Nida Vasiliauskaitė: „Baisu – ne kad politikus nušvilpė, baisu – kad politikų nušvilpimu baisimasi“

Po Sausio 13-osios paminėjimo per socialinius tinklus ir oficialias žiniasklaidos priemones nuvilnijo dvi kardinaliai priešingos nuomonės. Oficialioji nuomonė kūrė neigiamą susirinkusiųjų ir paliktų už tvoros minėti Sausio 13-ąją paveikslą, stovėjusieji už tvoros neįžvelgia jokios savo kaltės: jie pagerbė žuvusiųjų atminimą ir parodė nepasitenkinimą dabartinės valdžios veikla. Kokią žinią praneša Sausio 13-osios paminėjimas, kalbamės su filosofe dr. Nida Vasiliauskaite.

Gerb. dr. Nida, ar galima daryti išvadą, kad Sausio 13-oji Lietuvos žmonių požiūryje į savo ir Lietuvos laisvę buvo lūžio taškas?

Tam tikra prasme taip. Greitai spontaniškai organizuotasi, viešai ir garsiai išreikštas nepritarimas Vyriausybės politikai, sėkmingai sutrikdant parodomąjį oficialų „laisvės“ šventimą: mes matome, kuo paversta mūsų laisvė, ir neketiname su tuo taikstytis, apsimesti, jog nieko neįvyko, tuo labiau – ploti proginių kalbų sakytojams, kurie jau vien faktu, kad jas dabar sako, tyčiojasi tiek iš anuomet žuvusiųjų, tiek iš valstybės, tiek iš pačios laisvės idėjos. Metas ne laisvę švęsti, o kuo skubiau gelbėti – nuo tų, kurie apsimeta švenčiantys.

Ši akcija – akivaizdi, neabejotina moralinė ir simbolinė pergalė. Proga visiems pamatyti – tiksliau, nebegalėti nematyti – kas yra kas: apsitvėrusieji tvora ir karo policija nuo visuomenės patys puikiai supranta neturintys jokio palaikymo ir nieko neatstovaujantys, jų šalininkų aikštėje nebuvo, nes šalininkų apskritai nėra – būtent jie tėra saujelė, nedrįstanti išlįsti iš už savo pačių aptvaro be apsaugos, nors niekas (kol kas) negrasino – už tvoros rinkosi taikūs žmonės taikiam protestui. Šios saujelės gausumo iliuziją palaiko tik samdyti elfai fiktyviomis paskyromis socialiniuose tinkluose: paskyros neturi kūnų, tad protestuoti neateis.

Apie „kaltės įžvelgimą“ negali būti nė kalbos – čia Vyriausybė privalo ją įžvelgti savo veiksmuose, bet kaip tik ji ir neįžvelgia. Tiksliau, atsisako įžvelgti: jie puikiai žino, ką padarė, ką dar ketina daryti ir kas tokiems galop būna – būtent todėl taip desperatiškai bijo ir avansu tveriasi tvoromis.

Oficiali, paskubomis viešaryšininkų parūpinta versija, esą, nušvilpta ne Seimo pirmininkė ir Premjerė, o Sausio 13-osios minėjimas, Nepriklausomybė ir žuvusieji – niekingas, gėdingas ir varganas absurdas: susirinkusieji labai aiškiai pagerbė aukas, taip pat ir tylos minute, ir visais atitinkamais taktiniais momentais laikėsi rimties, vėliau vyko į Antakalnio kapines padėti gėlių prie žuvusiųjų kapų. Visi ten buvusieji tą žino, visi nebuvusieji gali įsitikinti peržiūrėję autentišką filmuotą medžiagą, o ne žiniasklaidoje paplatintus montažus ir iškarpas. Švilpė ne šiaip sau minia, o politinė tauta, nešina valstybine simbolika, kurią gerbia ir su kuria tapatinasi – atsinešė ją labai sąmoningai, idant parodytų, jog jie yra tikrieji valstybės ir laisvės pažado gynėjai ir paveldėtojai, jie, o ne valstybę uzurpavusi nieko nebeatstovaujanti ir savo piliečių nekenčianti dabartinė valdžia.

Daugiau negu keistai atrodo atėjusiųjų ir priverstų už tvoros stovėti žmonių išvadinimas ir jiedinstvienininkais, ir fašistais, nes tai skirtingų polių terminai.

