Nida Vasiliauskaitė: „Tai, kas šiuo metu yra Lietuvoje, niekaip negalime pavadinti demokratija“

Su filosofe dr. Nida Vasiliauskaite kalbamės apie valdžią uzurpavusias partijas, demokratijos praradimą, rinkimų sistemą … ir galimybę ją keisti visuotinai ignoruojant rinkimus.

Gerb. Nida, nors vis dar tvirtinama, kad gyvename demokratijos laikais, bet realiai, tai ką matome, labiau panašu į partokratiją.

Tikriausiai sakydama partokratija, galvoje turite situaciją, kai valstybę valdo partijos, realiai neturinčios visuomenės palaikymo. Formaliai jos lyg ir išrinktos, bet dėl įvairių priežasčių neturi visuomenė jomis nepasitiki. Už jas balsuoja tik todėl, kad per rinkimus labai ribota pasiūla ir bet kuriuo atveju tenka rinktis iš nenorimų, iš anksto primestų variantų. Kita priežastis – į rinkimus ateina labai nedidelis procentas rinkėjų, tad valdančios partijos neatstovauja visuomenės daugumai. Galima sakyti, kad susiformuoja visuomenei neatsakinga, faktiškai nerinkta valdančioji klasė, kurią sudaro iš vienos į kitą partiją bėgantys asmenys, daugybę metų cirkuliuojantys politinėje apytakoje, nors realiai jie nėra jokie visuomenės grupių atstovai ar lyderiai, jų niekas nei myli, nei gerbia, nei pasitiki. Tiesiog jie užima vieną ar kitą postą ir yra visuomet valdžioje ar arti jos. Kartais netgi paveldėjimo keliu.

Tai Lietuvoje mes dar turime  bent likučius demokratijos ar tik likusi jos iliuzija?

Oficialiai lyg ir turime, bet realiai mūsų demokratija merdėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, o dabar teiginys „Mūsų šalis – demokratinė“ tiesiog kelia juoką. Apie kokią demokratiją galime kalbėti, jeigu „teisėtai išrinkta valdžia“ nuo visuomenės atsitveria tvoromis (čia – ne metafora: fiziškai tvoromis, tiesiogiai)? Ji visiškai negirdi piliečių, į visus taikius protestus, priekaištus, kritiką ir kontrargumentus  reaguoja arba demonstratyviu ignoravimu, arba įžeidinėjimais, kaltinimais, grasinimais, teisiniu persekiojimu (turiu minty „Gustuko piceriją“ ir „Šiemų maršo organizatorius“), pastangomis kriminalizuoti tą visuomenės dalį, kuri jų sprendimams nepritaria.

O galbūt demokratijos praradimas yra užkoduotas jau pačioje rinkimų sistemoje? Juk ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių žmonių aktyvumas per rinkimus mažėja. Tam, matyt, įtakos turi ir po rinkimų vykstantys partijų susitarimai, kai pažadai, už kuriuos dalis rinkėjų balsavo, ištirpsta kaip pernykštis sniegas.

Rinkimų sistema gali būti tvarkoma įvairiai, bet valdančios politinės jėgos daug metų stengėsi, kad būtų kiek įmanoma labiau apsunkintas  patekimas į politiką ne pagal partinius sąrašus, vienmandatėse: kandidatas prieš kandidatą. Rinkėjams suteikta teisė reitinguoti, bet praktiškai reitingavimo nauda yra artima nuliui: reikėtų neįtikėtinai organizuoto, kryptingo, masinio reitingavimo tų pačių kandidatų, bet ir tai nepadėtų iš sąrašo dugno perstumti į viršų. Todėl odiozinių politikų iš sąrašo viršūnių atsikratyti nepavyksta – juos išrenka  ne visuomenė, o pačios partijos savo vidiniais sprendimais. Tiksliau: paskiria, už lojalumą. Taigi de facto mus valdo visiškai nerenkami ir piliečiams neatsakingi vis tie patys funkcionieriai, kurių pats atsiradimas siūlomų pasirinkimų aibėje yra „nuleistas iš viršaus“ (visai taip pat, kaip ir sovietiniais laikais).  Reitingavimas yra apgaulės schema: būdas pritraukti balsus partijai tų žmonių, kurie ateina su viltimi vietoje odiozinių išrinkti vieną kitą priimtiną, bet šansų neturintį, kandidatą, įtrauktą į tuos sąrašus kaip tik tokiu tikslu – kaip masalas. Ateiname balsuoti už tą priimtiną „kitokį“ – ir vietoje jo balsą atiduodame ir vėl Vilijai Blinkevičiūtei ar Gabrieliui Landsbergiui. 

