NAUJIENOS

Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Šuo, naktis ir peilis“: žmogaus pėdsakai žemėje ir sužvėrėjusios visuomenės temos konceptualaus absurdo teatre

Kategorija:

Miestas:
Gruodžio 16 dieną, 19 val. „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) įvyks naujo režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio „Šuo, naktis ir peilis“, pastatyto pagal to paties pavadinimo Mariuso von Mayenburgo pjesę, premjera. Kaip sako pats režisierius - tai kamerinis absurdo žanro spektaklis, kuriame kalbama apie opiausias šių laikų visuomenės problemas - susipriešinimą, vartotojiškumą bei žmogaus egocentriškumą, paliekančius gilius pėdsakus ne tik kitų žmonių širdyse, bet ir Žemės planetoje.
 
Pokalbyje su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi – kūrėjo mintys apie laukiamą premjerą.
 
Šiuo metu intensyviai ruošiatės savo naujo režisuojamo spektaklio „Šuo, naktis ir peilis“ premjerai. Papasakokite daugiau, koks bus šis spektaklis?
 
Pjesę priskirčiau absurdo žanrui: žmogus, ką tik valgęs su draugais midijas, staiga patenka į tokį kafkišką, absurdo kupiną pasaulį, kur yra priverstas nusikalsti. Jis pasodinamas į kalėjimą, nors pats nesupranta, už ką, kodėl ir kaip viskas vyksta. Spektaklyje susipina kelios temos. Viena – kiek mes galime išlikti žmonėmis tokiame žvėriškame, pykčio valdomame pasaulyje. Kita – tai mano keliamas klausimas: gal personažas, rodos, be kaltės pasodintas į kalėjimą, visgi yra kažkiek kaltas? Gal visgi mes – žmonės, būtent šiandien gyvenantys klimato atšilimo sąlygomis, vartojimo visuomenėje, esame kalti, kad paliekame didelį pėdsaką žemės ekosistemoje? Taigi toks absurdiškas, komiškas, galbūt kažkiek ir juodo humoro kupinas spektaklis laukia.
 
Kodėl pasirinkta būtent ši tema?
 
Verta prisiminti, kad  žemėje nesame tik svečiai: esame atsakingi už mūsų aplinką, už tai, kaip gyvename. Vien mūsų nuolatinis vartojimas savaime suponuoja, kad esame kalti dėl to, kokie lūžiai vyksta žemės ekosistemoje. Kita yra žmogaus – žvėries tema. Šiandien visuomenėje labai daug susipriešinimo, kartais pamirštame, kas yra tikrasis žmogiškumas. Dažnai tampame tais žvėrimis, kurie valgo vienas kitą socialiniuose tinkluose ar dar kur nors.  Pamirštame, kad visi esame klystantys žmonės, ir esminis dalykas – solidarumas.
 
Kalbate išties svarbiomis temomis. Ar pačiame spektaklyje daugiau gvildenami socialiniai žmonių tarpusavio santykiai, ar daugiau yra vidinės personažo analizės?
 
Tai daugiau to vargšo europiečio vidinė kelionė – utopinė istorija apie tai, kaip žmogus, patekęs į jam svetimą sistemą, sąlygotą žvėriškumo principų,  išgyvena tik pats tapdamas žvėrimi, pamina visus savo humanistinius įsitikinimus, tačiau vis tiek nesupranta, kodėl turi jausti kaltę ar atsakomybę prieš žemės planetą.
 
Kuriate išties intensyviai, per metus pristatote net po kelis spektaklius. Kaip gimsta idėjos naujiems darbams?
 
Skaitau daug vokiškos dramaturgijos, atrandu pjesių, kurios liečia, yra susiję ir su asmeniniais išgyvenimais. Matau daug susipriešinimo visuomenėje, ypatingai išvešėjusio Lietuvoje. Tai mane asmeniškai liečia. Norisi, kad būtų daugiau solidarumo, meilės vienas kitam, sąmoningumo. Teatras yra tas įrankis, kuris padeda siekti to tikslo.
 
Kuo naujasis Jūsų režisuojamas spektaklis kitoks? Gal kaip tik išliksite ištikimas savo kūrybiniam braižui?
 
