NAUJIENOS

Nida Vasiliauskaitė: taikus protestas – maksimaliai išbandytas

Kategorija:

Miestas:
„Tikrai nesitikėjau, kad bus taip blogai, – paklausta, kas labiausiai nustebino 2021-aisiais sako filosofė dr. Nida Vasiliauskaitė. – Įtarimą, kad vyksta kažkas negero, jutau jau 2020 metų pabaigoje, tačiau, kad tokiu mastu pildysis įvairios vadinamosios sąmokslo teorijos, kad bus taip įžūliai viešai oficialiai meluojama, tikintis, kad po kelių mėnesių niekas nebeprisimins, kad „melais“ vadinti informacijos nutekėjimai netrukus taps valstybine pozicija (apsimetant, kad nevadinti, kad taip visada buvo), kad tokiu mastu visu „gražumu“ atsiskleis save išsilavinusia laikanti visuomenės dalis, kad teatrai, muziejai, universitetai ne tik nesipriešins, bet paklus patys pirmieji ir paklus dar net neverčiami, su didžiausiu entuziazmu, avansu, negalėjau net įsivaizduoti.

Kita vertus, kai kas nustebino ir gerąja prasme: visuomenė ėmė mobilizuotis. Ko gero, dabar turime pirmą istorinį šansą pakeisti esamą politinį režimą ir visą susiklosčiusią socialinę sanklodą.“
 
Gerb. dr. Nida, tikriausiai kiekvienas gyvenimo pokytis ateina pamažu ir to pamažu dažniausiai niekas nepastebi. Tik po kurio laiko, sulaukus netikėtų ir nemalonių permainų susimąstome: o juk jau tada buvo galima įtarti, kad link to einama. Jūsų manymu, nuo ko prasidėjo Lietuvos ėjimas į šiandieninę situaciją, kurią galime įvardinti ne pačiu maloniausiu žodžiu – totalitarizmas?

Labai daug nuoseklių žingsnelių, sunku būtų identifikuoti pirminį ar pagrindinį. Po truputį vyko teisinės valdžios savarankiškumo naikinimas, į atsakingas pareigas sustatant savus kadrus, nacionalinio transliuotojo kontrolės perėmimas ir virsmas grynosios propagandos kanalu, kas ypač sustiprėjo su Monikos Garbačiauskaitės atėjimu (nors ir anksčiau jis buvo ne nacionalinis, o partinis, jį visada valdė dabartinės valdžios atstovai, tik gerokai diskretiškiau).
Vienas esminių momentų – kai Lietuvoje atsiranda viešieji ryšiai ir tampa visa ko specialistu, nebeatsikratomu mokslo, kultūros institucijų ir politinių žaidėjų konsultantu visais klausimais: kas yra žmogus, ko jis nori, ką gali, kaip su juo elgtis. Šie pusmoksliai šarlatanai pardavinėja specifinę ideologiją, apsimesdami, jog viso labo pardavinėja technikas (kurios, kaip galime akivaizdžiai įsitikinti, neveikia: kiekvienas jų patarimas, kiekviena tokiais patarimais remiantis pagaminta socialinė reklama duoda priešingą efektą, nebent tikrasis siekis – kelti absurdo ir beviltiškumo jausmą, ir nuodyti viešą erdvę: šitai pavyksta puikiai).

Tai prasidėjo prieš maždaug dvidešimt metų, neatsitiktinai sinchroniškai su kitu simboliniu įvykiu: VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios veikęs Baltupiuose (atokus Vilniaus miegamasis rajonas) ir buvęs viso labo eiliniu, kukliu, žiniasklaidoje neskambančiu fakultetu, persikrausto į prestižines naujai suremontuotas patalpas Vilniaus centre, Vokiečių gatvėje. Nuo tada ten ruošiami ir dėstantys vadinamieji politikos mokslų specialistai liaujasi tokiais būti ir virsta valdančias jėgas aptarnaujančiu aparatu, rūbininkais ir padavėjomis „svarbių asmenų“ vakarėliuose.

Dar – kišeninė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Rolando Pakso apkalta, Bražuolės diversija, alaus buteliais ir skalbimo milteliais paskatintas stojimas į Europos Sąjungą...

Jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios, netgi nuo Sąjūdžio laikų kažkas vyko ta linkme, bet lėtai, galima buvo tikėtis, kad laikina, kad „viskas susitvarkys“, kad čia tik vietinės atsitiktinės grimasos. Dabar matome, kad anaiptol. O lūžio taškas, kai jau atvirai, su postūmiu ir palaiminimu būtent iš Vakarų, instaliuojamas pats tikriausias totalitarizmas – šios Vyriausybės atėjimas.  Tai, kas ilgus metus kaupėsi ir tvenkėsi, dabar sulaukė palankios tarptautinės progos ir prasiveržė: būtent todėl Lietuva tokia uoli drakoniškame „pandemijos valdyme“, užuot delsusi.

Ir kiekvienas į totalitarizmą vedantis žingsnis pateikiamas kaip pozityvus dalykas?

