Politikai šmaikštauja, kad riba, kurią peržengus, gerbiamo herojaus paminklas virsta moliniu balvonu dažnai priklauso tik nuo valdančiosios koalicijos sudėties.

Gyvenime gal ir ne taip subtilu, bet aišku – paminklų (sinonimai – memorialų, mauzoliejų, triumfo arkų, obeliskų, kolonų, šventovių ir „šventovių“) statymas ir griovimas yra politikos dalis. Esame liudininkai vaizdų, kai sovietų mankurtai griovė kryžius kalne prie Šiaulių, vertė „vytautus“ ir „vyčius“, kaip mes demontavome „leninus“ ir kokius ten „išvaduotojus“.

Paminklų statyba atėjo nuo piramidžių epochos, ją stropiai kultivavo romėnai. Krikščionys daug dėmesio skyrė savotiškam šventųjų supasaulietinimui, kurdami jų žmogiškųjų pavidalų statulas.

Iki XIX amžiaus politikos paminklų baruose dominavo monarchai. Vienas pirmųjų pasauliečių, sulaukusių paminklų gausos, buvo Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, kuriam, skrupulingų vokiečių paskaičiavimais, pastatyta apie 250 paminklų. Suprantama, tai labai kuklus skaičius, lyginant su kokiais nors Atatiurko, Mao ar Lenino paminkliniais pasiekimais. Kiekvienam miestui po savą Leniną, nepralenkiamas modelis.

Pasaulis, tačiau nusėtas ir paminklais anonimams, bet ne anoniminei politikai. Po Pirmojo Pasaulinio karo britai su prancūzais sumanė Nežinomo Kareivio memorialus. Idėja greit apibėgo visą pasaulį. Sovietinė sistema pridėjo „išvaduotojus“, „motinas-tėvynes“, vėliau masiškai lipdė darbininkų, kolūkiečių, kalnakasių, komjaunuolių statulas, galiausiai ant pjedestalų kėlė tankus, artilerijos pabūklus ir kitą, dažniausiai priešų naikinimui skirtą techniką. Besikeičiant ideologinėms dogmoms kai kuriuos paminklus balvonais pavertė pati sistema - buvo nugriauti bent jau  „stalinai“.

Atrodė, kad sovietinės sistemos pabaiga bus ir paminklinės leninianos baigtis, tačiau, kaip žinome iš savo patirties, ne vis kas taip paprasta. Lietuviai, laimei, suskubo greitai suvežti daugelį balvonų į Grūto sąvartyną, kaimynams sekėsi kur kas sunkiau. Dėl paminklo Estijoje kilo rimtis riaušės. Bulgarai bandė sprogdinti Dimitrovo mauzoliejų, bet sprogmenys ne visai suveikė. Galiausiai šmaikštus dailininkas sovietinius karius nudažė mikimauzais ir kitais masinės kultūros personažais. Ukrainoje tik prieš keletą metų imtasi valyti viešąsias erdves nuo leniniados. Ir ne iki galo sėkmingai.

Su Leninu kaip su Leninu, bet ne viskas Ukrainoje taip paprasta. Štai Odesoje pūpso statula Kotrynai (Jekaterinai) II, kuri, neva yra miesto įkūrėja. Tačiau minėtoji ponia miestą įkūrė ne kaip Ukrainos uostą, o kaip tvirtovę Rusijos ekspansijai, be to ponia sunaikino visą Zaporožės kazokų bendruomenę, kuri yra ukrainietiško tautiškumo simbolis. Mylėti tad, ar versti?

Paminklai žymi istoriją, bet šiandien paminklais bandoma kurti istoriją, kurios iš tikro gal nebuvo. Šiaurės Makedonijos sostinė tiesiog prikimšta antikinės Graikijos reliktų – čia turėjo būti Aleksandro Didžiojo (Makedoniečio) gimtinė, čia suklestėjo tikra helenistinė kultūra, neseniai pasirodė, kad čia gimė ir olimpinės žaidynės – tam skirtas paminklas yra vietoje, kur, neva, kadaise buvo įžiebta olimpinė ugnis. Politika visiškai suprantama – slaviškoji Makedonija turėjo pateisinti savo vardą, tad kūrė istoriją pseudograikiškais paminklais. Suprantama, graikams nepatinka, kad viskas, kas graikiška yra ... makedoniška. Pastaruoju metu piktinasi ir bulgarai, nes, pažvelgus į monumentus, gali susidaryti vaizdas, kad tai ne dabartiniai makedoniečiai kalba bulgariškai, o atvirkščiai – visa bulgarų kultūra yra... makedoniška.

Kitoje buvusios Jugoslavijos teritorijoje – Bosnijoje ir Hercegovinoje – įprastas karas baigėsi beveik prieš ketvirtį amžiaus. Bet simbolių ir paminklų karas tebesitęsia. Didele dalimi – religinių simbolių. Mostaro mieste ant kalvos prie musulmoniškų kapinių iškilo didelis didelis kryžius, simbolizuojantis jau ne tiek Kristaus kančią, kiek kroatų pergalę prieš bosnius, o netoli Srebrenicos, viena iš masinių tų pačių bosnių žudynių vietų „papuošta“ impozantiška serbiška cerkve. Tiesiog kad visi žinotų, kieno čia valdžia.

Kaip žinome tos pačios Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas po to, kai smogikas Gavrila Principas nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį. Daugeliui šis jaunuolis – tiesiog teroristas, bet Bosnijos serbai pastatė jam paminklą. Kaip tautos didvyriui...

Taigi, ta riba tarp herojaus ir antiherojaus taip pat ne visada aiški. Atsargiai su tais paminklais.

Egidijus Vareikis

Seimo narys