Būtent, joks jiedinstienininkas nebuvo fašistas ir joks fašistas nebuvo jiedinstvienininkas. Čia darželinuko prasivardžiavimas, sakant visus „negražius žodžius“, kuriuos pamena, nesuprantant, ką jie reiškia. „Jedinstvo“ jau trisdešimt metų nebėra, jos narių pažiūros neturi nieko bendra su čia susirinkusių, o štai fašizmas išties atgijo nauju pavidalu – stovi ant pakylos, vadovauja Vyriausybei ir liepia „švęsti laisvę“: laisvę „be jokios prievartos“ gauti NET „galimybių pasą“. Laisvę rizikuoti reputacija, verslu, darbu, gal net gyvybe, išdrįsus neimti taip uoliai siūlomų „galimybių“ ar pareiškus nepasitikėjimą valdžia. Laisvę pamiršti, kad dar prieš pusmetį paklusniųjų „galimybės“ buvo fundamentalios neginčijamos visų teisės. Laisvę nebūti sveikam, kai esi sveikas.

Jūsų manymu, kodėl oficialioje žiniasklaidoje atsirado nenoras matyti to, kas vyksta. Atrodo, kad tik NemiraPumpreckaitė atsiprašė už tai, kad kritikavo Prezidentą, jog šis su žmona neatsistojo kalbant Šimonytei?

Anaiptol ne vienintelis Gintanas Nausėda su žmona nesistojo. Šalia jų sėdėję Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus irgi nesistojo, nes pagal diplomatinį etiketą jų – eksprezidentų – rangas yra aukštesnis už kalbėtojų. Taip pat kaip tik todėl nesistojo ir prezidentu besijaučiantis Vytautas Landsbergis. T.y., čia elementarus diplomatinis etiketas, neturintis netgi nieko bendro su kalbų turiniu ir požiūriu į kalbėtojas. Žiniasklaida tai ignoruoja, gaudydama eilinį užsakymą defamuoti būtent dabartinį Prezidentą. Kodėl? Nes ji – nei laisva, nei nepriklausoma, nei žiniasklaida. Jau nebe. Ironiška, jog kadaise kaip laisvo žodžio simbolis gintas TV bokštas šiandien yra pagrindinis propagandos, dezinformacijos ir šmeižtų kanalas, besityčiojantis iš Lietuvos piliečių už jų pačių pinigus. Žaibas, kirtęs į jį netrukus po protesto – kur kas geresnis laisvės simbolis: ne ginti jį šiandien reikia, o „nugriauti“.

Vis tik, Jūsų manymu, kaip turėtume suprasti žiniasklaidos darbuotojų poziciją: ar tai tarnystės valdžiai apnuoginimas, ar tiesiog nesuvokimas, kas vyko ir vyksta?

Neabejotinai apnuoginimas. Nežinojimas šioje situacijoje „neatleidžia nuo nusikaltimo“ – nežinoti jie negali, nes žinoti privalo pagal profesiją ir tam turi visas galimybes: Lietuva maža. Visų pagrindinių medijų atstovai patys buvo tų įvykių sūkuryje, o nebuvusieji gali pasiklausti kolegų ir peržiūrėti vaizdo medžiagą, ką ir darė. Ne, nuoširdžiai nesuprantančių nėra – yra tik nenorintys suprasti, kuriems už „nesupratimą“ tiesiogiai ar netiesiogiai atlyginama. Ne tik už „nesupratimą“ – už sąmoningą dezinformavimą ir klaidinimą, techniškai vadinamą „nuomonės formavimu“. Esą, primesime versiją antraštėmis ir keliais specialiai parinktais atgrasiais tikrų ar tariamų protestuotojų veidais per visą ekraną – ir publika patikės, jog buvo būtent taip, o protestavusieji – būtent tokie. Kai kas ir tikrai patiki – būtent „šviesuomene“ save laikantys, nes bilietą į tą „šviesuomenę“ ne vienerius metus pirko balsavimu už „teisingą“ partiją, tikėjimu laikraščiais, o dabar dar ir „laisvei“ atstatytu pečiu (realiai tai pati naiviausia, lengviausiai manipuliuojama, žemiausio intelekto, nepaisant vieno kito turimo diplomo ar einamų pareigų, visuomenės dalis).