O kaip kitaip pateisinsi jo reikalingumą ir amortizuosi spontanišką pasipriešinimą? Kiekviena diktatūra skelbiasi besidarbuojanti visuomenės labui, daranti tik tai, kas reikalinga, naudinga ir būtina, nesakys juk tokių kėslų turinti politinė jėga „Laba diena, piliečiai, gal jums laisvės per daug? Gal norite, kad jums ką nors uždraustume, tiesiog šiaip, nes galime? Gal norite cenzūros, botago ir diktatoriaus?“ Todėl dalykai pervadinami kitais vardais: per kovidą įsitvirtinanti cenzūra pateikiama kaip užkarda neteisingoms naujienoms, o visuomenės segregavimo priemonės – kaip pažeidžiamų žmonių grupių apsauga. Visi brutalūs nusikalstami sprendimai pridengiami geromis intencijomis ir pasirūpinama jų teisėtumu: ir kolektyvizacija, ir trėmimai į Sibirą (būtini kaštai kuriant naują, geresnę visuomenę), ir žydų naikinimas Trečiajame Reiche (pirma įtikinus visuomenę, kad tarp jos gyvena ne žmonės, o viską teršiantys parazitai).

2021-ieji metai paženklinti įvairiais įvykiais: atsirado žmonių ir net vaikų segregacija, net daliai Seimo narių nuo sesijos pradžios jau nebebus leidžiama vykdyti savo pareigų. Atsakant į valdžios veiksmus surengti keli protestai. Juose dalyvavo ir daugiau, ir mažiau žmonių, bet kol kas tai neperaugo į masinį žmonių pasipriešinimą. Kas tai? Meistriškas valdžios gebėjimas manipuliuoti visuomene ar visuomenės nunulinimas, kai ji nebegeba savęs apginti ir kai tą situaciją geriausiai apibūdina poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: tas prakeiktas nuolankumas...

Nei viena, nei kita. Lietuvos mastu protestai buvo pakankamai dideli. Nepaisant įvairių valdžios daromų formalių ir fizinių kliūčių (leidimų atšaukinėjimai, automobilių prie įvažiavimo į Vilnių apgęžimai), defamacijos ir bauginimų, juose dalyvavo labai didelis žmonių skaičius. Tokių mitingų, kokie vyko 2021-aisiais, nebuvo nuo Sąjūdžio laikų.
Bet kurioje demokratinėje šalyje po tokių mitingų Vyriausybė, jei jos nariams būtų svarbi tolesnė politinė ateitis (o ją spręs rinkėjai),  būtų, jei ne atsistatydinusi, tai bent atsitraukusi nuo savo užmojų. Taip neįvyko. Tai reiškia, kad bet kokios apimties taikūs protestai, argumentai ir teisinės priemonės nebeveikia – akivaizdus signalas, kad Lietuvos valdžia nesijaučia ir net neapsimeta atsakinga šalies  gyventojams ir puikiai supranta esanti uzurpatorė. Ji nesitrauks tol, kol turės bent menkiausią fizinę galimybę nesitraukti. Taikus protestas buvo maksimaliai išbandytas. Kas laikosi tik jėga (ne argumentais, ne pasitikėjimu, ne autoritetu), tą tik jėga gali ir atleisti nuo šių pareigų.

Visuomenės valia priešintis niekur neišsisklaidė. Atvirkščiai, ji tik didėja, valdžios sprendimais nepatenkintų, suprantančių, kad visos ribos peržengtos ir taikstytis nebegalima, žmonių skaičius auga kasdien. Prie jų prisideda netgi ankstesni Vyriausybės politikos entuziastai, pagaliau ėmę matyti esą elementariai brutaliai apgauti ir paimti įkaitais (kad ir kiek šiltai familiariai socialiniuose tinkluose Premjerę vadintų „Ingrida“, mainais gaus tik dar vieną spyrį ir atviras patyčias į veidą). Tuo tarpu iš priešingos stovyklos į Vyriausybės pusę, pagaliau įtikėjęs prievartos gėriu, neperbėga niekas.

Su visuomene viskas gerai. Tiesiog išsiaiškinime, jog dabartinei situacijai įveikti mitingų nepakaks.

Visiems aišku, kad šiandieninė Lietuvos valdžia  nuolankiai vykdo nurodymus ir net stengiasi iš anksto atspėti, kas jai bus nurodyta, kad jau galėtų atraportuoti: mes vykdome. Kas tai? Bukumas? Nuolankumas svetimiems ir neapykanta saviems? Negebėjimas ar net nenorėjimas suvokti, kas vyksta?

Esantys valdžioje de facto nebėra priklausomi nuo rinkėjų, todėl ir nebijo, kad jų nebeperrinks. Formalią valdžią jie turi ne rinkėjų valia ir ne jų deleguoti, o valia eurobiurokratų ir įvairių globalių struktūrų: tai jiems jie lojalūs. Lietuvos piliečiai jų akimis – ne piliečiai, o kažkas panašaus į baudžiauninkus ar gamtinius resursus, kuriuos, vadovaudamiesi europiniais įgaliojimais, administruoja metropolijos vardu.