Šiame spektaklyje bandau grąžinti teatrą prie ritualo, dėl to naudojama gyva muzika,  įvairiausi garsai, gongai, būgnai.  Aš pats tą muziką atliksiu, ir tai man – dar vienas iššūkis. Bandau spektaklyje paieškoti tos tikrosios teatrinės esencijos: personažų kaukių, ryškios vaidybos, garso – to, kas leidžia grįžti prie ritualo, kur susitinka gyva muzika ir aktorius, įvyksta dialogas. Man teatras visų pirma – tai įrankis analizuoti žmogų ir visuomenę. Kitas dalykas yra apgaulė, tam tikras melas, žaidimas kaukėmis, ir tas žaidimas labai stipriai susijęs su muzika.
 
Teatro spektakliai, ypač jei tai nėra klasikos kūriniai, suteikia labai daug erdvės laisvei. Kiek laisvas jaučiatės kurdamas šį spektaklį?
 
Repeticijose vyksta bendras smagus kūrybinis darbas, kurį lydi juokas, geras nusiteikimas. Aš jaučiuosi gana laisvas kurdamas šį spektaklį, ir smagu tai daryti, kai tiesiog nereikia niekam nieko įrodinėti. Tos kūrybinės laisvės iš tikrųjų yra labai nemažai.
 
O kiek tos laisvės suteikiate aktoriams?
 
Mėgstu daug improvizuoti, tad iš tikrųjų laisvės aktoriai turi nemažai, gal kartais ir per daug. Man patinka, kai repeticijų procese gimsta tam tikros nesąmonės – jos kartais virsta scenomis, pilnavertėmis spektaklio dalimis. Iš abipusio pasitikėjimo, abipusės meilės vyksta tikrai fainas kūrybinis procesas.
 
Kaip atradote aktorius šio spektaklio vaidmenims?
 
Aktorius renkuosi pagal tai, ar smagu ir gera su tais žmonėmis dirbti. Esminis dalykas yra asmenybių susidūrimas, ir turėdamas galimybę savo nepriklausomame teatre renkuosi asmenybes, kurios nebijo improvizuoti, yra atviros nesąmonėms, nesureikšminančios netgi paties teatro. Labai nemėgstu, kai žmonės save, teatrą sureikšmina – tada ta laisvė dingsta labai greitai. Turi sutapti vibracijos. Šiame spektaklyje jau ne pirmą kartą su manimi dirba aktoriai Arnoldas Augustaitis, Pijus Ganusauskas. Su aktore Rūta Raciūte susidūrėme pirmą kartą, ir vėlgi yra lengva dirbti, lengva improvizuoti nesureikšminant proceso. Man svarbu kurti ne per kančią, sunkumą, bet per džiaugsmą, lengvumą, improvizacijas. Su šiais aktoriais tai lengva daryti.
 
„Menų spaustuvės“ erdvėse vyrauja jaukumo atmosfera, scena nėra didelė, teatrinė. Kaip sekasi tą erdvę pajusti?
 
Su manimi dirba dailininkė Greta Milevičiūtė. Erdvė išties labiau jauki, ir spektaklis bus kamerinis. Scenografijoje buvo svarbu atrasti erdvę be pavadinimo, nes ta erdvė yra abstrakti, fantasmagoriška. O tema scenos dekoracijoms buvo plastikas – pagrindinis šio pasaulio šiukšlintojas. Nenoriu daug išduoti, bet tiek kostiumuose, tiek erdvėje pavyko atrasti abstrahuotą, konceptualią erdvę, kur galėtų keistis veiksmo vietos, bet erdvė išliktų vis tiek viena.
 
Premjerinis spektaklis bus rodomas gruodžio 16 dieną Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Ar planuojate ir daugiau parodymų, galbūt ir kitose erdvėse?
 
Pirmiausia norime pasižiūrėti, kaip praeis premjera, bet planuojame rodyti ir daugiau spektaklių Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Kadangi spektaklis kamerinis, galbūt pavažinėsime ir po kitus Lietuvos regionus.
 
Ką norėtumėte, kad žmonės išsineštų iš šio spektaklio?
 
Norėčiau, kad žmonės išsineštų šypseną ir galbūt užduotų sau klausimą: „Kiek aš esu gyvenime atsakingas už kitą?“. Esam vis tik socialinės būtybės, tačiau kartais per savo egocentrišką vartojimą pamirštame, kad yra kitas. Jeigu pavyks iškelti sau šį klausimą, tai tikriausiai bus pavykęs spektaklis.

 
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Ingrida Milašiūtė
 

Reklama