NAUJIENOS
Kaip nuversti valdžią

Pasididžiavimo nekeliantis mūsų tautosakoje užkoduotas žmogaus ir gyvūno santykis

Kategorija:

Miestas:
Šiuo metu Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama naminių gyvūnų globai, netoleruojamas žiaurus elgesys su augintiniais. Platus gyvūnams skirto maisto bei reikmenų pasirinkimas, kvalifikuota veterinarinė pagalba liudija, jog namuose laikyti gyvūną ir tinkamai jį prižiūrėti tapo visai nesunku. Deja, faktai kalba visai ką kita.
 
Nors save laikome civilizuotais europiečiais, bet kartais elgiamės kaip tikri despotai savo neigiamas emocijas, bejėgiškumą, nepilnavertiškumo jausmą išliedami ant silpno gyvūno. Turbūt kiekvienas iš mūsų esame gatvėje sutikę ne vieną beglobį šuniuką, kačiuką, radę konteineryje leisgyvius jauniklius, žmogaus rankomis sužalotus ir išmestus likimo valiai kitus globotinius. Nors už žiaurų elgesį su gyvūnais gresia baudos, bet jos tikriausiai per mažos – priešingu atveju, atsibodę arba pasenę, paliegę šunys nebūtų kariami, pririšami miške prie medžių, nesutiktume išbadytomis akimis, išsukinėtomis letenėlėmis kačių, pagaliau gyvūnai būtų kastruojami, sterilizuojami, kad jų jauniklių nereikėtų gyvų užkasti į žemę arba nuskandinti.
Dažnam peršasi išvada, jog žiaurus elgesys su gyvūnais būdingas tik žiauriems, itin žemos moralės žmonėms. Bet ar žiaurumas gyvūnams galėtų šitaip plėtotis netoleruojamas visuomenės? Prisiminkime netolimą praeitį. Mieste atsidarė pirmosios veterinarijos klinikos. Daugelis veterinarų, iširus kolūkiams, persikvalifikavo gydyti smulkius naminius gyvūnėlius. Geras iniciatyvas liejo pykčio bangos: žmonėms trūksta vaistų, sunku patekti į ligonines, o čia šunims ir katinams lašelines stato, operacijas daro. Ne mažesnį pasipiktinimą sukėlė gyvūnams skirtos parduotuvės – žmonės badauja, o ponų gyvuliai dešromis, ne atliekomis maitinami, vaikai kiaurais batais vaikšto, o šunys, kad nesušaltų, kailinius dėvi. Daug piktų žodžių susilaukė gyvūnų globos namų steigėjai, pavieniai beglobių gelbėtojai – vaikais, invalidais, seneliais nesirūpinate, o gyvuliai už žmones brangesni, jiems lėšų tai užtenka.
Prisiminusi įvairius vertinimus, viešojoje erdvėje skelbiamą informaciją apie labai skirtingą požiūrį į gyvūnus, pabandžiau paieškoti priežasčių, kodėl nemažai mūsų, lietuvių, nemyli savo augintinių, kodėl žiūri į juos kaip į beverčius daiktus, kuriais pasinaudojus galima ramia sąžine atsikratyti, kodėl jų nelaiko savo jaunesniaisiais draugais?  Ar visose kultūrose susiformavo toks pats žmogaus ir gyvūno ryšys? Pasak Biblijos, Dievas sukūrė žmogų ir liepė jam valdyti visus gyvius. Rytų religijos skelbia, jog tiek gyvūnai, tiek žmonės turi sielą, visos gyvybės formos saugomos ir gerbiamos kaip Dievo kūriniai, gamtos dalis. Jeigu pažvelgsime į žmogaus ir gyvūno ryšį religiniu aspektu, tai visų krikščioniškų kraštų žmonės turėtų jaustis gyvūnų valdovais, o gal net ir tironais, bet jokiu būdu ne globėjais, tos pačios gamtos dalimi. Tačiau akivaizdu, jog anglai, vokiečiai ir kitos tautos žymiai toliau už mus, lietuvius, pažengusios globojant naminius gyvūnus ir mažinant žiaurų elgesį su jais. Dėl visų negerovių mėgstame kaltinti sovietmetį. Tačiau akivaizdu, jog šalia mūsų gyvenantys romai, slavai daug draugiškesni savo augintiniams.
O gal toks nedraugiškas elgesys su gyvūnais užkoduotas tautos mentalitete?.. Prisiminkime, ką apie savo augintinius kalba mūsų protėviai. Žmogaus ir gyvūno ryšys akivaizdus lietuvių tautosakoje. Sakmėse ir pasakose dažnai minimas žaltys kaip geroji namų dvasia. Jis globojamas ir dievinamas, nes gali namus apsaugoti nuo nelaimių, nešti turtus. Dainose ir pasakose garbinamas žirgas kaip bernelio šaunumo simbolis, svarbus kario palydovas. Jis gelbsti savo šeimininką mūšyje, gabena jį, sužeistą ar žuvusį, į namus. Tačiau visai kitaip kalbama apie arklį. Jis dirba be atvangos sunkiausius darbus, o kai pasensta, yra apleistas, vienišas, niekam nereikalingas. Priežodis ,,Dirba kaip arklys“ akivaizdžiai iliustruoja arklio padėtį – šeimininkas jo visai netausoja, išsunkia iš jo paskutinį prakaito lašą. Karvė lietuvių pasakose dosni, geradarė, pasigaili našlaitėlės ir jai padeda. Iš tiesų, karvė visada buvo kaimo žmogaus maitintoja, todėl iš šeimininkų susilaukdavo deramo dėmesio. Apie katę tautosakoje nepasakyta nieko teigiamo. Ji klastūnė, vagišė, išdaigininkė, o kartais tinginė. Ponas bara katinėlį ir ketina mušti už sudaužytą ąsotėlį. Šuo pavaizduotas gana kontraversiškai. Jis ištikimas, myli savo šeimininką, kartais jo paglostomas, palepinamas, saugo namus pririštas prie būdos.  Tačiau senas šuo irgi lieka vienišas, niekam nebereikalingas, jam namiškiai pamiršta ir putros paduoti. O kaip šeimininkas atsidėkoja savo augintiniui už ištikimybę, byloja  priežodis ,,Šuniškas gyvenimas“, patarlės: ,,Gyveno kaip žmogus, mirė kaip šuo“,  ,,Ir šuo kariamas pripranta“. Prašoma Perkūno dievaičio mušti ,,gudą kaip šunį rudą“.  Vadinasi, lietuviai nuo seno mylėjo tik tuos gyvūnus, iš kurių turėjo apčiuopiamos naudos. Seni, paliegę augintiniai būdavo nebereikalingi ir turėdavo kentėti savo nedalią.
Ar mūsų santykiai su augintiniais kada nors pasikeis, ar šie taip ir liks tik trumpalaikiais žaisliukais vaikams ir naudos teikėjais suaugusiems? Ar gyvūnų mylėtojų pasiaukojimas vardan mūsų mažųjų brolių padarys juos mūsų gyvenimo dalimi? Galbūt į šiuos klausimus kada nors atsakys mūsų ainiai...
 
Vilija Kojelytė
 

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama