NAUJIENOS

Per 100 gyvenimo metų – su humoru ir energija

Kategorija:

Miestas:
Pakiršinyje gyvenanti Zosė Ridikienė rytoj švęs 100 metų jubiliejų. Šiandien ją, energingą, šviesaus proto, bendraujančią ir gyvenimo išmintį dalijančią, gražios ir garbingos sukakties proga pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas, laikinai einantis mero pareigas, Mindaugas Pauliukas, Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė ir Pakiršinio bendruomenės pirmininkas Paulius Kablys.
 

Tautiniai rūbai ir Pakiršinio aktualijos

Šimtametė pakiršinietė sveikintojus pasitiko vilkėdama tautinius rūbus – pasisiuvo juos ką tik, šviežiai. Bendruomenės pirmininkas prie tų gražių rūbų ir pintą juostą, ir gintarinius karolius padovanojo.

Apie šimtametės energiją Pakiršinyje garsas sklinda. Ji ir paauklėja šalia esančius, ir juokiasi iš įvairiausių gyvenimo situacijų. „Pusę metų lauke dėl koronos nebuvo, tik išėjo skiepytis, tuoj šešias kaimo moteris paauklėjo, kad jos tinkamai nesitvarko, šunis netvarkingai vedžioja“, - juokia si Elžbieta Karaliūtė, Pakiršinyje įsikūrusio etninės kultūros ir amatų centro direktorė. „Močiutė pas mus į parką pasėdėti ateina, su jaunimu bendrauja, ir paauklėja, ir pasidžiaugia jais“, - sakė ji. „Atominė bobutė“, – pritaria jai jos vyras, Pakiršinio bendruomenės pirmininkas Paulius Kablys.



Reikia seneliuko – vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele

Juokaudama jubiliatė prasitarė – reikia seneliuko. Vyresnio, be žalingų įpročių ir su gražia barzdele. M.Pauliukas pažadėjo skelbimą įdėt ir palinkėjo sveikatos, stiprybės, saulėtų dienų ir artimųjų meilės. O jos yra tikrai nemažai: juk šimtametę senolę supa net septyni anūkai, keturiolika proanūkių ir viena proanūkė.



 

Kas vakarą – viso gyvenimo knygos puslapiai

Šiuo metu su savo vieninteliu sūnumi Gediminu gyvenanti Zosė stebina ne tik savo energija, bet ir šviesia atmintimi – pasakoja prisiminimus iš savo gyvenimo, iš vaikystės, iš tremties laikotarpio, tarsi knygos lapus vartydama ir humoro jausmo nestokodama. Paklausta, kiek vaikų susilaukė, atsakė: „Tik vieno susilaukiau, ir tai trisdešimties metų būdama. Nu kad nieks neturgavojo. Laikas toks buvo. Užėjo rusai, vokiečiai, vėl rusai. Karo metais dirbau.“

O jos klausytis tai trumpo vizito neužtenka – prisiminimų tiek, kad nors vežimu vežk. Už kiekvieno prisiminimo vis kokia nors emocija slepiasi: tai nuostaba, tai džiaugsmas, tai ilgesys, tai nuoskauda. Vakarais atsigulusi ji rikiuoja prisiminimus, mintyse rašo savo turtingo gyvenimo knygą: „Kai atsigulu, rikiuoju prisiminimus. Prisimenu kaip kada, kartais daugiau, kartais mažiau. Posakis toks yra – „Gyvenimas gražus ir įdomus“, - sušunka mažytis vaikelis. „Gyvenimas baisus ir audringas“, - atsako tik senas senelis“. Man lageryje toks seniukas parašė šį prisiminimą“, – apie nenusakomą gyvenimo įvairovę kalba Zosė.

Ilgaamžiškumo paslaptis – darbas

Paklausta apie ilgaamžiškumo paslaptį, senolė sakė: „Aš pasakysiu paslaptį. Nugi taip. Penkius metus ganiau karves, basa, sušalus buvau visa, o šildytis kur šildydavau sušalusias kojas, čia jau nebesakysiu. Laukdavau, kad karvė ką padarys, ir bėgau kojų šildytis. Ir niekada neatsisakiau jokio darbo gyvenime. Koks darbas bebūdavo, ar ūkvedys, ar brigadininkas klausia, kas eis, tai Zosikė eis, ji niekada neatsisakė“, – sakė ji.

Paklausia apie meilę, senolė nutyli, tik nuoskauda balse dėl vargingo gyvenimo nuskamba. „Kad aš būčiau turtinga, tai taip, o kad aš biedna buvau... Pirma meilė buvo, kai septynių metų buvau. Kai jis išėjo į kariuomenę, aš jo pėdas žabeliais apdėjau, kad vištos neišmindžiotų. Kai man sunku būdavo, ateinu, atsisėdu, paverkiu, paverkiu „Benediktai, grįžk greičiau“ ir pati atsistojus prie slenksčio brūkšteliu nedėguliu per durų staktą, meruoju save“, – prisiminimais apie pirmą meilę dalijasi ji.

Paklausta apie vaikystę, Zosė pasakoja: „Prisimenu, šeimininkas ant lenciūgo parklupdė. Jis savo vaikų neturėjo, o aš tiek verkiu, tiek verkiu, juk skauda kelieniukai. Ir toks diedukas su barzda pamatė mane, pakėlė, bet bijau atsistoti, žinau, kad pylos gausiu. Tai tas seniukas sakė šeimininkui rusiškai: „Ty pristupnik, tebe nado mordu nabit“ (Tu nusikaltėlis, tave patį reikia primušti, red. past.), tai tuos žodžius išmokau septynių metų būdama. O patėvis mano buvo toks: susipyksta su ponu ir išvažiuoja auksinės vietos kitur ieškot. Tai nuo Ukmergės tos auksinės vietos ieškodamas iki Baisogalos atvažiavo. O jie, tie ponai, visi buvo vienodi, ne ponai jie buvo, o basiakai. Septynių metų pas juos karves ganiau, tada jau labai norėjau ištekėt, kad karvių nereiktų anksti rytą gint. Šeimininkė miegodavo, šeimininkas mane su karvėm išvarydavo lauk, o kojom šalta, nėr kur dėtis. Nu ką darysi, buvo taip, kaip buvo. Du brolius turėjau, abu jaunesni buvo, nebėra nė vieno gyvo jau. Aplupdavau juos, kai reikėjo. Išmokau botagus ganydama vyti. Linų neduodavo, tai pavogdavau, iš pakulų juk netikę botagai“, – juokavo ji.

Apie sunkiausią gyvenime laiką – su atodūsiais

Paklausta apie sunkiausią savo gyvenimo laiką, šimtametė pakiršinietė atsidūsta. „Sunkiausias laikas mano gyvenime buvo, kai palikau vaiką septynių mėnesių su mama ir teko Sibire būt. Neilgai buvau, bet kol ten papuoliau, buvo labai sunku. Tris metus buvau. Aš nusikaltau ne tuo, kad mane ištrėmė, bet kad grįžau. Tada jau gero žodžio nebegirdėjau, tik banditė, tiurmininkė, parazitė, va tokie žodžiai buvo. Žinoma, protingas žmogus nieko nesakė, o kas pasakė, tai gal taip reikėjo pasakyt. Sibire man nebuvo sunku. Aš kada buvau, jau geriau buvo, jau kitas laikas. Buvo švaru, kas dešimt dienų į pirtį eidavom. Valgydavom avižinę košę ir lakatienę kokią. Lakatieinė tai koks nors sūdytas šiltas skystimas, tai barščiai, tai kruopos. Sunkiau man grįžus namo buvo. Nežinau, kodėl man buvo labai sunku. Nežinojau, ką rasiu namie, o radau tą, kad reikėjo kombikormos (pašarai gyvuliams, red. past.) košę valgyt. Vėliau Pociūnuose vienuolika metų išgyvenom, dirbau fermoje prie kiaulių, man labai sekėsi“, – pasakoja ji.

O už ką ištrėmė, tai iki dabar nežino. „Be kaltės buvau išvežta. Gyvenome išvežtųjų į Sibirą ūkyje ten prie Dišlių kaimo, dvi šeimos viename name. Pas mus du miškinius nušovė, jie ne pas mus atėjo, o pas kaimyną, o mes likom kalti. Tai esu gyvenime tris cigaretes surūkiusi: pirmą – kai mane areštavo, antrą – kai pabaigė bylą, o trečią – kai paleido į laisvę. O dabar tai visiems linkiu mažiau gerti, mažiau rūkyt, nes kiek matau, tai eina kaip garvežiai įsikandę cigaretes. Ir norėčiau, kad moterys mestų rūkyt. Toks mano noras. Nepakenčiu tų rūkančiųjų“, – sveikesnio gyvenimo būdo linkėjo visiems Lietuvos žmonėms.

Tokia ta nepakartojama Zosė Ridikienė iš Pakiršinio kaimo, tokia jos šimtalapė gyvenimo knyga.

Radviliškio rajono savivaldybės informacija


Reklama