Anksčiau buvo teigiama, kad sensacija yra ne tai, kad šuo įkando žmogui, bet kad žmogus įkando šuniui. Dabar atrodo šis sensacijos apibūdinimas apsivertė aukštyn kojomis.

Taip, dabartinėse medijose sensacija verčiami įprasti, savaime suprantami dalykai. Nušvilpti politikus yra elementari protesto forma, tradicinė demokratinė viešo nepritarimo išraiška. Protesto esmė – tą nepritarimą padaryti matomu ir girdimu. Ilgoms argumentų virtinėms ar diskusijoms proteste ne vieta, tuo tarpu švilpimui, plakatams, skanduotėms – kaip tik. Baisėjimas tuo pats yra baisus: siaubas – ne kad, pamanykite, nušvilpė politikus, o kad nušvilpti politikus – amoralu ir bemaž nusikalstama, t.y. kad protestuoti faktiškai draudžiama. T.y., kad faktiškai draudžiama susirinkimų teisė ir pati demokratija.

Iki šiol nebuvo tokios šventės ar paminėjimo, kad valdžia būtų tvoromis nuo žmonių atsitvėrusi.

Nebuvo. Tačiau šis precedentas neatsirado staiga, lygioje vietoje. Kriminalizuoti nepasitenkinimą valdžios sprendimais, prikabinant tą pačią absurdišką jiedinstvienininkų etiketę ir ieškant „Kremliaus rankos“, pradėta dar 2009 metais, po vadinamų riaušių, nors motyvas buvo pagrinde ekonominis, susijęs su bandymais reglamentuoti turgaus prekybą lyg turgus būtų supermarketas. Koks sutapimas – valdžioje tada irgi buvo konservatoriai, irgi atkakliai neišėjo net pasikalbėti su protestuotojais, net nemėgino išklausyti ir suprasti, tik apspinduliavo panieka, taip patys tyčia įsiūbuodami jų pyktį. Nuo tada medijos dirbo dieną naktį, „formuodamos nuomonę“, kad padorus ir išsilavinęs pilietis niekada neprotestuoja, visada daro neatsikalbinėdamas, ką liepia valdžia, ir visada pritaria. Bet tvoros – tvoros kažkas nauja, tvoros atsirado tik dabar. Kitas žingsnis turbūt bus iškasti aplink vandens griovius ir Seimą pertvarkyti į bunkerį.

Tačiau ar tos jėgos demonstravimas neprasidėjo Rolando Pakso apkalta 2004 metais? Ar tai nebuvo pagrasinimas gyventojams: mes galime sudoroti visus, net Prezidentą, jei jis nepaklūsta tam tikros politinės grupės valiai?

Išties: parodymas, kad net Prezidentas, jei jį remia didelė visuomenės dalis, bet neremia tie, kas realiai tyliai valdo šią šalį (net jei tuo metu neužima aukščiausių pareigų), gali būti likviduotas. Parodymas, kad jie yra ir ką gali.
Per apkaltą ir atsirado pirmos ir antros Lietuvos atskirtis. Esą, Paksą palaiko tamsuoliai, provincialai, asocialai ir Rusijos agentai, o nepalaiko ir besąlygiškai visame kame remia konservatorius – pažangi, išsilavinusi, šiuolaikiška, klestinti, sėkminga visuomenės dalis, tuo „įmušinėjant“ atvirkščią ekvivalenciją: išsilavinimas, „geras skonis“ ir visokeriopas šaunumas matuojamas parama konservatoriams, atpažįstamas ir pripažįstamas jos dėka; tuo tarpu nepritarimas konservatoriams pelno socialinę stigmą. Jei tu su jais – šviesuomenė, nors neturi jokio išsilavinimo jokioje srityje ir nesugebi savarankiškai sakinio suregzti; turtuolis, net jei uždirbi mažiau už bet kurį fizinio darbo darbininką; didmiesčio gyventojas, net jei atsikėlei į jį pernai iš Balbieriškio. Jei tu prieš juos – apgailėtinas tamsus plokščiažemis, net jei esi mokslų daktaras, teisės profesorius ar Nobelio premijos laureatas; skurdžius ir provincialas, net jei esi pirmo ryškumo sporto žvaigždė.

