Nina Puteikienė: miestas tarnauja uostui ir uostas diktuoja miesto ateitį

„Yra toks banalus posakis: nori būti laimingas – būk. Man patinka šis gyvenimas. Aš juo moku džiaugtis. Susitvarkysiu aš su visomis bėdomis, jeigu tik mano fizinė sveikata leis. Gyvenime tiek daug grožio. Mes dabar bendraujame, tai yra gražu. Grįšiu į šeimą vakare – tai yra gražu. Mano vyras parvažiavęs atostogų – tai yra gražu. Sausio mėnesį žalia žolė ir tai yra gražu“, – prieš kelias dienas „Vakarų ekspresui“ sakė sausio 10-ąją 55-ąjį gimtadienį šventusi Lietuvos jūrų muziejaus viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė, politikė Nina Puteikienė.
Su Nina Puteikiene kalbamės apie žurnalistikos derinimą su politiką, Klaipėdos miesto problemas, Klaipėdos bendruomenę, meilę ir kitus dalykus.

Gerbiama Nina, esate žurnalistė ir jau kuris laikas dalyvaujate aktyvioje politikoje. Kaip darbui taryboje padeda įgyta patirtis, dirbant žurnaliste?

Patirtis, įgyta žurnalistikoje, labai padeda: žurnalistas geba koncentruotai dėstyti mintis žodžiu ir raštu, valdyti skirtingus rašymo stilius, įskaitant ir formalųjį – biurokratinį, kuris reikalingas, rengiant raštus, pasiūlymus, užklausimus. Komunikabilumas praverčia bendradarbiaujant su bendruomenėmis, kitais politikais.

Kodėl nutarėte įsitraukti į aktyvią politiką?

Mano vyrui Nagliui Puteikiui tapus Seimo nariu, grupė klaipėdiečių kreipėsi į mane, prašydama, kad kandidatuočiau į mero postą  ir į miesto tarybą, nes jų manymu, nebeliko, kas gina jų interesus. Nesugebėjau atsakyti jiems neigiamai.

Kas dirbant Klaipėdos miesto taryboje labiausiai džiugina ir kas kelia didžiausią nerimą?

Džiugina aktyvėjančios bendruomenės, klaipėdiečių nepakantumas neteisybei, sprendimų ieškojimas. Nerimą kelia tai, kad miesto taryba virsta tam tikru verslo klubu, diskusijų vis mažiau arba visai jų nelieka, kalbama tik apie skaičius, o ne apie tai, kaip jie pakeis gyvenimą. Klaipėdos taryboje, beje, milijonierių yra tiek pat, kiek Seime. Nemanau, kad milijonieriai turi eiti į politiką, nes tarybos sprendimai dažnai turi tiesioginį poveikį jų verslams.

Kuo pačiai, kaip tarybos narei, buvo ypatingi 2019-ieji metai?

Pradėjau dirbti jau antrą kadenciją miesto taryboje. Deja, likau be frakcijos – patyriau išdavystę. Padariau sau meškos paslaugą, nes atvedžiau į tarybą tuos, kurie tik pasinaudojo mano vardu tam, kad laimėtų tarybos nario mandatą, ir perėjo į valdančiąją daugumą. Opozicijoje dabar dirbu kartu su buvusiais priešininkais – liberalais. Opozicija tikrai nėra vieninga, yra labai skirtingos nuomonės, požiūriai, net vertybės. Nežiūrint į tai, bendraujam kolegiškai.

Kokius sudėtingiausius, Jūsų manymu, klausimus Klaipėdos tarybai tenka spręsti?

Sudėtingiausi – miesto planavimo, santykių su uostu klausimai. Deja, jie sprendžiami tikrai ne miestiečių naudai. Miestas tarnauja uostui, uostas diktuoja miesto ateitį, o tai yra blogai. Uostas užsibuvo praeitame šimtmetyje, valdančioji dauguma, taip pat ir dalis opozicijos, tiesiog suabsoliutina verslą ir nevertina to, kad XXI amžiuje milijonus galima uždirbti ir nekraunant anglies, nenaikinant gamtos. Atvirkščiai – atiduodant pajūrį rekreacijai, plėtojant poilsio ir turizmo verslą, statant viešbučius, įrengiant jūros vandens baseinus ir t. t. Reikia panaudoti klimato kaitą ekonomikai perjungti – perjunti į žaliąją bangą. Man atrodo, kad Lietuva tam pasiruošusi – mūsų žemėje auga ekologiškos daržovės, žmonės darbštūs ir malonus, aplinka saugi. Ko daugiau reikia turizmui, kai Europos pietūs darosi vis nesaugesni?

Tad suprantu, kad nelabai teigiamai vertinate miesto ir uosto kaimynystę?

Uostas agresyvus miestiečių atžvilgiu ir turi palaikymą tiek  miesto, tiek Lietuvos valdžios. KLASCO tiesiog nuodija gyventojus metų metais ir nesulaukia jokių sankcijų. Ne gyventojai turi iš miesto pasitraukti, o uosto įmonės atiduoti miesto centrą miestiečiams. O išorinio uosto statyba  Melnragėje atneš daugiau nuostolių nei naudos Lietuvai ir negrąžinamai sunaikins tiek pačią Melnragės gyvenvietę, tiek pajūrio paplūdimius iki pat Palangos. 

Ko tikitės iš 2020-ųjų metų?

2020-ieji jau davė mums tai, ko mažiausiai tikėjomės – pavasarį vietoj žiemos. Tikiuosi, kad vis daugiau žmonių pradės kritiškai vertinti vartojimą: rūšiuos, nepirks to, kas nereikalinga. Tai pat norisi vertybinio brandumo – meilė tampa likvidi, žmones keičiam, kaip šaldytuvus, nebelieka atskaitos taškų, nes vieninteliu visko matu tampa asmeninis pasitenkinimas. Net ne laimė, o būtent – pasitenkinimas.
 
Kalbino
Karolina Baltmiškė