Be to, Seime jau esančios partijos gauna biudžetinį finansavimą, kai dar nepatekusių ir naujų potencialios lėšos apribotos iki minimumo – tik nario mokestis, jos net nebegali tapti suinteresuotų fizinių ar juridinių asmenų paramos gavėjais. Taip sąmoningai užkirstas kelias pakeisti esamą galios konsteliaciją. Tad pirmiausia reikia pakeisti šitą rinkimų ir partijų finansavimo tvarką.

Išties pagal sąrašą išrinkti politikai nėra atskaitingi rinkėjams, jiems svarbu įtikti partijos viršūnei.

Būtent. Ir jie visada bus pagrindinės socialdemokratų ar konservatorių figūros, kurios vietą sąrašo viršuje pelno dėl savo vidinių intrigų ir susitarimų. Todėl jiems nerūpi ar juos palaiko, kokia visuomenės nuomonė. Jie tiesiog ją ignoruoja. Jiems svarbu neprarasti savo vietos partijos struktūroje, kuri irgi nė iš tolo nėra demokratinė. Pvz., palikti patys sau TS-LKD partijos nariai veikiausiai nerinktų Gabrieliaus Landsbergio pirmininku, bet jis tokiu būdu „pasiūlomas“, kad tenka arba susitaikyti, arba išstoti iš partijos, ką nemažai narių ir padarė. Tai atviras brutalus vidinis autoritarizmas,  tad kaip galime tikėtis, kad tokia partija, gavusi valdžią, autoritarinio valdymo netaikys likusiai visuomenei?

Tačiau visuomenės santykiai ir su vienmandatininkais ne ką geresni. Rinkėjų nuomonė jiems svarbi tik per rinkimus, o vėliau tos rinkėjų nuomonės net neklausiama.

Taip. Pagal Konstituciją visuomenė turi kitus instrumentus savo nuomonei pareikšti. Tai yra protestai, mitingai, streikai. Visa tai yra teisėta ir legalu, bet dabar kuriama atmosfera, kurioje net valdžios kritika (net ne kritika – net abejonės jos sprendimais ar klausimų kėlimas) suvokiama kaip, geriausiu atveju, nederamas išsišokimas, ką jau kalbėti apie protestus ir kitas priemones. Taip visuomenė pratinama prie minties, jog valdžia visada teisi, o kitaip mano tik užsienio jėgų inspiruoti „kenksmingi elementai“ (sovietinės propagandos terminas, beje) ar to nesuprantantys kvaileliai. Nors piliečių teisė kritikuoti valdžios sprendimus, nepritarti, reikšti savo poziciją yra demokratijos pagrindas.

Jei atsirastų palankesnės galimybės surengti referendumą, gal tai padėtų gaivinti demokratiją?