Nepamirškime, beje, kad iš pradžių Rolandas Paksas buvo auksinis konservatorių berniukas, puikiai viskuo jiems tikęs ir patikęs, o tapo odioziniu patyčių ir paniekos objektu tik ėmęs, dėl vienų ar kitų priežasčių, jų politinei linijai priešintis.

Palyginti su tuo, kas vyksta pasaulyje, Lietuva dar pakankamai rami.

Lietuvoje niekada nebuvo tokių riaušių, kokios įprastos Prancūzijoje, Italijoje, UK, JAV ir bet kurioje kitoje vakarietiška vadinamoje šalyje, kai daužomos vitrinos, dega automobiliai, būna realiai sužeistų ir žuvusių. Lietuvoje net švilpimas – siaubinga, nepakeliama agresija J. Tai reiškia, kad siaubingai, nepakeliamai bijoma, jog nuo ignoruojamo švilpimo gali būti pereita prie rimtesnių veiksmų, bet tikimasi juos užkardyti švilpimo tabuizavimu: tam metama visa propagandos kariauna. Nes kitokios – realios kariaunos – nelabai ir yra.

Ar neatrodo, kad pandemija apnuogino pasaulį, parodydama, kad jį valdo ne nacionaliniai valdžios dariniai, o korporacijos, apie kurias, kaip apie būsimą reiškinį, kalba Klausas Švabas.

Vienas iš pasaulinio garsių sociologų, Zygmuntas Baumanas, jau prieš kelis dešimtmečius rašė, kad nacionalinės valstybės virsta globalių korporacijų policijos nuovada. Taip, mes realiai jau nebeturime politinio savarankiškumo. Ir ne tik mes. Tokia policijos nuovada, viso labo administruojančia neramumus ir vykdančia „nurodymus“, tampa visos Europos ir ne tik Europos šalys, investicijomis, įsipareigojimais ir šantažu įmegztos į įvairius nevalstybinius tinklus. Nuovada, žinia, nėra valstybė.

Tai vis tik tikite, kad dar galime turėti nacionalinę valdžią, kuri rūpintųsi šalies žmonių gerove, o nebūtų svetimų korporacijų policijos nuovada?

Tikiu. Turime, tiesiog privalome iš šios padėties išeiti. Ateitis nėra fiksuota, nulemta iš anksto. Kažkada neseniai paversti valstybes „policijos nuovadomis“ būtų atrodę fantastiniu scenarijumi (kur kas fantastiškesniu, nei dabar jas atsiimti) – bet buvo tuo tikinčių ir jie pasiekė savo. Tikėjimas judina kalnus. Mūsų – irgi. Didžiausios grandinės yra „įmanomumo horizontas“: nieko imame nebegalėti tada, kai patikime, jog nieko nebegalime, jog kitaip nebeįsivaizduojama, neįmanoma.

Šiuo metu valdžia išsėmė visus melavimo ir bauginimo resursus, tad pereinama prie aktyvios agresijos, į klausimą „kodėl“, atsakant „todėl“, net nebandant gelbėti įtikinamumo iliuzijos: suprato, kad beviltiška. O atvira agresija, viešai matoma ir atpažįstama kaip tokia, niekas ilgai nevaldo: būtent todėl tiek investuota į propagandą ir šmeižtus.

Tai nuleisti rankų nereikia?

Jokiu būdu. Jei nuleisime – tikrai, neišvengiamai mus ištiks, viskas, ko bijome: neišgelbėsime nei darbų, nei turto, nei sveikatos, nei gyvybės, jau nekalbant apie laisvę. Jei nenuleisime – šansą turime. Yra tik vienas kelias – tik priešintis kiek įmanoma, netgi viskuo rizikuojant, nes bijodami rizikuoti, viską tikrai prarasime.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:

admin

2022-01-21

Nida Vasiliauskaitė: „Baisu – ne kad politikus nušvilpė, baisu – kad politikų nušvilpimu baisimasi“

admin

Palik komentarą Cancel reply

Susiję straipsniai:

Aktualijos

Mintys

Renginiai

Įvairenybės

Konkursai

Balandžio 19 d. įvykiai, vardadieniai, gimtadieniai, anekdotai

Dainų šventės šimtmečiui įprasminti meras pasodino ąžuoliuką

Jaunimo siekis – įprasminti savo veiklą visuomeniniuose bei demokratiniuose procesuose