NAUJIENOS

Olga Konošenko: neįmanomų dalykų nėra

Kategorija:

Miestas:
„Džiaugiuosi tuo, ką aš turiu, o žiūrovui linkiu ateiti į teatrą, žiūrėti spektaklius ir džiaugtis tuo menu, kurį mes kuriame“, –  paklausta, ko palinkėtų sau ir žiūrovams, sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto primabalerina Olga Konošenko. Jos darbas įvertintas vienu aukščiausių teatro meno apdovanojimų – Auksiniu scenos kryžiumi. 

Gerbiama, Olga, stebėdami baletą iš žiūrovų salės, matoma gražų reginį – grakštūs judesiai, įspūdingi kostiumai, bet iki tol juk yra nelengvas, daug jėgų ir kantrybės reikalaujantis darbas. Tai kas paskatino rinktis šį kelią?

Didžiausią įtaką mano pasirinkimui turėjo mama – Jelena Saskova-Konošenko. Ji pati buvo baleto artistė. Tad nuo pat mažens sukdavausi teatre, stebėdavau, kaip šoka mama ir kitos balerinos.  Mane tai labai žavėjo ir mintyse visada labai norėjau šokti. Tačiau, koks kelias iki scenos, visiškai nežinojau. Tik girdėdavau, kaip mama svarsto, ar mane nuvesti į Čiurlionio meno mokyklą, ar ne. Kiek pamenu, nuvedė šiek tiek pavėluotai. Mokslo metai jau buvo prasidėję, bet mane priėmė.

Vadinasi, baleto šokėjai reikalingi duomenys buvo geri?

Duomenukai tikriausiai buvo geri. Tam, matyt, įtakos turėjo tai, kad buvau lankiusi meninę gimnastiką. Tačiau, manau, labiausiai lemia genetika.

 Ir kai pradėjote lankyti Čiurlionio meno mokyklą, neužpuldavo noras mesti visus baletus ir mokslus meno mokykloje?

Kai pradėjau lankyti meno mokyklą, visai kitaip įsivaizdavau savo mokslus. Maniau, kad iškart  mes šoksime, pasirodysime scenoje... Deja, viso to nebuvo. Buvo ilgas ir nelengvas, daug kantrybės reikalaujantis mokslas.
Mokėmės ne tik šokti, bet ir muzikos. Buvo būtina lankyti fortepijono klasę. Prieš tai groti fortepijonu  mokiausi buvau Jurgio Dvariono muzikos mokykloje. Ten turėjau nuostabią mokytoją, su kurią labai nenorėjau išsiskirti. Mokantis Čiurlionio meno mokykloje neįmanoma buvo suderinti laiko, tad teko su muzikos mokykla ir mylima mokytoja atsisveikinti. Tačiau  Čiurlionio mokykloje taip pat buvo muzika ir ten buvo nuostabios mokytojos.
Ir dabar kartais prisėdu prie fortepijono pagroti savo malonumui.

Baigusi Čiurlionio meno mokyklą 1996 metais iškart atėjote dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, nors tada, tikriausiai, jame ir buvo vienintelė Lietuvoje baleto trupė?

Gali būti, kad Klaipėdos muzikiniame teatre dar nebuvo baleto trupės. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metais. Per trisdešimt trejus  kūrybinės veiklos metus šiame teatre pastatyta daugiau kaip 50 įvairių žanrų ir epochų sceninių kūrinių, tai: operos, operetės, miuziklai, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams. Drauge su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistais vaidmenis spektakliuose atliko garsūs Lietuvos operos ir baleto solistai. Ir šiuo metu Klaipėdoje dirba pajėgi ir universalumu pasižyminti  baleto trupė.

Gal prisimenate savo pirmąjį vaidmenį? Ar tas vaidmuo sutapo su Jūsų svajonėmis?

