Pagramančio regioninis parkas: nuo Jūros netoli iki Indijos

Neseniai išėjo knyga „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“.  Kelionių vadovas –  bendras Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir leidyklos „Terra Publica“ projektas. Leidyklos vadovas, keliautojas Vytautas Kandrotas pats keliauja po saugomas teritorijas ir kviečia kitus pažinti ypatingas Lietuvos vietas. 

Šį kartą – užsukti į Pagramančio regioninį parką. Keliaujant į pajūrį verta skirti dieną ekskursijai po Pagramančio regioninį parką. Jau vien todėl, kad išsukę iš autostrados ties Kryžkalniu netrukus galėsite sustoti prie kelio ženklo su užrašu „Jūra“ ir keleiviams išdidžiai pranešti, jog atvykote prie jūros. Kalbant rimtai, dvi upės, lydėsiančios šioje kelionėje, – Akmena ir Jūra – ir kuria Pagramančio regioninio parko kraštovaizdį, kuriam būdingos rėvos, skardžiai, atodangos ir žmonių nutiesti kabantys tiltai.

Rytas Tauragėje

Nuo Kryžkalnio iki Tauragės – vos 30 km, arba 20 minučių, kelio. Tiesa, tai dar ne regioninio parko teritorija, tačiau puiki stotelė pramankštinti kojas po ilgos kelionės iš namų ar išgerti puodelį kavos. Per Tauragę tekanti Jūra jau priėmusi į glėbį mažesniąją sesę Akmeną ir per miestą vingiuoja lėta tėkme. Tačiau miesto centre kelią jai pastoja užtvanka, o prie jos įrengtas nedidukas, gražiai sutvarkytas Jūros parkas. 

Kas nespėjo papusryčiauti, Tauragėje ras ir kepyklėlę, ir vieną kitą nuo ankstaus ryto veikiančią kavinukę. Kas nematė Tauragės pilies ar evangelikų liuteronų bažnyčios fasadą puošiančių Martyno Liuterio ir Martyno Mažvydo skulptūrų (kūrėjas A. Bagdonas), gali pasivaikščioti po miestą. Tauragės centras kompaktiškas, pasivaikščiojimui pakaks valandos.

Lankytojų centras Ringiuose

Pasistiprinus ir apžiūrėjus Tauragę, pats metas vykti ten, kur suteka Jūra ir Akmena. Už 14 km į šiaurę nuo Tauragės 164 keliu privažiuoju Ringių kaimą. Pamatęs nuorodą į kairę siauručiu keliuku leidžiuosi į laukus, kur iš tolo šviečia medinius dvaro rūmus primenantis Pagramančio regioninio parko lankytojų centras. Jis ne veltui įkurtas būtent čia. Tiesiai iš jo kiemo laiptais galima nusileisti prie Jūros ir Akmenos upių santakos. O lankytojų centre esanti ekspozicija „Almančios rėvos“ tik dar labiau sužadina smalsumą pačiam pamatyti šio parko vertybes.
Vienas lankomiausių objektų visai čia pat – tereikia pervažiuoti į kitą Jūros krantą ir vieškeliu nuriedėti kelis kilometrus. Gudlaukio kaime stūkso drevėtasis ąžuolas. Šio senolio, kuriam jau daugiau nei 600 metų, kamiene yra didžiulė kiaurymė, į kurią nesunkiai tilptų žmogus. Nepaisant pažeidimų, jis kasmet sužaliuoja.

Pagramančio piliakalnis

Tuo pačiu keliu grįžtu į 164 plentą ir suku kairėn. Vos už 1 km prasideda Pagramančio miestelis. Man tai viena patraukliausių Lietuvos gyvenviečių. Ji, rodos, turi viską, ko reikia vietiniam turizmui plėtoti: legendomis apipintą piliakalnį, apie kurį vietiniai gidai turėtų ką papasakoti smalsiems turistams; jaukią ir fotogenišką medinę bažnyčią, kurioje priimti Santuokos sakramento veržtųsi jaunavedžiai iš didmiesčių; regioninio parko lankytojų centrą ir atodangą, prie kurios galėtų vykti ekskursijos gamtos mylėtojams. Ir, svarbiausia, šniokščiančią, per rėvas šokinėjančią Akmenos upę, kurią pamačius taip norisi įšokti į baidarę.

Gyvenvietės ištakų reikia ieškoti prie Pagramančio piliakalnio, vietinių vadinamo Pilaite. Jis išdidžiai stūkso prie Akmenos ir Gramančios upelio, davusio miesteliui vardą, santakos. Piliakalnis datuojamas I–III a., o į šiaurę nuo jo archeologai yra aptikę apie 1 ha ploto senovės gyvenvietę. Atliekant archeologinius tyrimus, čia rasta grublėtosios ir lipdytinės keramikos, o piliakalnio aikštelėje aptikta net senovės Romos moneta, kaldinta 164–168 m. 

Pirmosios žinios apie Pagramantį iš rašytinių šaltinių mus pasiekia tik XVI a., 1554 m. Iki 1842 m. jis priklausė Kaltinėnų dvarui. 1923 m. čia surašyta vos 213 gyventojų, o didžiausią gyventojų skaičių, kaip ir daugelis Lietuvos gyvenviečių, jis pasiekė 1989 m. Tuometiniais duomenimis, Pagramantyje gyveno 586 žmonės, o 2011 m. visuotinio surašymo metu – jau tik 434. Nuo piliakalnio puikiai matyti, kaip tolėliau boluojanti senoji miestelio dalis pereina į pokarinės statybos gyvenvietę. Sovietmečiu statytas naujas kvartalas vėl priartėjo prie piliakalnio, čia pagramantiečiai gyvena dviem eilėmis tvarkingai surikiuotose sodybose.

Pagramančio atodanga

Visai šalia piliakalnio Akmena daro vingį ir išorinėje jo pusėje suformuoja įspūdingą daugiau nei 200 m ilgio atodangą. Ji nėra tokia aukšta kaip šalia Vilniaus esanti Pūčkorių atodanga (šlaitai čia siekia 29–31 m), tačiau palieka ne mažesnį įspūdį. Dalis skardžio slepiasi po įsitvirtinti bandančiais medžiais, tačiau retkarčiais per liūtis upė juos pasiglemžia. Dėl to viršutinė atodangos pusė aptverta saugiu atstumu. Norintys pažvelgti į atvertus ledynmečių klodus atodangą gali apžiūrėti iš pietinės pusės. Tam teks iš Gramančios gatvės pereiti vienu iš kabančių tiltų, esančių ties mokyklos stadionu, ir grįžti į „pusiasalio“ smaigalį. Čia, Trakalnio gatvės gale, atvykstantiems automobiliu įrengta nedidelė stovėjimo aikštelė su poilsiaviete.

Pagramančio bažnyčia

Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia nėra vien eilinis liaudies architektūros pavyzdys. Miestelyje išlikęs visas pastatų kompleksas – 1774 m. bažnyčia, XIX a. pirmosios pusės varpinė, 1843 m. akmenų mūro tvora aptvertas šventorius su mūrinėmis Kryžiaus kelio koplytėlėmis. Šventoriuje yra dar trys mūrinės paprastų formų koplytėlės bei trys mediniai koplytstulpiai su skulptūromis. Išlikę ir klebonijos palivarko pastatai: 1800 m. suręsta klebonija (tai vienas seniausių medinių pastatų Tauragės krašte), svirnas, tvartas, rūsiai. 

Lotyniško kryžiaus plano bažnyčios viduje yra trys mediniai altoriai su baliustrada priešais didįjį altorių. Jo centre – bažnyčios titulą atitinkantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, o antrojo tarpsnio centrinėje nišoje – reljefinis šv. Kazimiero atvaizdas. Didysis altorius papuoštas keturiomis skulptūromis: jo pirmajame tarpsnyje akį traukia išraiškingos XVIII a. antrojoje pusėje drožtos šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros, o antrajame tarpsnyje yra retai pasitaikantys dorybių atvaizdai. Kairėje vaizduojamas Tvirtumas, dešinėje – Teisingumas. Tokiomis vertybėmis sutvirtinti savo santuoką norėtų bet kurie jaunavedžiai…

Iškyla „Lakštingalų slėnyje“

Pats metas pietums, o iškylą geriausia surengti gamtoje. Iš Pagramančio tuo pačiu 164 keliu toliau patraukiu į šiaurę. Už 4 km Alijošiškėse įrengta stovyklavietė „Lakštingalų slėnis“. Čia yra tiek valandėlės poilsiui, tiek apsistoti ilgesniam laikui reikalinga infrastruktūra: takai, suoleliai, pavėsinės. Netgi pastatyta estrada. 2,9 ha teritorijoje vasarą vyksta įvairūs renginiai: sąskrydžiai, šventės, koncertai. Stovyklavietėje prasideda ir baigiasi neilgas Akmenos pažintinis takas (0,9 km), supažindinantis su Akmenos upės slėnio kraštovaizdžiu. Takas veda ant aukšto ir stataus skardžio – atodangos, nuo kurios atsiveria „Lakštingalų slėnis“.

Kam pažintiniame take patirtų įspūdžių nepakanka, belieka užsukti prie Didžiosios rėvos. Ją pasieksite pavažiavę dar 5 km į šiaurę, už Andriejaičių kaimo. Maždaug 150–200 m ruože Akmena šniokšdama kaip kalnų upė teka per įvairaus dydžio akmenis. Riedulynas sudaro daugiau nei 30 arų ir yra paskelbtas gamtos paminklu. Šalia įrengta Pūtvės poilsiavietė.

Indija Lietuvoje

Atsisveikinti su Pagramančio regioniniu parku puikiai tiks dar vienas piliakalnis. Jonavos rajone esantys Šveicarijos ar Paryžiaus vietovardžiai jums greičiausiai daug kartų girdėti, tačiau galbūt kiek nustebinsiu pranešdamas, kad Lietuvoje yra kaimas, pavadintas Indija. Vis dėlto kalbotyrininkai mano, kad Indijos kaimo pavadinimas kilęs ne nuo valstybės Pietų Azijoje, o nuo lietuviško žodžio „indija“ (reiškiančio žemės gilumą) ar „indas“ (gilus dubuo).

Šis kaimas yra šiauriniame Pagramančio regioninio parko pakraštyje, Šilalės rajone, pavažiavus 8 km nuo Alijošiškių. Išsukę iš 164 plento neskubėkite. Netrukus dešinėje kelio pusėje atsivėrusiame slėnyje it milžiniškame inde pamatysite įspūdingą panoramą su Indijos piliakalniu. Jis stūkso ant Akmenos kranto, tiesa, nemaža jo dalis nuplauta. Išlikęs tik pietvakarinis pakraštys su smailia, vos 2–3 m pločio aikštelės dalimi, todėl jis labai skiriasi nuo mums įprastų piliakalnių. Įkopti į statų, 20 m aukščio piliakalnio šlaitą padės įrengti laiptai, o apžiūrėti apylinkes – apžvalgos aikštelė. Iš Indijos sugrįžti į Lietuvą nesunku – tęsiant kelionę 164 plentu į šiaurę už 5 km išnyra Šilalės miesto kontūrai.

Kiti nepaminėti objektai

Jei jau pervažiavote į kitą Jūros upės pusę pažiūrėti Gudlaukio ąžuolo, galite pavažiuoti iki Genių kaimo. Už jo Jūra daro plačią kilpą. Joje atsiveria gana tiesi, apie 160 m ilgio, maždaug 24–25 m aukščio atodanga.
Kad nereiktų važiuoti tuo pačiu keliu, nuo Genių atodangos kelionę galima tęsti iki Balskų užtvankos. Prie jos įrengtas paplūdimys ir poilsiavietė.
Dar vienas lankytinas objektas pietinėje parko pusėje – Plynosios pelkė, pažintinis takas ir apžvalgos bokštas.
Iš Balskų važiuojant į Pagramantį, galima apžiūrėti pėduotąjį Tamošaičių akmenį. Riedulys, dar vadinamas milžinu, yra apie 5 m ilgio, 3,5 m pločio, o jo perimetras – 13,5 m.
Pagramančio miške pagal vieno Didkiemio gyventojo pasakojimus ir piešinį 2014 m. atkurta partizanų žeminė, kurioje glaudėsi Kęstučio apygardos Lydžio būrys. Keliukas į mišką – ties Alijošiškėmis, priešingoje 164 plento pusėje.

Ką veikti?

Žinoma, plaukti baidarėmis! Akmena yra pavojingesnė, vaga pilna kliūčių. Ji patiks patyrusiems irkluotojams, ekstremalių pojūčių mėgėjams. Jūra – daug ramesnė, tinka ir pradedantiesiems, ir šeimoms su mažais vaikais. Vandens trasa nuo Balskų užtvankos iki Tauragės (38 km) puikiai tinka dviejų dienų žygiui.
30 km atstumą nuo Ringių iki Indijos galima įveikti ir dviračiais, aplankant žymiausias regioninio parko vertybes. Tačiau nemažą trasos dalį teks važiuoti 164 užmiesčio keliu.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“

www.vstt.lt