Ir čia išties lemtingas kvailumas: metropolijai jie svarbūs ir gauna tijūno livrėją su botagu tik tiek ir tik tol, kiek ir kol pajėgūs patys suvaldyti savo „baudžiauninkus“, kiek sugeba susitvarkyti su visuomene ir ją kontroliuoti. O tai jau priklauso nuo kiekvieno iš mūsų – kiek mes jiems leisime ir leisimės. Be mūsų nuolankumo metropolija šių administratorių nelaukia ir atsikratys pirmu pasitaikiusiu pretekstu, pati, be mūsų jie – niekas, ne tik Lietuvoje, bet visur.
Dar vienas faktorius – dabartiniai politikai yra ne politikai, bet tarnautojai, skaičiukuose ir lentelėse paskendę biurokratai, nieko nedarantys ir nieko nemokantys daryti patys, neliepti. Net jei norėtų, net neturėtų laiko galvoti, dairytis ir aptikti kitus veikimo kriterijus. Jie taip panirę į savo buhalterinę realybę, kad gal ir nuoširdžiai nebesupranta, jog egzistuoja  kitoks gyvenimas ir kito tipo (kitų siekių, kitų prioritetų) žmonės.

Dalis Lietuvos viltingai gręžiasi, bent jau gal gręžėsi, į Prezidentą, bet jo veiksmai savo esme nė kiek nesiskiria nuo tų, kurie save įvardija šaika. Jūsų manymu, kas Prezidentui trukdo pasinaudoti savo galiomis? Labai jau apgailėtinai atrodo jo telefoninis skambutis į Konstitucinį teismą ir paraginimas paskubinti galimybių paso bylą.

Dabar jau turbūt niekas viltingai nebesigręžia į Prezidentą, bet ir ankstesnis gręžimasis daugeliu atvejų kilo ne iš nuoširdaus tikėjimo jo gera valia ir ryžtu, o siekiant jame sukelti norą tokias savybes savyje atrasti ir padrąsinti. Beveik be jokių pastangų jis galėjo gauti bemaž visą visuomenę, tačiau praleido progą, ir ji nebepasikartos.

Dabartinis Prezidentas niekada ir nebuvo savarankiška politinė figūra (net apskritai ne politinė figūra). Jis neatėjo į šią poziciją pats – jį pakvietė ir leido, o to niekada nebūtų nutikę, vakarėlio šeimininkams nepatikrinus ir neįsitikinus kandidato kontroliuojamumu. Akivaizdu, kad jis nebuvo ir nėra jokia politinė alternatyva. Dalies visuomenės lūkesčiai buvo ne naivumas, o pasitikėjimo avansas, politinis signalas, siekiant paskatinti jį pamėginti pabūti kažkuo kitu, ne vien tik marionete. Nepasiteisino. Netrukus jam mūsų, o ne mums jo reikės.

Ir dėl Vyriausybės atstatydinimo, atrodo, jis turi pakankamai svertų, nes, kaip rodo apklausos, dauguma šalies gyventojų nepasitiki nei Vyriausybe, nei atskirais ministrais.

Pagal galiojančius įstatymus Prezidentas negali nušalinti Vyriausybės, bet gali pareikšti savo poziciją ir kreiptis į Konstitucinį teismą. Jei tai būtų padaręs, „galimybių paso“ galiojimas būtų sustabdytas bent dviem mėnesiams: šis tas, bet nepadarė net to. Ir čia jau ne nes negali, o nes nenori. Ką patvirtina ir elgesys su protestuojančiomis „basomis mamomis“: iki pat paskutinės dienos neišeiti susitikti, pagaliau išeiti, bet nepakviesti basų sušalusių žmonių vidun ir vietoje to papasakoti jiems istoriją apie savo tėvą, kuriam paauglystėje lagery teko valgyti žiurkes. Supraskime, ko čia skundžiatės – kol kas dar ne lagery, o lagery dar ne taip būna! Toks cinizmas lagerio prižiūrėtojui nepadarytų gėdos.
 
Įžengiant į Naujuosius metus apie ką palinkėtumėte pagalvoti kiekvienam šalies gyventojui, nepaisant jo išsilavinimo, socialinio statuso?

laisvę – politinę ir asmeninę. Apie tai, kad gyventi verta ne bandos, ne statistinio vieneto, ne masės ar populiacijos, o žmogaus gyvenimą, kurį žmogišku daro būtent laisvė. Atimti ją – tai atimti viską. Visą internetą aplėkusi XVIII amžiaus mąstytojo Benjamino Franklino citata aktuali kaip niekad: kas atsisako laisvės vardan tariamo saugumo, tas negaus nei laisvės, nei saugumo, ir nebus nė vieno iš jų vertas. Linkiu gyventi taip, kad mums nebūtų gėda savęs ir savo šalies. Pagaliau liautis bijoti, nes, kad ir kas blogo ir baisaus galbūt lauktų nepaklūstant, tai bus mažiau baisu ir mažiau bloga nei tai, kas lauks paklūstant. Nepaklusdami turime šansą, paklusdami – jokio.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
 

Reklama