Kai esi jauna, be abejo, turi labai daug svajonių. Labai norėjau šokti „Spragtuke“ ir atlikti Mari vaidmenį. Tačiau pirmasis mano vaidmuo buvo balete „Raimonda“, kuriame kartu su Nerijumi Juška sušokome pagrindinius vaidmenis. Deja, šis spektaklis gyvavo labai trumpą laiką. Kokius dvejus metus, nes vėliau šis spektaklis buvo išimtas iš teatro repertuaro.
Vėliau su Nerijumi savo partijas iš šio spektaklio kartais sušokdavome per koncertus.
Po pusantrų metų balete „Eglė – Žalčių karalienė“  sušokau Eglės vaidmenį. Po truputį mano atliekamų vaidmenų sąrašas ėmė pildytis.

Gal esate suskaičiavusi, kiek esate sukūrusi vaidmenų?

Tiksliai nepasakysiu, bet per tuos 21 metus šokau labai daug. Vieną dieną šokdavau kordebalete, kitą dieną – soliniuose spektakliuose.

Sakoma, kad prastas kareivis, kuris nenori būti generolu. Tad ar buvo minčių tapti primabalerina?

Tai įvyko kažkaip nepastebimai. Tiesiog buvo svajonė gerai šokti ir šokti tam tikruose spektakliuose, sukeliančiuose tam tikrų asociacijų. Tad šokau beveik visuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare esančiuose spektakliuose ir dėl to esu labai laiminga. Kiekvienas vaidmuo man yra be galo svarbus, nešantis man kažką brangaus.

O turite brangiausią vaidmenį?

Tikriausiai vienas brangiausių vaidmenų yra balerinos vaidmuo spektaklyje „Raudonoji Žizel“. Be abejo, man labai brangus Anos Kareninos vaidmuo spektaklyje „Ana Karenina“ , Jekaterina „Rusiškajame Hamlete“. Taip pat Eglė balete „Eglė – Žalčių karalienė“, kurį pastatė choreografas Egidijus Domeika. Man šį vaidmenį perdavė Loreta Bartusevičiūtė.
Tačiau, kai pradedu peržvelgti savo sušoktus vaidmenis, lyg ir nebelieka ko išskirti. Kiekvienas vaidmuo brangus, nes siejasi su kažkokiomis asociacijomis ir gražiais prisiminimais.

Kino, dramos teatro aktoriai turi su savo vaidmeniu susigyventi, pajusti savo herojaus išgyvenimus, o kaip yra su baleto vaidmenimis? Užtenka technikos ar būtinas atliekamo vaidmens emocinis pajautimas?

Lygiai tas pats. Nesvarbu, koks vaidmuo, tu privalai jį priimti savo vidumi. Pavyzdžiui, prieš kiekvieną spektaklį „Ana Karenina“ perskaitydavau šį Levo Tolstojaus romaną. Svarbus kiekvienas niuansas, nes tu ne tik šoki, bet ir vaidini. Net jei baleto spektaklis sugalvotas, vis tiek yra kuriama istorija, kurią  tau papasakoja choreografas, vis tiek turi tą vaidmenį išgyventi. Kitaip spektaklis bus tuščias ir tą labai gerai pastebės žiūrovai. Vien technika žiūrovo nesužavėsi.
Žinoma, balete technika taip pat labai svarbų vaidmenį vaidina. Pavyzdžiu,  „Gulbių ežeras“ labai svarbus techninis atlikimas, bet ne mažiau svarbi ir vaidmens linija.  Gulbė princui pasakoja, kas jai atsitiko, todėl labai svarbus kiekvienas judesys, žvilgsnis, galvos pasukimas, rankos mostas.

Tarp pastarųjų premjerinių vaidmenų yra ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Spragtukas“. Ar tai buvo pirmasis Jūsų kūrybinis darbas šiame teatre?

