Kai Aukštaitijos nacionaliniame parke buvo priimti pirmieji savanoriai, sunku buvo nuspėti, kaip ši veikla plėtosis. Tačiau puiki bendra pirmųjų savanorių ir parko patirtis leidžia skaičiuoti tarptautinės savanorystės 10-metį. Net sulaukus COVID-19 pandemijos iššūkio savanorystės metraštis nenutrūko.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija tarptautinius savanorius priima nuo 2011 metų. Atvykstančių geografija iš tiesų plati: keli savanoriai iš Prancūzijos ir Italijos, taip pat Moldovos, Velso, Ispanijos, Bulgarijos, Armėnijos, Portugalijos, Vokietijos, Vengrijos. Per 8 metus parke savanoriavo 13 Europos savanorių tarnybos Erasmus+ programos savanorių.

Nuo 2018 metų rudens startavo „Europos solidarumo korpuso“ programa, skirta 18–30 metų amžiaus jaunuoliams visoje Europoje. Ja skatinamas jaunimo prisidėjimas prie bendruomenėms aktualių problemų sprendimo, bendruomenių stiprinimo. Direkcija parengė ir įgyvendino ilgalaikės savanorystės projektą „Savanorystė – žmogaus prigimtis“ (originalus projekto pavadinimas „Human-Nature-Volunteer“). Taigi, buvo priimtas dar vienas iššūkis – tapti ir priimančia, ir koordinuojančia organizacija.

Norinčių atvykti į Lietuvą, savanoriauti saugomoje teritorijoje buvo daug. Pažinti mūsų šalį, jos kultūrą ir gamtą, galimybė savanoriauti gamtoje, prisidėti prie jos išsaugojimo – yra pagrindinės priežastys, skatinančios jaunus žmones atvykti. Per du projekto metus direkcijoje savanoriavo 4 jaunuoliai: Lisa Berrou Monnier (Prancūzija), Azize Bilek (Turkija), Alexandra Strigunenko (Rusija) ir Vincent Royer (Belgija). 

Savanorystės patirtys kiek skyrėsi ir tam didžiausią įtaką turėjo visame pasaulyje susiklosčiusi sudėtinga pandeminė situacija. Liza ir Azize savanoriavo prieš pandemiją, todėl turėjo daugiau galimybių pabendrauti su vietos žmonėmis įvairiuose renginiuose ir susitikimuose, pakeliauti po šalį. 

Vos atvykus Aleksandrai ir Vincentui po savaitės buvo įvestas visuotinis karantinas, kuris smarkiai apribojo fizinio bendravimo ir kelionių galimybes. Antra vertus, jaunuoliai turėjo daugiau individualaus laiko susipažinti su aplinka, permąstyti savo ateities planus, ieškoti kūrybinių sprendimų. „Žinote, kartais būna: atrodo, atvyksti ieškodamas vieno, o gauni kažką visai priešingą ir pasirodo, kad būtent to labiausiai ir reikia.“ – samprotavo Aleksandra. Nė vienam nekilo mintis nutraukti savanorystės. Visą karantino laikotarpį jiedu dirbo gamtoje, tvarkė Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokyklos aplinką ir pažintinius takus.

Mūsų šalies gamtos grožis, jos natūralumas, mūsų santykis su gamta – vienas kertinių dalykų, jungiančių visų savanorių patirtis. Visiems savanoriams ji palieka didžiausią įspūdį. „Aš turiu bent 13 skirtingų kvepalų rūšių, bet nė vieni jų neprilygsta Lietuvos gamtos kvapui!“ – džiūgavo Azize, atvykusi į mažytę Palūšę iš Stambulo. „Jūs turite didžiuotis savo gamta ir tuo ryšiu tarp žmonių ir gamtos, kurį vis dar išlaikote“ – Azize antrino Vincentas. Kitas dalykas, pakerėjęs savanorius – nepamirštami vietos žmonės. Jų pagalbą bei rūpestį jaunuoliai vertino ne mažiau, nei galimybės keliauti ir pažinti parko gamtą ir žmones įvairiais ekologiškais būdais.

Veiklos, kuriomis užsiėmė savanoriai direkcijoje labai įvairios. Nemažai laiko savanoriai praleido Lankytojų centre Palūšėje, padėdami darbuotojams supažindinti lankytojus su parku, vesdami ekskursijas savo gimtąja kalba.

Dar viena svarbi veikla – ekologinis švietimas. Visi savanoriai aktyviai prisidėjo prie direkcijoje veikiančio moksleivių neformalaus švietimo būrelio: pristatė vaikams savo šalį, jos gamtos vertybės, sugalvodavo įvairių žaidimų, užduočių. Toks betarpiškas bendravimas su moksleiviais skatino abipusį kultūrų, tradicijų pažinimą.

Nepamainoma pagalba direkcijai buvo ir savanorių prisidėjimas prie lankytojų ir gamtos monitoringų. Pastarasis Lizą ypač sužavėjo – ji stebėjo plėšriuosius paukščius, naktį klausėsi šikšnosparnių. Aleksandra ir Vincentas pagelbėjo skaičiuojant retuosius augalus. 

Liza ir Azize aktyviai prisidėjo prie įvairiausių parko renginių organizavimo. Pačios surengė prisistatymą vietos bendruomenei apie save ir savo šalį bei savanorystės patirtis. Kiekvienas susitikimas su bendruomenėmis, moksleiviais, dalyvavimas renginiuose plėtė ir vietos žmonių, ir savanorių akiratį. Užsimezgusios pažintys išliko iki šiol. „Savanorystė mane išmokė atvirumo.“ – prisipažįsta Liza.

Dėl susiklosčiusios pandemijos, įvairių ribojimų Aleksandra ir Vincentas turėjo mažiau galimybių fiziniam bendravimui. Tačiau net tokie iššūkiai kaip mokymasis tradiciškai aukštaitiškai marginti kiaušinius virtualiai buvo įveikti. Karantino metu savanoriai daugiau užsiėmė viešinimu: socialiniuose tinkluose ir kitais virtualiais būdais dalinosi gamtos vaizdais, pasakojo apie savo šalių kultūrą ir gamtą. Lapkritį Vincentas dalyvavo virtualioje diskusijoje apie savanorystę ir tvarų vystymąsi. Aleksandros dėka Aukštaitijos nacionalinis parkas turi Instagram paskyrą. Vincento inicijuota „budinčių savanorių“ idėja pradeda duoti rezultatų. Karantinas apribojo bendravimą, bet nesutrukdė prisidėti prie darbų gamtoje, aplinkos tvarkymo.

Vasaros ir ankstyvojo rudens laikotarpiu jaunuoliai taip pat aktyviai dalyvavo direkcijos renginiuose, visokeriopai prisidėjo prie jų organizavimo. Bendradarbiaudami su Lietuvos banku, Aleksandra ir Vincentas parengė lobių paieškos žaidimą, vykusį parke rugsėjo–spalio mėnesiais.

Veiklų įvairovė leido savanoriams išbandyti savo įvairius gebėjimus, juos tobulinti, iš naujo atrasti save. Susipažįstant su nauja aplinka, žmonėmis, kalba iš naujo pažinti ir save. Jau šį pavasarį Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija laukia naujų savanorių, kurie papildys ilgametę savanorystės istoriją.

Projektas yra finansuojamas Europos solidarumo korpuso programos.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos informacija