Pažėrai: kaimas, kurio nėra turistiniuose žemėlapiuose

Keliaudami per Lietuvą, neretai net nesusimąstome, kiek yra miestelių ir kaimų, kurių nerasime turistiniuose maršrutuose. Apie juos nerašoma pastaruoju metu populiariuose ant brangaus popieriaus atspausdintuose puošniuose rajoną ar kraštą pristatančiuose albumuose. Toks man pasirodė Pažėrų kaimas, prisiglaudęs prie kelio Garliava – Kazlų Rūda. O važiuojant Kauno – Šakių kelių net rodyklės, nukreipiančios į šį kaimą nerasite.
Į šį kaimą užklydau pačioje gegužės pradžioje, prieš Motinos dieną. Tad gyviausia kaimo dalis buvo ant kalnelio įsikūrusios kapinaitės, su senais ir visiškai naujais, paprastučiais ir meno kūrinius primenančiais paminklais. Kapinaičių viduryje – koplyčia. „Anksčiau tai buvo bažnyčia. Čia vykdavo pamaldos. Ir dabar joje vyksta pamaldos, kai ką nors laidoja. Šalia bažnyčios yra įkurta šarvojimo salė“, – užkalbinta geranoriškai apie kaimą ima pasakoti pirma prie kapinaičių sutikta moteris, kurios net vardo nepaklausiau.
Nors internete tepavyko surasti informaciją apie Pažėruose įvykusias nelaimes, vis tik kuklioje Wikipedijos informacijoje užsimenama, kad senoji kaimo bažnyčia pastatyta 1910 metais. Kukli ir, matyt, tuo patraukli ir jauki. Nors jos pirmtakė buvo pastatyta 1795 metais. XX a. čia įsikūrė parapija.
Netoli šarvojimo salės stovi sovietmečio audra atlaikęs paminklas pavasarininkams.
Nuo kapinaičių kalvos atsiveria vaizdas į naująją Pažėrų Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Tad nusileidusi nuo kapinių kalvos patraukiu link jos. Visai šalia kapinių įsikūrusioje sodyboje garsiu kudakavimu pavasarį sveikino viena už kitą raibesnės vištos, rodančios, kad gyvos ne tik kapinaitės prieš svarbią šventę, bet ir kaimas. Kaip įrodymas į suvargusį keliuką įsuka mašina ir sustoja prie namo. Iš mašinos išlipusį šeimininką smagiai pasitinka sujudę šunys. Net katinai, ir tie, suskubo savo dėmesį rodyti.
„Gyvena žmonės. Ir ko čia jiems negyventi. Kaunas juk ranka pasiekiamas“, – mintiju praeidama pro gyvybę skleidžiančia sodybą.
Deja, už jos – namas aklais langais žiūrintis į pasaulį, lyg užmirštas ir niekam nereikalingas senolis. Už kelių metrų po pavasarines balas braidžioja kitas namas, nežinia, kad ir kieno lankomas. Savitas kontrastas iškiliam naujajai bažnyčiai, pastatytai 1997 metais. Tačiau, kaip teigiama Wikipedijoje, naujoji bažnyčia ne iškart pasistatė. Teigiama, kad dar 1936 metais nauja bažnyčia pradėta statyti kunigo J. Rugio iniciatyva iš gyventojų suaukotų lėšų. Statybas nutraukė okupaciją, paskui – sovietmetis, tad tarpukario sumanymas įgyvendinta tik atkūrus nepriklausomybė.
Praveriu kaltinius šventoriaus vartus.  Tujų pavėsyje šventoriuje – paminklas primenantis parapijos įsteigimo šimtmetį. Netoliese, tarsi atsirėmusi į betoninę tvorą rymo svirtis, vis dar tikėdamasi, kad bus reikalinga norinčiam iš anapus tvoros esančio šulinio pasisemti vandens. Tik neatrodo, kad senutė čia būtų  labai reikalinga, kaip tapo nebereikalingas paštas, kaime gyvavęs iki 2010 metų.
Toliau už jos eilutę išsirikiavę didesni ir mažesni namai. Sako, kad daugelis jų dar gyvenami, nors vis daugiau jų tuštėja. Vyresni žmonės iškeliauja į kalnelį, jaunimas įsikuria Kaune, Vilniuje, o dažniausiai ilgesnį pinigą uždirbinėja Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje…
Išvažiuojančius iš kaimo palydi Lietuvos nepriklausomybės 15-mečio paminklas, pastatytas Pažėrų šaulių būrio iniciatyva. 1965 metais sovietai jį nugriovė, bet Lietuvos atgimimo sąjūdžiui budinant Lietuvą 1989 metais atkurtas.
Apie pokario metus primena rodyklė, vedanti Navyngirės mišką, kur 1951 metais žuvo partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas. Kaimo giraitėje glaudžiasi Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių palaikai.
Kaimo centre, prie pat kelio yra parduotuvė. Ir, matyt, ne prasta, nes net dideli vilkikai prie jos stabteli. Parduotuvės kieme prekes iškraunantys tiekėjai, ko gero čia, nėra reti svečiai. Prie kelio įsikūrusios ir kelios naujakurių sodybos – didelės, modernios, pastatytos iš šiuolaikiškų medžiagų.  Gal tai pranašai Pažėrų kaimo atgimimo?

Genovaitė Paulikaitė
Autorės nuotr.