvai  ignaliniečių namuose išnuomodavo kambarius.  ,,Tėvai laikė karvę, arklį, kiaulių, o mes vasarą mėgdavome ant tvarto šiene miegoti. Kartais nueidavom į Bronės tėvų namus Iliškės kaime. Jos sesuo Stasė buvo gera siuvėja, tai jos paslaugų vis prireikdavo. Prisimenu, kaip einančias mišku mus apsupo ginkluoti partizanai, klausė, kas tokios ir kur gyvenam, kur einam,  ar nesam ,,komsomolkos“. Partizanams vadovavo toks Matuliauskas. Vakare jis su keliais kitais apsilankė Bronės namuose. Ant stalo tuoj atsirado samagono, lašinių ( žmonės būdavo tam pasiruošę, gyveno nuolatinėje baimėje), o po kokių poros valandų į kambarį suvirto du partiniai agitatoriai, partizanai jau buvo spėję pasišalinti. Ir šie sėdo prie to paties stalo. Buvo paaiškinta, kad vaišės skirtos mano viešnagės proga. Gėrė ir valgė iki vėlumos...“,– pasakoja Pranutė. O vieną dieną Bronė grįžusi namo rado juos tuščius, langai ir durys buvo atidaryti, daiktai išmėtyti. Tėvai išvežti... Taip ir liko ji gyventi pas Aleknas. Mama visiems sakydavo, kad tai jos įdukra, mirusių giminaičių dukra. Dievulis trijų vaikų netekusiai moteriai dar vieną dukrą atsiuntė. Išaugo, mokslus baigė ir Pranutei tikra seserimi tapo.

Rami ir graži kasdienybė

Dabar Bronei jau 92-eji, ji dažnai aplanko Pranutę ir jos vyrą, kartu švenčia šeimos šventes. Smagu Pranutei turėti seserį, smagu, kad jos dar gali iš visos širdies džiaugtis gyvenimu. Saldžiai džiaugtis. Moteris sako, kad cukraus ji nebijo, o  torto ir pyrago jų namuose yra bene kiekvieną dieną. Drąsos moteriai taip pat netrūksta. Prieš keletą metų Pranutė skrido privačiu giminaičio lėktuvu. Pati pirma iš visų tądien Ignalinos aerodrome susirinkusių šitą ekstremalų malonumą išbandė. Patiko, žinoma, kad patiko. Ir keliauti su vyru jie labai mėgsta. Šią vasarą planuoja gražiausias ir seniai lankytas Ignalinos krašto vietas apvažiuoti...




Pagrindinis Pranutės vaistas – malda ir darbas. „Dirbu tikrai daug, turim du šiltnamius, dar buvo ir trečias, bet vyras jau piktybiškai jį panaikino. Sukuosi po namus ir daržus visą dieną, pavargstu, bet užtat, kai vakare atsigulu į lovą, tai toks geras ir palaimingas jausmas apima. Greit užmiegu ir gerai miegu...“,– pasidžiaugia savo kasdienybe. Moteris laukia šiltesnių dienų ir vis žvalgosi į magnoliją. Koks bus grožis, kai ji išskleis savo didelius žiedus...

Lina Kovalevskienė


Reklama