NAUJIENOS

Nida Vasiliauskaitė: dabar priešai daug rimtesni nei rusiški tankai

Kategorija:

Miestas:
Sausio 13-oji – tai diena, kai 1991 metais visa Lietuva stojo ginti Lietuvos ir savo laisvės.  Šiemet trisdešimtą kartą žmonės kviečiami paminėti Laisvės gynėjų dieną. Nuo ankstesnių paminėjimu šiųmetinis skiriasi tuo, kad į renginius kviečia valdžios struktūros, siūlydamos dalyvauti pilietinėje akcijoje  „Atmintis gyva, nes liudija“, gėlių padėjimo prie  Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje ceremonijoje, neužmirštuolių pievos „sodinime“ Lukiškių aikštėje, Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje, kituose renginiuose ir visuomeniniai judėjimai, skatinantys susibūrimu valdžiai pasakyti, kad jos ir didelės visuomenės dalies LAISVĖS suvokimas, deja, skirtingas.
Kas atsitiko, kad per trisdešimt metų kardinaliai išsiskyrė požiūriai į laisvę. Apie tai kalbamės su filosofe dr. Nida Vasiliauskaite.

Gerb. dr. Nida, kas atsitiko, kad Lietuvoje atsirado dvejopas laisvės supratimas?

Praėjusių metų Sausio 13-osios minėjimo šūkis buvo „Mūsų laisvė užaugo“. Dar metai – ir tas kažkas, pavadintas „laisve“,  užaugo dar įspūdingiau, netgi pražydo neužmirštuolėmis. Kas šiandien segi jas, valstybę tapatina su režimu, jaučiasi jo dalimi ir ciniškai arba nuoširdžiai (?) švenčia, lyg niekur nieko, laisvę, vis dar nepastebėdamas iš žemės dygstančių drakono dantų, tas švenčia laisvės laidotuves: reginys makabriškas.

Kam „mūsų laisvė užaugo“, tiems anuomet, per tikrąją sausio 13-ąją, laisvė buvo infantili, nebrandi ir nepakankama. Tuo jie atvirai teigia, kad Seimą ir televizijos bokštą saugoję žmonės nelabai žinojo, ką daro, jų laisvės suvokimas, esą, geriausiu atveju, buvo naivus, netikras, esmingai koreguotinas – iki dabartinio, išskleidusio mažytį gležną laisvės pumpurėlį į „galimybių pasą“. Kitaip tariant, užaugo tikrai ne laisvė – užaugo tam tikra save valstybe (o valstybę – savo feodu) laikanti kompanija: laisvė jiems išties yra... „galimybių pasas“, jo teikiamas pranašumo jausmas ir besąlygiškas lojalumas jo dalintojams.  Užaugo pats tikrausias totalitarizmas su aiškiais fašizmo elementais.

O kokį ryšį turi prieš kelerius metus atsiradęs neužmirštuolės simbolis?

 Neužmirštuolė su Sausio 13-a, Nepriklausomybe ar laisve neturi nieko bendra. Šis simbolis registruotas  vienos TS-LKD partijos narės vardu, identifikuoja būtent šios partijos ir jos vykdomos politikos, jos komunikacinio stiliaus simpatikus: juos ir tik juos. Faktas, kad šiandien juo dabinasi oficiali Vyriausybės ir Seimo paskyra – signalas, kad valstybė ir partija (ši konkreti viena partija) sutampa (ir to nebemato reikalo slėpti), o tą matantys ir nesidžiaugiantys – valstybės priešai, „grėsmė nacionaliniam saugumui“.

Netgi universitetai staiga tampa partiniais ir rungtyniauja uolumu: pvz., VilniusTech kviečia bendruomenę minėti laisvę prisisegant būtent neužmirštuolę, lyg visuomet taip būtų buvę (į klausimą, kaip, kada ir kas universiteto viduje davė tokį sutikimą, kada bendruomenė tokį ženklą pasirinko, kur balsavo – iškalbinga oficiali tyla).  „Neužmiršk, kas realiai valdo šią šalį – o visa kita pamiršk ir ištrink kuo greičiau“: toks tikrasis Neužmirštuolės pranešimas.

Neatsitiktinai per pastarąjį pusmetį „laisvė“ tapo  labiausiai pajuokiamu žodžiu, neužmirštuolių segėtojams reiškiančiu visa, ko jie nuoširdžiai nekenčia. Juos automatiškai suriečia kikenimo spazmas išgirdus „[geriau] mirti laisvam [nei gyventi vergo gyvenimą]“ – o būtent tai yra visų laikų rezistentų, disidentų ir partizanų credo. Taip pat ir tų, kurie rizikavo gyvybe Sausio tryliktą; tik todėl jie ir rizikavo. T.y. šiandien LRT tyčiojasi į veidą tiems, kurie ją kadaise gynė, niekina patį charakterį, kuris gintų, triumfuoja jį pergudravusi (naivuolis, nesuprato, kad gina savo mirtiną priešą).

Žmogus į šį pasaulį ateina būti laisvu, bet paskui sistema juos įspraudžia į rėmus, įrodydama, kad būtent gyvenimas tuose rėmuose ir yra tikroji laisvė. Kodėl žmonės susitaiko su tuo? Gal tai senas visų sistemų, nepaisant, kaip ji vadinasi, tvarinys?

Užtenka peržvelgti kelerių metų tendencijas: laisvė vis labiau devalvuota dar tada, kai „galimybių pasų“ net įsivaizduoti negalėjome. Seniai nejučia tapo įprasta, kad viešose diskusijose, socialiniuose tinkluose, televizijos eteryje bet koks pozityvus laisvės paminėjimas iškart šalia esančių užsipuolamas („Taip taip, tik laisvė, laisvė, o kur pareigos?“ , „Laisvė negali būti absoliuti!“ etc.). Sarkastiškai rutiniškai priešinama laisvė ir pareigos, tarsi tai būtų priešybės (pareigas ir gali turėti tik laisvas žmogus, vergas turi prievoles; pareiga yra laisvai prisiimtas įsipareigojimas), piktinamasi, jog „tos laisvės jau per daug“, verčiant apie ją užsiminusius teisintis ir gintis.

Ši būklė charakterizuoja ne visuomenę, o viešumos režimą, primestą žiniasklaidos. Ir, vadinasi, politinę valią. Taip nenutiko savaime – taip padaryta tyčia.

Ar neatrodo, kad ateina galutinis partijų devalvavimas? Žmonės jomis vis labiau nepasitiki. Kuriasi naujos partijos, bet yra grėsmė, kad į jas labai greitai suplauks politikai iš partijų, praradusių žmonių pasitikėjimą. Kur garantijos, kad jie nesistengs pasukti partijos vairą sena, jau įprasta vaga?

Pirmiausia, nebūtina juos priimti: „politikai iš partijų“ neturi būti laukiami (išimtys įmanomos, bet tai – išimtys). Svarbiausias rodiklis – kaip narys laikosi partijos programos. Jei nepritaria, nesutinka ir nesilaiko – privalo pasitraukti tiek iš partijos, tiek iš pareigų, kurias užėmė būdamas tos partijos nariu. Seimo nario atšaukimui reikia sukurti mechanizmus, tuo tarpu pašalinti partijos narį – pačios partijos vidinis reikalas, išpildomas nesunkiai.
Iki šiol, tiesą sakant, Lietuvoje išvis nebuvo politinių partijų griežta prasme: tai saviškių klubai, siejami verslo, giminystės, lojalumo tinklų, „skonio“ ar kriminalinės patirties ir kompromatų, bet tik ne deklaruojamos pasaulėžiūros ir ideologijos (išskyrus ryžtą ir interesą sunaikinti demokratiją).

Ką Sausio 13-ąją valdžiai turėtų Lietuvos žmonės pasakyti?

Kad ji nėra mūsų valdžia, neturi jokios teisės save toliau tokia laikyti ir skelbtis Sausio Tryliktosios  įpėdine bei paveldėtoja. Mes jai šios teisės nesuteikėme (o jei suteikėme per klaidą, tai atsiimame) – ji ją uzurpavo sulaužydama Konstituciją ir nerašytą socialinę sutartį. Iškilus išorės grėsmei, šiandien jos nebegintų niekas – šiandien ji pati avansu ginasi nuo savo piliečių apsitverdama tvoromis (nuo „negausių marginalų“ – tokių negausių, jog prireikė mobilizuoti visos šalies policiją). TV bokšto ir žiniasklaidos irgi nebegintų niekas: propagandą gina tik užsakovai, mes neužsakėme. Žiniasklaida mūsų nebelaiko piliečiais – mes jos nebelaikome žiniasklaida.

Dabar mūsų priešai yra ne rusų tankai. Ir šie vidiniai priešai – daug pavojingesni. Visi, kas žino, ką laisvė reiškia ir nori gyventi laisvi, yra mūsų barikadų pusėje.
 
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
 

Reklama