Su Klaipėdos muzikiniu teatru pradėjau bendradarbiauti šiek tiek anksčiau. Balete „Graikas Zorba“ šokau Marinos vaidmenį. Balete „Spragtukas“ šokau su Mantu Daraškevičiumi, Žilvinu Beniuševičių ir Mantu Černecku, Aušra Krasauskaitė. Prie šio spektaklio prisijungė ir Nerijus Juška. Buvo labai smagu, nes ilgą laiką su Nerijumi buvome partneriai. Daug spektaklių kartu šokome. Po pakankamai ilgos pertraukos scenoje susitikti su Nerijumi Juška buvo labai smagu.

Telšiečiai didžiuojasi savo kraštiečiu – Nerijumi Juška, o žemaitiškas charakteris nekliudo partnerystei?

Mano vyras – žemaitis, kilęs iš Ventos, Mažeikių rajono. Gyvendamas su manimi jis pasidarė baletomanas.

Ir auginate dukrytę?

Taip, mūsų Amelijai netrukus sukaks keturiolika, bet su baletu ji nieko bendro neturi.  Ji lanko Povilo Krivicko teatro būrelį. Ir dar mokosi dailės.

Ilgus metus buvo nuostata, kad moteriai baletas ir šeima – sunkiai suderinami dalykai. Tai vis tik galima suderinti?

Žinoma, tas suderinimas nėra paprastas. Tu visą dieną esi teatre.  Turi išvažiuoti į gastroles. Be abejo, iškyla klausimas, kur palikti vaiką. Tačiau visada randi sprendimą. Nėra neįmanomų dalykų. Man labai daug padėjo mamytė. Beje, mūsų teatre dauguma balerinų turi vaikų ir puikiai derina darbą su šeima. Viskas priklauso nuo žmogaus.

Pastaruoju metu Jūs ne tik šokate, bet ir ugdote jaunuosius šokėjus?

Mintis baigiant balerinos karjerą dirbti su vaikais sukosi gan seniai, bet vis nesiryždavau. Tačiau vieną vasarą grįžau iš gastrolių Kinijoje, mane pasitinka vyras ir sako: „Olga, bandome kurti vaikų baleto studiją.“ Sakau: „Gerai, bandome.“ Ir jau penkeri metai gyvuoja Olgos Konošenko baleto studija.  
Studiją pradėjusioms lankyti mergaitėms dabar jau yra 9–10 metų. Dvi mergaitės jau mokosi baleto mokykloje. Neseniai Čiurlionio mokyklai perdaviau studiją pradėjusį lankyti berniuką – deficitą juk reikia atiduoti į geras rankas.

Tai nuo kurio amžiaus geriausia pradėti mokytis baleto?

Anksčiau, kai aš pradėjau lankyti baleto mokyklą, buvo leidžiama baleto mokytis nuo dešimties metų. Tas pats ir dabar, bet, manau, paruošiamąją baleto klasę galima pradėti lankyti nuo šešerių, nes keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi ir vaikai.

Paminėjote, kad keičiasi ir baletas. Tą pastebime ir mes, žiūrovai – balete atsiranda vos ne akrobatinių  judesių.

XXI amžiuje keičiasi baleto kanonai. Keičiasi choreografija, keičiasi žmonių gabumai. Balerina turi ne tik mokėti stovėti ant pirštų, bet ir atlikti sudėtingesnius judesius. Tarp jų ir akrobatinius, nes daugėja naujų neoklasikinių spektaklių.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nemažai gastroliuoja po pasaulį. Kaip Lietuvos baletas atrodo tarptautinėje baleto scenoje?

Jeigu mus kviečia, vadinasi, atrodome ne prastai. Gastrolėse mūsų teatras sugeba parodyti ne tik tokius spektaklius, kaip „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“, „Bajederė“, bet ir savo choreografų sukurtus baletus, kaip Martyno Remeikio „Procesas“. Lietuvos baletas gyvuoja tarptautinėje scenoje ir gyvuoja su savais kanonais. Ir tai labai džiugu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotraukos iš asmeninio Olgos Konošenko archyvo
 
 
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis







Reklama