NAUJIENOS

Pirmajai miesto diplomuotai bibliotekininkei Bitės biblioteka tapo antraisiais namais

Kategorija:

Miestas:

Kai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pasakai vardą Staselė, tai senbuviai jos darbuotojai iškart supranta, kad kalbama apie bibliotekininkę, tautodailininkę, kraštotyrininkę Stasę Mikeliūnienę. Nors oficialiai ji jau nebedirba bibliotekoje, tačiau ši kultūros įstaiga visam gyvenimui tapo jos antraisiais namais. Todėl, kol nebuvo užklupusi pandemija, Staselę čia nuolat galėjai matyti tiek bediskutuojančią su buvusiomis kolegėmis apie rankraštyną, kuriam pati daug metų vadovavo, besidalijančią patirtimi, tiek dalyvaujančią bene visuose renginiuose. Kai pamatai per didžiausią darganą į biblioteką skubančią Staselę, kai išvysti jos gerą veidą ir mielą šypseną, supranti, kiek stiprybės turi ši trapi moteris, kuri ką tik atšventė gražų 90-mečio jubiliejų.

Staselė Mikeliūnienė buvo pirmoji diplomuota bibliotekininkė Panevėžyje. Baigusi Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, ji dvejus metus dirbo buhaltere, kad sutaupytų pinigų studijoms. 1953–1958 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus valstybiniame universitete. Po studijų pradėjo dirbti Panevėžio 2-oje masinėje bibliotekoje. Nuo 1963 m. 1-os masinės bibliotekos skaityklos vedėja. Po šešerių metų buvo paskirta Panevėžio viešosios bibliotekos Informacijos-bibliografijos skyriaus vedėja. 1978–1986 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Panevėžio vakarinėje vidurinėje mokykloje. Nuo 1993 metų dirbo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyriaus rankraštyne.

Apie Staselę daug gali pasakyti jos buvusios kolegės, su kuriomis ji iki šiol šiltai ir nuoširdžiai bendrauja.

„Pavadinčiau ją Kraštotyros enciklopedija – ko jos bepaklausi, visada atsakymą gausi: kraštiečių vardai, įvykiai, metai. Jos pažinčių su senaisiais panevėžiečiais dėka bibliotekos rankraštynas pasipildė vertingomis nuotraukomis, įvairiais dokumentais. Matydama, kaip ji kruopščiai tvarko rankraščius, nuotraukas, kitus dokumentus, ir pati tvarkomus dokumentus stengiuosi kuo išsamiau bibliotekiškai aprašyti,“ – sako Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus darbuotoja Ilona Mažylytė.

„Ji – pati geriausia, kokia tik gali būti. Tai tiesiog nuostabus gyvybingumo ir žingeidumo pilnas žmogus. Taip pat ir pareigos žmogus. Mane ypač žavi jos inteligencija ir didžiulis darbštumas. Talentinga tapytoja. Kraštotyrininkė – nes jai tikrai RŪPI!

Aš ja žaviuosi, man visada labai gera su ja susitikti ir nors vienu kitu žodeliu „persimesti“. Dabartinėje mūsų – zirzlių, dejuotojų, bambėtojų visuomenėje ji kaip koks šviesos spindulėlis tamsos karalystėje. Niekada neleidžia sau eikvoti nei jėgų, nei ypač savo laiko jokiam negatyvui. Kai su ja kalbuosi, aš vis pagalvoju, kad Staselė turi puikią gyvenimišką patirtį apie tai, jog gyvenimas per trumpas būti nelaimingam, surūgusiam, nepatenkintam. Ir dar – ji labai stipri asmenybė“, – kalba to paties skyriaus darbuotoja Loreta Dundulienė.