Žinoma, nes referendumas – vienas svarbiausių instrumentų visuomenei pareikšti savo poziciją įteisintas Konstitucijoje. Neatsitiktinai jis de facto eliminuojamas, užkeliant taip aukštai kartelę, kad praktiškai nebeįmanoma surengti. Tai padaryta sąmoningai, kaip tik šiuo tikslu. Kartelės užkėlimo iniciatoriai ne kartą viešai teigė: žmonės yra per kvaili spręsti politinius klausimus, todėl negalima jiems jų patikėti. Į ką atsakytina: jei jau žmonės tokie kvaili, gal jie per kvaili ir rinkimuose dalyvauti? Kaip jie, negalėdami spręsti politinių klausimų, gali išrinkti atstovus, kurie spręstų? Kaip jie galėjo remti Nepriklausomybės paskelbimą ar balsuoti už stojimą į ES? Sukvailėjo jie taip nuo anų laikų, besistengiant nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemai ir medijoms? Ar visada tokie buvo? Jei taip, tai, pagal šią logiką, stojimas į ES – negaliojantis.

Tai ar neturėtų atsirasti galimybė atšaukti savo pareigų ar įsipareigojimų nevykdantį Seimo narį?

Žinoma, Seimo nario atšaukimo procedūra yra būtina, nes dabar į Seimą politikas ateina žadėdamas vienus dalykus, o išrinktas elgiasi visiškai priešingai ir jaučiasi nebaudžiamas keturis metus, kuriems baigiantis tikisi vėl trmpam sušnekti ankstesniu būdu – esą, niekas neprisimins ir vėl patikės. Pvz., Laisvės partija per rinkimus nežadėjo įvesti „galimybių pasą“, išvyti iš darbų, priversti nutraukti studijas, įvesti prievartinę vakcinaciją.  Žadėjo priešingai, kritikavo „valstiečius“, kurie karantinais, testais ir kaukėmis jau buvo spėję suerzinti.  Tik todėl ir išrinkti. Vadinasi, apgavo savo rinkėjus, todėl galima drąsiai sakyti, kad jie neatstovauja net tai mažumai, kuri už juos balsavo. Neatstovauja beveik niekam. Jei politikas išrenkamas vykdyti savo programą, bet ima elgtis diametraliai priešingai, jis turėtų būti nedelsiant atšaukiamas.

Tačiau atšaukimo  mechanizmas turėtų būti realus, kad jame nebūtų reikalaujama surinkti tiek parašų, kiek yra rinkėjų ar net daugiau.

Mechanizmas turėtų būti toks, kokį būtų galima praktiškai įgyvendinti, bet nepiktnaudžiauti.  Kaip konkrečiai – techninis, praktinis klausimas. Suprantama, Seimo narys neturėtų būti atšaukiamas trims žmonėms pageidaujant, bet negalima reikalauti, kad nepasitikėjimą jam išreikštų 300 tūkstančių.

Neseniai klausiau Jurgos Lago laidos ir joje nuskambėjo mintis, kad partijos neturėtų būti finansuojamos iš valstybės biudžeto ir kad jų išgyvenimas būtų susietas su rinkėjais?

Pritariu. Esama dar įdomesnių dalykų – iš biudžeto finansuojamos (ir labai gausiai) tik tos partijos, kurios yra jau patekusios į Seimą. Į Seimą nepatekusios, tuo tarpu, negali legaliai perimti net privačios paramos, vienintelės jų lėšos yra vien tik nario mokestis. Taip padaryta sąmoningai, kad nebūtų alternatyvų, neateitų jokia nauja jėga ir nepakeistų esamos tvarkos. 

Taigi rinkimų startas visiškai nevienodas. Net ir naujai besikuriančių partijų atžvilgiu. Šiuo metu kuriasi trys  naujos partijos, bent jau tiek jų žinoma visuomenei. Vienos kuriamos partijos branduolį sudaro iš įvairių partijų emigravę politikai. Tarp jų – nemažai ir esamų Seimo narių. Ar dėl to šiai partinai neatsiranda galimybių gauti lėšų iš biudžeto?

