Nekontroliuojama  miestų  plėtra turi  neigiamos įtakos natūralioms ekosistemoms. Integruotas požiūris į urbanizaciją,  saugant  gamtinius  išteklius,  skatina investuoti  į  ekosistemų  atkūrimą, taip siekiant  padidinti  miestų  atsparumą gamtinėms nelaimėms, mažinti oro taršą ir  kitą  miestų  neigiamą  poveikį  aplinkai bei   užtikrinti   būtinų   ekosistemų paslaugų  tiekimą. Darnus miestų vystymasis programoje numatyta, kad miestų infrastruktūros planavime  turėtų  būti  svarbu  išsaugoti  ir  atkurti biologinę įvairovę ir gamtos bei kultūros paveldą.
Oro tarša miestuose – viena didžiausių problemų. Pagrindinis akcentuojamas rodiklis yra dulkės (kietosios dalelės). Ne mažiau svarbus užterštumo rodiklis – NOx (azoto oksidais). Jis mažai pastebimas, bet tai daugelio kvėpavimo takų ligų priežastis (pavyzdžiui, astmos). Paskutiniaisiais metais atliekant taršos tyrimus aiškėja kad, Vilniuje oro tarša NOx yra gal net aktualesnė problema nei užterštumas kietosiomis dalėlėmis.
Azoto oksidus sunku techniškai surinkti, pagrindiniai taršos skleidėjai yra automobiliai. Riboti automobilių eismą – tolygu politinei savižudybei (nors ir tokių sprendimų priimti bandoma). Pasitaiko dar ir egzotiškesnių atvejų – „žmonės“ šneka, kad viename iš Lietuvos didmiesčių NOx matavimo stotys sustatytos ant kalnų, o dar ir miegamuosiuose rajonuose. Kas paneigs, kad tai padaryta tam, kad būtų kuo geresni rezultatai, nes už juos mes „atsiskaitome“ ES? Tada „viskas gerai“– „tobulas oras“, galima leisti kirsti miškus, mažinti parkų plotus mietuose, nes juk oro taršos rodikliai yra geri.
O ką visgi daryti, kad nors kiek galima būtų sušvelninti NOx poveikį? Kaip visada reikėtų  pradėti nuo savęs.
Vokiečių kompanija NELSKAMP sukūrė stogo čerpes Climalife, kurios perdirba NOx esančius ore, paversdamos juos nitratais, kurie prilimpa prie stogo. Climalife taip pat padengtos specialiu Longlife paviršiumi, kuris nuplauna prilipusius prie stogo nitratus,  sudarydamas iki 10 proc. leistino nitratų kiekio geriamam vandeniui. Šis sprendinys puikiai veikia, nes NOx kyla į viršų, ten apsivalo, po to nuplaunamas. Tokia aktyvia aplinkosauga mažiausiai 30 metų galima „valyti “ miestus ir miestelius. Kiek gi išvalo oro toks stogas? 200 m² stogas išvalo per metus tiek, kiek jų išmeta Euro4 variklį turintis lengvasis automobilis, kuris nuvažiuoja 17000 km per metus. Jei valstybė ryžtųsi sukurti NOx perdirbimui skirtą kompensacinį fondą ir kompensuotų bent po 5 €/m² stogo, galėtų paskatinti žmones investuoti į aktyvią aplinkosaugą ir žinoma čerpėmis dengti pastatai yra ilgaamžiškesni, o tai šalies ilgalaikis konkurencingumas. Galima remtis ir Vokietijos pavyzdžiu, kur privaloma ligonines ir vaikų darželius dengti Climalife čerpėmis. Žodžiu, galimybių daug, ko dažniausiai trūksta – noro, dėmesio… Rūpinkimės švariu oru patys, juolab, kad tai kainuoja panašiai, kiek eilinė stogo danga, pritaikyta permainingam Lietuvos klimatui.
Į šiuos klausimus greito atsakymo nereikia tikėtis, nes tai verčia mus keistis, keistis kokybiškai iš vidaus. Pokyčiai, kaip vidinė treniruotė, yra sunkūs. Mes savo ruoštu raginame – tobulėkime kartu su UAB „Progressus group“.