Audronė Palionienė, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, daug metų vadovavusi Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriui, taip prisimena pažintį su Stasele ir ilgus metus trunkančią bičiulystę:

„Mūsų Staselė. Visada greita, linksma, skubanti į renginį, susitikimą, užsiėmusi dar vieno kraštotyrinio straipsnio rengimu, informacijos rinkimu. Susipažinau su Stasele po ilgesnės pertraukos grįžusi dirbti į biblioteką, tuomet veikusį Rankraščių skyrių. Viskas buvo nauja ir nežinoma – rankraščių fondai, jų turinys, tvarkymas, negirdėtos pavardės. Bet visko išmokau ir mano Mokytoja bei kelrodis į kraštotyrą buvo Stasė Mikeliūnienė. Staselė tiesiog degė meile kraštotyrai. Bibliotekai pasisekė – tikriausiai, nebuvo įmanoma rasti tinkamesnio žmogaus rankraščių fondų kaupimui, atsiminimų rinkimui, ryšio su kraštiečiais kūrimui. Ji tuo gyveno ir gyvena. Jos surinkti dokumentai, asmenų archyvai sudarė pagrindą didžiulei bibliotekos rankraštyno kolekcijai, kurią mes toliau plečiame, skaitmeniname, kuria naudojasi kraštotyrininkai ir tyrėjai iš visos Lietuvos, o virtualiai – ir iš užsienio. Jau formaliai išėjusi iš darbo, Staselė dar ilgai mums padėjo tvarkyti fondus, ir dabar padeda atpažinti asmenis, įvykius, datas, ar padėti surasti, kas galėtų tą padaryti. Galime ją laikyti vyriausia amžiumi savanore bibliotekoje, mieste, o gal ir visoje Lietuvoje. Didžiulis ją gerbiančių ir mylinčių žmonių ratas. Visada džiaugiamės Staselės apsilankymu bibliotekoje. „Mano mergaitės“, – visada sako atėjusi Staselė, ir tai nuteikia labai linksmai, ypač kai toms mergaitėms jau po penkiasdešimt… Linkime jai kuo daugiau šviesos akyse ir širdyje, labai vertiname jos buvimą šalia mūsų”.


Stasė Mikeliūnienė su kolegėmis

 

Kalbamės su Stasele apie jos šiandieną ir prabėgusius metus, apie jos darbus ir laisvalaikio pomėgius, apie vaikus ir anūkus, o , svarbiausia, apie neblėstančią meilę bibliotekai, savam kraštui ir jo žmonėms.

Iš kur tiek energijos visur suspėti, noro pažinti, dalyvauti?

Esu sakiusi, kad nebijočiau ir numirti, jei tik ir tada žinočiau, kas vyksta kultūroje, mieste, bibliotekoje. Viskas labai įdomu, viską norisi matyti.Visada norėjosi būti tokioje plotmėje, kuri yra būtina kultūros darbuotojui. Jei nesidomėčiau kultūros įvykiais, būtų nuobodu gyventi.

Tokiam veikliam ir žingeidžiam žmogui turėtų būti itin sunku pandemijos laikotarpiu?

Dabar toks užsidarymas, kad tarsi gyvenimas sustojo. Tiesa, ir mano amžius aprėmina veiklą, dalyvavimą kultūriniame gyvenime. Atsirado tam tikra bendravimo baimė, nuogąstavimai, ar tikrai ne perdaug visur dalyvauju. Galvoju, ar sulauksiu to karantino panaikinimo, ar čia taip viskas ir baigsis? Tiesa, gyvenimo nenuspėsi, nesuplanuosi. Atsimenu, kad kartą, kai pratęsė mano pasą iki 2013 m., pamaniau, jog tiek gal neišgyvensiu. O štai sulaukiau ir 2021-ųjų.

Svarbiausia, ne pase parašyti metai, o kaip žmogus jaučiasi. 

Norėčiau, kad būtų bent 80. Dar labiau norėtųsi 60-ties, bet juk mano dukrai jau tiek. Gyvenime visko būta. Ir ašarų, ir džiaugsmo. Gal ir keistai atrodo, bet labai ilgiuosi galimybės dirbti. Tikrai dar labai norėčiau padirbėti bibliotekoje. Man labai patiko mano darbas rankraštyne.



Apie Jūsų nuveiktus darbus bibliotekos rankraštyne, gebėjimą bendrauti su žymiais žmonėmis, patikėjusiais savo ar savo artimųjų archyvus, sklando legendos. Rankraštynas savo lobiais žavėjo profesorius, davė ne vieną akstiną mokslinėms konferencijoms. Kuo labiausiai džiaugiatės iš to, ką pavyko jame nuveikti?

Kai pradėjau dirbti rankraštyne 1992 m. buvo baisoka, nes viskas buvo nauja, nežinoma. Dirbau jame beveik 20 metų. Labai daug sužinojau apie miestą, žmones. Bendravimas su kai kuriais žmonėmis labai mus suartino. Jie tapo bičiuliais, kviesdavosi į namus, patikėdavo rankraščius. Daug gražių istorijų būtų galima papasakoti. Apie tai, kaip mokytojo Benedikto Puodžiukaičio rankraščiai atkeliavo į biblioteką, Apie tai, kaip susibičiuliavome su prof. Arvydu Šliogeriu, kurio iš pradžių bijojau, bet jis pasirodė labia geranoriškas, maloniai bendraujantis.  Prisimenu, kaip savo ir tėvo prof. Mykolo Marcinkevičiaus archyvus patikėjo mums gydytoja Almonė Bernadišienė, su kuria tapome draugės visam gyvenimui. Kai kurie žmonės patys kreipdavosi į biblioteką, norėdami patikėti savo sukauptus lobius. Kitų reikėdavo ilgai prašyti, įkalbinėti. Aš esu sena panevėžietė, tai žinojau, ko reikėtų prašyti, ko ieškoti. Džiaugiausi, kai prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė pasakė, kad mūsų rankraštyne randa tokių dokumentų, kokių neranda Vilniuje. Gera, kai pajunti, koks tai reikalingas, reikšmingas darbas, kurį taip pamilau, kad ir dabar norėčiau jį dirbti. Buvusios kolegės iki šiol man skambina.

 Jūs parengėte literatūros rodyklę „Panevėžys 1940–1980“. Kuo svarbus šis leidinys?

 Istorija yra istorija. Buvo toks gyvenimo laikotarpis. Buvo bibliografija, kurios prisireikia žmonėms. Labai ilgai dirbau su šiuo leidiniu. Dariau kruopščią atranką. Stengiausi, kad būtų vertingas. Bibliografijos dažnai prisireikia žmonėms.

 Labai gražią duoklę atiduodate gimtajam Paįstrio kraštui. Kartu su Broniumi Mažyliu sudarėte leidinį „Kur Įstras pievomis virvena“, ilgus metus redagavote laikraštį  „Paįstrietis“. Ar tai meilės išraiška Jūsų gimtinei?

Būtina tai daryti, nes kas neužrašyta, to tarsi ir nebuvo. B. Mažylis šiam leidiniui surinko daug istorinių faktų, o aš – apie krašto kultūrą, švietimą, asmenybes. Kartą per metus leidome Paįstrio miestelio laikraštį, kurį platinome per Šv. Onos atlaidus. Redagavau jį 20 metų. Pradžioje leidinį siūlydavome. Vėliau žmonės patys ėmė jo ieškoti. Buvo sudėtinga išleisti „Paįstrietį“ tuomet, o dabar, kai atsirado naujos technologijos, laikraštis tapo spalvotas.

Daug metų turėjote nuostabų hobį – akvarelę. Ar tai buvo tam tikra atsvara darbui, reikalaujančiam ypatingo kruopštumo, tikslumo, faktų rikiavimo? Esate sakiusi, kad Jūsų darbuose užkoduotos gyvenimo istorijos. Spalvos, gėlių žiedai gali perduoti emocijų šėlsmą, išgyvenimus?

Kai imdavau lieti akvareles, pamiršdavau viską. Kartą pajuokavau, kad bažnyčioje pusvalandį pastovėjus nugara įskausta, o prie akvarelės galėdavau išstovėti kelias valandas. Tai buvo atgaiva, širdies džiaugsmas. Tiesa, pastaraisiais metais jau nebekuriu. Mano akvarelėse daugiausia dovanotos gėlės. Norėjau jas įamžinti, kol nenuvyto. Ten ir grožis, ir draugų prisiminimas. Aš esu gamtos vaikas, mačiusi kaimo žmonių darbus ir spindinčią rasą. Visa tai liko ir mano darbuose.

Tapybos paslapčių mokėtės Panevėžio dailės mokyklos vakariniame skyriuje. Nuo 1977 m. esate Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Pirmoji paroda buvo Vilniuje. O paskui jų buvo daugybė. Ar skaičiavote savo parodas, sukurtus darbus?

 Neskaičiavau. Darbų esu sukūrusi apie tūkstantį. Daug jų išdalinau. Yra jų ir Bitės bibliotekoje, ir Kraštotyros muziejuje. Kauno literatūros muziejus turi mano akvarelę su Puziniškiu. Privačiose kolekcijose jų galima pamatyti įvairiuose miestuose. Yra iškeliavusių ir į Vilnių, ir į Čikagą. Parodos daugiausia vyko Aukštaitijos miestuose ir miesteliuose. Dabar virtualią mano darbų parodą galima pamatyti Šilagalio bibliotekoje. Ten eksponuojama 90 darbų.


Dar viena Jūsų aistra – muzika. Ar tai yra šeimos paveldas?

Studijuodama grojau kanklėmis ir dainavau Vilniaus universiteto ansamblyje. Vėliau jau Panevėžyje: Kultūros namų ansamblyje, vakarinės mokyklos etnografiniame ansamblyje. Kai gyvenome kaime, labia mėgome dainuoti. Mama giedojo bažnyčios chore, mano tėvelis turėjo gražų balsą – baritoną. Abi sesės irgi buvo dainininkės, tik gyvenimo sąlygos neleido pasirinkti muzikių kelio. Dabar mėgstu klausytis klasikinės muzikos.

Jaunystėje svajojote studijuoti architektūrą, bet paskui pasirinkote bibliotekininkystę. Jūsų vaikai pratęsė Jūsų darbus ir realizavo svajones?

Ne tik vaikai, bet ir anūkai. Sūnus Audrius studijavo bibliotekininkystę, dabar dirba Šilagalio bibliotekoje. Dukra Daina Ubarevičienė – architektė. Anūkai Gabrielė ir Matas taip pat baigė architektūrą. Labai džiaugiuosi, kad neseniai anūkė Gabrielė Ubarevičiūtė ir jos vyras Giedrius Mamavičius laimėjo svarbų architektūros konkursą Suomijoje, Turku mieste. Jie visad ieško naujovių, pasiruošę įveikti iššūkius.

   Jūs esate už savo darbus pelniusi ne vieną svarų apdovanojimą. Suteiktas Lietuvos bibliotekininkų draugijos Garbės vardas (1997), „Metų panevėžietė“ (2002), apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Kuris iš jų mieliausias širdžiai?

Bitės medalis man yra pats svarbiausias. Aš labai žaviuosi Gabriele Petkevičaite-Bite. Ji man yra pavyzdys visur ir visada. Todėl Bitės medalis buvo didžiausia dovana.

Kalbėjosi Virginija Januševičienė
pavb.lt

Menas ir internete – menas

Menas ir internete – menas

Jo kūrybinis procesas reikalauja pastangų, idėjų, meninės kokybės ir daugelio kitų komponentų. Jis vertas apdovanojimų, bilieto, žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Tai inovatyvi šio laiko meninė raiška, bet ne gyvo meno pakaitalas ir...


Reklama