Politikai, perėję iš parlamentinių partijų į naujas, šių parlamentinėmis nepadaro – šia prasme, starto galimybės visiems yra minimalios, nebent naudojamasi neformaliais užmegztais ryšiais, perimama infrastruktūra, ar steigėjas – oligarchas.
O tęsiant kalbą apie rinkimų finansavimą, kaip ir minėjau, tokia finansavimo schema net neleidžiama įeiti į politiką kitoms jėgoms ir tai padaryta sąmoningai. Gyvename kažkokios oligarchijos, gal net monarchijos sąlygomis, valdžia netgi paveldima: ateina politikų vaikai ir anūkai, kartais net partijas perima. Nepotizmas akivaizdus.

Politiniais lyderiais pristatomų asmenų socialinė svarba kuriama dirbtinai ir yra fiktyvi: dešimtys tūkstančių sekėjų ar patiktukų Facebooke reiškia ne susidomėjimą jų asmenybe ar idėjomis, ne pritarimą, o tik gaudymą galios signalų, kurios skleidžia bet kas, einantis tas pareigas (bet kas, būdamas ministru, turėtų tokį patį sekamumą tik todėl, kad yra ministras – ir beveik visais atvejais prarastų vos praradęs pareigas). Negana to, didžioji sekėjų ir komentuotojų dalis – perimtos mirusios paskyros, elfai ir botai. O politiko ar partijos puslapį automatiškai „pamėgsta“ kiekvienas, bet kokiu tikslu užklįdęs bent kartą pasidairyti ar net neužklydęs – tiesiog politiko puslapio vadybininkas pridėjo kaip „mėgstančius“ visus, kurie priėmė jo virtualų kvietimą „draugauti“. Tie profiliai sukurti tam, kad sudarytų įspūdį, jog šiuos politikus visuomenė palaiko – ir atvirai vagia (minėtais būdais) palaikymą.

O kaip išeiti iš susidariusios situacijos, juk tie, kurie dešimtmečiais ramiai sėdi Seime, nebalsuos nei už daugiamandatininkų panaikinimą, nei už Seimo nario atšaukimo mechanizmą?  Tad gal  reikalingas visuotinis nebalsavimas per rinkimus, apie ką kalba grupė politikų ne vienoje ES šalyje, nes partokratija apėmusi ne tik Lietuvą, bet ir visą ES?

Išties visiškas rinkimų ignoravimas, kad jie neįvyktų, yra vienas iš būdų atsikratyti valdančiosios klasės (bet tam reikia sulaukti rinkimų). Kitas būdas – masiniai nuolatiniai protestai ir streikai, taip priverčiant atsistatydinti esamą Vyriausybę. Nepriversta, savo valia, ji nedarys nieko kitaip. Ji tuo nesuinteresuota. Mes priėjome ribą, kai dialogas, kompromisas, geranoriškumas ar pasitikėjimas neįmanomas. Reikia ieškoti būdų, kaip iš valdžios išstumti  30 metų besisukančias fiktyvias politines jėgas. Žinoma, nesakau, kad nėra pavienių pasitikėjimo vertų politikų, bet esamoje politinėje situacijoje jie bejėgiai kažką pakeisti.

Negi Lietuvos žmonės  nesupranta, kad valdžia tik jais manipuliuoja?

Manau, kad supranta ir todėl nebalsuoja, neina į rinkimus arba gadina biuletenius. Būtent nebalsuojanti dalis teikia vilčių: jie nebalsuoja ne todėl, kad nerūpi, o todėl, kad supranta atiduoto balso beprasmiškumą ir nemato realios, priimtinos alternatyvos. Uždavinys – sukurti tokias politines jėgas, kurios atspindėtų realią, o ne fiktyvią, visuomenės poliarizaciją baziniais klausimais ir  pasiūlytų realų politinį pasirinkimą. Kol kas neįmanoma pasirinkti mažesnio blogio, nes mažesnio blogio pasiūlytame spektre nėra, tad belieka nesirinkti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė