NAUJIENOS

Nerimstanti teatro dvasia

Kategorija:

Miestas:
Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) kartu su Ingeborga Dapkūnaite, Virginija Kelmelyte, Sauliumi Balandžiu, Arūnu Sakalausku ir kitais šiandien garsiais teatro bei kino aktoriais.


Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė

XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje Bulotaitė vaidino prieštaringų reakcijų sulaukusiose „Literatūros pamokose“ Kauno valstybiniame dramos teatre, atliko Soprano partiją Broniaus Kutavičiaus operoje „Strazdas – žalias paukštis“. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ji sukūrė pagrindinį Agnės vaidmenį „Sapne“ (rež. J. Vaitkus), itin daug palankių atsiliepimų sulaukusią monospektaklio „Žmogaus balsas“ heroję (rež. Ramunė Kudzmanaitė), taip pat vaidino spektakliuose „Vėlinės“, „Getas“, „Pati pradžios pradžia“, „Madam Bovari“, „Marija Stiuart“, „Demonai“, „Atžalynas“ (rež. J. Vaitkus), „Svetimas“, „Laikas ir kambarys“, „Gyvenimas – tai sapnas“, kur sukūrė Rosauros vaidmenį (rež. Gintaras Varnas), „Lugnazado šventės šokiai“, „Vieno tėvo vaikai“, „Nuošaly“ (rež. Gytis Padegimas), „Išvarymas“, „Katedra“ (rež. Oskaras Koršunovas“), „Idiotas“, „Borisas Godunovas“ (rež. Eimuntas Nekrošius), „Didvyrių aikštė“ (rež. Krystianas Lupa). Žiūrovai ypač mėgo Bulotaitės Silviją komedijoje „Šarlotės“, monospektaklį „Šaukštaveidė“. Paskutinis jos iniciatyva gimęs spektaklis – „Šimtmečio moterys“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui.


Spektaklyje GYVENIMAS TAI SAPNAS


Spektaklyje ANTIGONĖ


Spektaklyje ATŽALYNAS


Ypatingai žavi aktorės tvirta vertybinė sistema, idealistinė ištikimybė savo profesijai ir teatrui. Kolegos dalijasi mintimis apie aktorę.
 
 Režisierius Jonas Vaitkus. Neringa – nerimstanti dvasia. Ji visą laiką pasiruošusi startui, visą laiką geros fizinės būklės – treniruojasi, lavinasi, o tai reiškia, kad visada pasiruošusi darbui. Tai yra pagrindinė jos savybė. Be to, ji daug skaito, muzikuoja, o tai – labai svarbu aktoriui.

J.Vaitkaus dešimtukas

Geriausias prisiminimas – jos sukurtas Indros dukros Agnės vaidmuo spektaklyje „Sapnas“ (1993). Vaidmuo buvo labai sudėtingas, kadangi tokių medžiagų kaip ši nedažnai pasitaiko. „Sapnas“ – ir simbolistinė, ir filosofine prasme apibendrinanti, dvasinga pjesė, kurioje liečiama daug nematerialių dalykų. „Sapnas“ – tarytum širdies judesių suvokimas moraliai, etiškai. Šis Neringos darbas buvo labai įdomus.

Spektaklyje SAPNAS

Taip pat ją gerai prisimenu spektaklyje „Literatūros pamokos“ (1985), kur ji suvaidino ryškų „Spurgos“ vaidmenį. Gaila, kad mums nepavyko parodyti Sofoklio „Elektros“, kur pagrindinį vaidmenį kūrė Neringa. Šio spektaklio, kaip ir Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“, mums neleido rodyti. Irena Vaišytė šių spektaklių nesuprato, todėl jie ir buvo uždrausti. Gaila, nes tai buvo ir įdomus dailininkės Jūratės Paulėkaitės darbas.  

Spektaklyje LITERATŪROS PAMOKOS

Spektaklyje ELEKTRA

Man patinka tokie aktoriai kaip Neringa – valingi, viskuo besidomintys, patys siūlantys pjeses, o jeigu jie dalyvauja spektaklyje, tai išlieka ir kritiški, ir kartu nuoširdūs. Toks atviras požiūris į darbą niekada neįžeidžia režisieriaus, aišku, jeigu jis nėra įžeidus. Tai aktorė, turinti savo nuomonę, savo matymą, gebanti mąstyti, – šiomis savybėmis apdovanoti beveik visi šio kurso aktoriai. Vien dėl to Neringa ganėtinai stipriai dirba ir ne mano spektakliuose.        
 
Aktorė Diana Anevičiūtė. Neringa – spalvinga asmenybė, niekada nenurimstanti, nuolat ieškanti. Smalsumas, žingeidumas ir ypatinga drąsa – svarbiausi jos bruožai. Neringos dėka teko susipažinti su Juozu Miltiniu. Tai buvo Kauno dramos teatro gastrolių metu Panevėžyje. Neturėčiau tiek drąsos iš anksto nepranešus užeiti pas tokį režisierių, susipažinti, pabendrauti. Nors tai buvo vienintelis susitikimas su Miltiniu, bet įsimintinas visiems laikams. Režisierius skundėsi, jog jis nebenori dirbti teatre, nes neturi sąlygų statyti tų pjesių, kurių norėtų. Jis kalbėjo apie apsiskaitymo svarbą, kalbų mokėjimą ir kt.

Kitas pavyzdys – kai mes Paryžiuje su kursioke Virginija Kelmelyte žiūrėjome spektaklį, kuriame vaidino Isabelle Huppert. Ši garsi prancūzų aktorė mane ypač žavėjo. Neringa staiga pasiūlė po spektaklio užeiti į jos grimo kambarį ir padėkoti už spektaklį. Tai buvo ekspromtas. Isabelle pasidomėjo, iš kur mes esame. Išliko tik mūsų visų nuotrauka.

Neringai viskas įdomu, ji iki šiol neprarado pažinimo džiaugsmo ir noro mokytis naujų dalykų: ir šokio, ir piešimo, ir vargonavimo, nors gyvenimas jos nelepino, anaiptol, dar labiau užgrūdino. Nuoširdžiausi sveikinimai jubiliejaus proga!


Virginija Kelmelytė ir Neringa Bulotaitė

Aktorius Saulius Balandis. Kokią Neringą pažinau nuo pirmųjų studijų laikų, tokia ji ir liko dabar: reikli tiek sau, tiek kitiems, labai atsidavusi savo darbui. Koks spektaklis bebūtų, vaikams ar suaugusiems, ji visada ateina anksčiau ir repetuoja: gali išgirsti, kaip iš scenos sklinda jos balso pratimai „ma-me-mi-mo-mu“, ir matyti, kaip ji nuosekliai ruošiasi, kaip ji „pasigriebusi“ partnerį kartojasi tekstą... Šia proga norėčiau palinkėti, kad ji ir toliau liktų tokia pat!

Spektaklyje BORISAS GODUNOVAS

Spektaklyje DIDVYRIŲ AIKŠTĖ


Aktorius Remigijus Bučius. Dar studijų laikais Neringa pasižymėjo darbštumu ir užsispyrimu siekti užsibrėžto tikslo. Metams bėgant ji nepasikeitė: išliko be galo darbšti, valinga, atkakli. Jei teatre kurį laiką ji neturi darbo, tai pati ieško teatrinės medžiagos ir ją įgyvendina. Neringa kovoja ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo teatro gerovės. Ji yra tikra teatro patriotė.
 
Aktorius Povilas Budrys. Kai prisimenu Neringą, tai kartu prisimenu ir jaunas mūsų, studentų, dienas. Ji buvo viena iš tų, kuri iki įstojant lankė Vaitkaus studiją, ir mums visiems atrodė, kad ji žino šiek tiek daugiau už kitus. Nors ką ten gali žinoti, bet taip atrodė. Šis jausmas išliko ir šiandien, kad ji žino kažką, ko mes nežinome. Neringa – mūsų variklis: valios, užsispyrimo. Ji labai žingeidi. Visi žino jos būdą visur lėkti, pamatyti visas parodas, koncertus, spektaklius... Ką įmanoma, ji su savimi nusitempia. Ir niekada nesiliauja savęs tobulinti. Ji šoka, dainuoja... Pamenu jos puikų dainavimą spektaklyje „Strazdas – žalias paukštis“ (Kauno dramos teatras, 1984). Neringa – įvairiapusė: šoka, dainuoja, groja...

Mūsų kursas labai daug visko gavo, o negavo „lindimo“ į visokius šou, į visokius kinus. Gal visa tai sugrįžo kitu kampu į mus, gal dabar viskas kitaip yra. O Neringa yra entuziastė, ji – šypsena.

Neringa labai atsakingai žiūri į kiekvieną darbą. Eimuntas Nekrošius jai buvo toks didžiulis autoritetas, kad ji būtų sutikusi vaidinti bet ką, kad tik galėtų pabūti tame kūrybos procese, vieno ar kito spektaklio atmosferoje. Neringa gaudo gražius gyvenimo momentus, ji vertina kiekvieną akimirką, darbą su kitais žmonėmis. Ir tai yra labai daug, nes šių savybių daug kas iš mūsų neturi. Mes išgeibę, išlepę, norim ilsėtis, o ji nuolat juda į priekį.             


Spektaklyje IŠVARYMAS

Aktorius Tauras Čižas. Nežiūrint į tai, kad mūsų kurse visi buvo ir yra skirtingos asmenybės, bet Neringa – ypatingai išskirtinė. Kodėl? Ji vienintelė iš mūsų kaunietė, o kadangi mes Vaitkaus dėka dažnai važinėdavome į Kauną, ji nevažinėjo: ji nevažinėjo su mumis traukiniuose, ji nenakvodavo su mumis teatre ant kažkokių sofų... Ji Kaune buvo kaip namie. Bet ir tada, ir dabar ji išsiskyrė savo atsakomybe, rūpestingumu. Kadangi mes ir šeštadieniais, ir sekmadieniais sėdėdavome Kaune, tai vis norėdavom ar vėliau atvažiuoti, ar anksčiau išvažiuoti, o Neringa visada būdavo tas žmogus – kaip dabar matau – kurio antakiai „sueidavo“ į žuvėdros „pozą“, akys prisimerkdavo, ir mes akimirksniu suprasdavom: „Viskas, reikia dirbti toliau“. Ji buvo kaip mūsų mama: „Ne, ne, reikia ir toliau kažką daryti...“

Didžiausias potyris, kai mes trise – Neringa, Virga Kelmelytė ir aš – bandėme pastatyti spektaklį pagal japonų apsakymą Noh teatro stiliumi, kaip mes tada įsivaizdavome. Nebuvo juk nei interneto, nei nieko, viskas iš kažkokių nuogirdų, rusiškų vadovėlių... Pamenu, kaip Maskvoje nusipirkau mažas, gražias knygutes apie Noh ir Kabuki teatrą. Pamenu, kaip patys gaminomės instrumentus, siuvomės kimono... Neringa mane kankino iki paskutiniųjų: buvau priverstas šokti įvairiomis rytietiškomis pozomis. Mes patys grojome tais būgneliais ir dainavome... Ir visą šį atsakingą požiūrį į darbą ir į gyvenimą Neringa išlaikė iki šiandien. Net pavydžiu jai to.

Neringos itin profesionalus ir atsakingas požiūris į savo gyvenimą, į savo darbą teatre. Rezultatas – jos atėjimas pas mus, pas Nekrošių, kai kūrėme Dostojevskio „Idiotą“. Labai sąžiningai ir nekaltai ji atėjo ir paprašė leidimo pabūti bent repeticijose. Eimis labai vertino tokius žmones. Kiek mes bestatėme spektaklių Maskvoje ar Italijoje, pas mus visą laiką būdavo žmogus, kuris ne tik scenoje visus apjungdavo, bet ir per visus kelis repeticijų mėnesius išlikdavo trupės dūšia. Eimiui tai buvo labai brangu. O Neringa ir „Idioto“ kolektyve, vėliau – „Boriso Godunovo“, buvo tarytum kolektyvo dvasia, kuri viską žino ir aplink kurią visi kiti spiečiasi. Ne dirbtinis, ne priverstinis, bet nuoširdus, iki smulkiausių detalių atsakingas požiūris ir lėmė jos atsiradimą šiuose Nekrošiaus spektakliuose. Atrodytų, nereikšmingi personažai, bet Eimio spektakliuose jie tampa labai reikšmingi. Gal neprofesionalus žiūrovas tokius žmones ne visada pastebi, tačiau jie turi itin svarbų energetinį ir emocinį krūvį.
O palinkėti jai noriu polėkio: įvertinti tai, ką jau yra savo gyvenime padariusi, truputėlį atsipūsti, nusišypsoti ir į viską lengviau pasižiūrėti.            


Spektaklyje KATEDRA

Spektaklyje LAIKAS IR KAMBARYS


Aktorė Jolanta Dapkūnaitė. Su Neringa susitikau „Šarlotėse“. Kartu su režisiere Ramune Kudzmanaite kūrėme dviejų aktorių, norinčių vaidinti, alkstančių teatro, pasaulį. Tokią ją pažįstu iki šiol. Neringa – aktorė, kuri visada norėjo dirbti, ne vegetuoti. Jai rūpi teatro likimas. Ji nieko nepaliks ramybėje, neaptarusi „degančių“ klausimų, tuo ne vieną, mažiau suinteresuotą, priversdama įsitraukti į problemos sprendimą.

Man patinka, kaip jos neramus charakteris skleidžiasi komiškuose vaidmenyse. Pamenu jos melancholišką ponią Gintaro Varno spektaklyje „Svetimas“. Dabar su ja susitinkame kartu vaidinant „Atžalyne“. Nors ir nedideli, bet ryškūs jos vaidmenys „Borise Godunove“ ir „Didvyrių aikštėje“. Linkiu gerų, prasmingų vaidmenų. Su jubiliejumi!


Spektaklyje MARIJA STIUART 

Spektaklyje PELENĖ

Aktorė Jurga Kalvaitytė. Su Neringa teatre kartu – ne vieneri ir ne dešimt metų, tačiau artimiau  susipažinome tik  spektaklio „Šimtmečio moterys“ repeticijų metu. Gastroliuojant Amerikoje, Rusijoje ir Europoje susipažinome dar artimiau. Neringa – labai atsakinga, disciplinuota aktorė, kuri visuomet laikosi duoto žodžio. Ji be galo darbšti. Jai teatras reikalingas kaip oras, ir tai – ne tik skambūs žodžiai. Bėgant metams, aktoriai kartais tarsi pavargsta nuo teatro savyje ir nuo savęs teatre, dingsta įkarštis, azartas, o gal net ir tikėjimas teatru. Bet šie nusivylimai – ne Neringai. Ji nuolatos tobulina savo aktorinius įgūdžius, ieško naujų temų ir medžiagų naujiems pastatymams. Neringa neabejinga tam, kas vyksta teatre, kuo šiandien gyvena teatras ir koks jis bus ateityje. Beje, Neringa turi labai gerą humoro jausmą ir sveikos saviironijos. Linkiu jai dar daug prasmingų vaidmenų ir išlikti tokiai pat žingeidžiai ir aistringai savo mylimajam teatrui!


Spekltaklyje SMARKUOLĖ GILĖ HOPKINS

Aktorė Virginija Kelmelytė. Paskaičiavau, kad trisdešimt devynis metus aš visą laiką pamiršdavau Neringos gimtadienį. Šįmet, kalbėdama apie ją, pirmą kartą nepavėluosiu jos pasveikinti, – taigi su gimimo diena!
Į mūsų kursą Neringa įstojo jau susiformavusi kaip asmenybė. Gyvenime ji man buvo kaip dovana: daug žinodama, ji buvo ne tik kaip vedlys, bet ir pati geriausia draugė. Mes viską darėme kartu: ruošėmės egzaminams, daug kur kartu keliavome. Neringa žinojo viską. Dar studijų metais ji išvažiavo į Šri Lanką ir į Indiją. Šalia jos galima buvo atrasti daug pasaulių, nes ji pati nuolat viskuo domėjosi, būdama labai smalsi. Vėliau intensyviai domėjomės japonų teatrų, iš tuometinio Leningrado prisivežusios įvairių knygų. Žinoma, visa tai bandėme paversti kūryba, net diplominiam spektakliui ruošėmės pagal Rytų teatro tradicijas.

Keliaudavome visur – į Rygą, kur aplankydavom muziejus, vakarais – spektaklius, kažkodėl visada matydavome bevaidinančią Viją Artmanę. Spektakliai buvo dideli ir ilgi, bet spėdavom į vakarinį traukinį, o ryte – tiesiai į paskaitas. Šis mūsų „ritualas“ truko gan ilgai. Pakeliui mes sutikdavom įdomių žmonių. O Neringa nieko nebijojo, nes ji neįtikėtinai smalsi.

Kur benuvažiuotume, pirmiausia aplankydavome muziejus. Nuostabiausia kelionė buvo į Uzbekistaną, kur mane apvogė dar pirmą dieną. Nors buvau priklausoma nuo Neringos, mes taupiai gyvendamos aplankėme ir Samarkandą, ir Bucharą. Kelionė truko apie dešimt dienų. Kartu mes ėjome į hamamą ir atlikome tokius pat ritualus kaip uzbekų moterys. Pirmą kartą gyvenime patyrėme tokius įdomius išbandymus, ir tai buvo nuostabu. Kartais net nesitiki, kad visa tai kažkada teko išgyventi, ir būtent kartu su Neringa. Ji – kruopšti, ištikima, energinga ir be galo atsakinga. Neringa – ieškantis, stimuliuojantis žmogus. Ji – didžiausia artistė, gal net ne šios epochos žmogus.


Spektaklyje ŠAUKŠTAVEIDĖ

Spektaklyje ŽMOGAUS BALSAS


Aktorius Arūnas Sakalauskas. Sveikindamas Neringą, galiu patvirtinti, kokia ji buvo ir yra: nuo pat pirmo kurso iki dabar ji turi iš kažkur gavusi „branduolinį reaktorių“, jį laiko savyje, ar nešiojasi krepšyje, nežinau. Dėl to ji visą laiką aktyvi ir daug ką organizuoja. Ji nuolat duoda pastabas, ji niekada nenustoja viskuo stebėtis. Būdama žingeidi, nuolat lavinasi profesinėje srityje. Ji lanko įvairiausius meistriškumo kursus, dėsto scenos kalbą... Tokia žingeidi, kad jeigu būtų paskelbti kokie kursai, kur mokytų vaidinti Strindbergą, remiantis paukščių migracija, tai nė kiek nenustebčiau, jei Neringa į juos užsirašytų.


Spektaklyje DIDVYRIŲ AIKŠTĖ. Užkulisiuose

Aktorė Ramunė Skardžiūnaitė. Su Neringa mus supažindino teatras. Mūsų abiejų pirmas bendras etiudas pagal Trumaną Capote „Miriam“. Neringa – sena moteris, aš – maža mergaitė šokėja, ponios fantazijos vaisius ir mirtis. Dar būdamas studentu violončelininkas Dainius Palšauskas, pakviestas pagriežti, po pirmo jam parodyto spektaklio nedrąsiai prisipažino, kad nieko nesuprato. Teatro pedagogo Grigorijaus Gladijaus pagrindinė pastaba Neringai: „Šitas vaidmuo – tai tavo vatinės kojos.“ Ir Neringa nuo nesibaigiančių repeticijų vaikščiojo jau nebe vatinėmis, o švininėmis kojomis.
Prisimenu Neringos repetuojamą „Antigonę“ su šviesaus atminimo Irena Bučiene. Prisimenu net režisierės frazę, pasakytą Neringai: „Tavo Antigonė fenomenaliai nekategoriška, ir tai taip gražu.“
Mūsų diplominis spektaklis „Literatūros pamokos“ ir Neringos Mokinė „Spurga“ – storulė, jautri mergaitė su sulaužytais ir pleistru suklijuotais akiniais. Tie patys akiniai, man rodos, dar kartą, bet jau kitame spektaklyje atsidūrė scenoje, kai po studijų visas kursas paskui savo mokytoją Joną Vaitkų nukeliavome į Kauną. Prisimenu, kurso merginas paskyrė dainininkėmis į masuotę spektaklyje „Amerika pirtyje“. Pridažytos, aprengtos to, o gal ir dar senesnio laikmečio chorisčių drabužiais, nes spektaklis buvo repertuare nuo 1974 metų. Negana to, per pertraukas dar reikėjo polkai ir valsui kviesti žiūrovus. Mums tai atrodė visai neįmanoma, bet Neringa netikėtai scenoje pasirodė su tais pačiais sulaužytais akiniais! Iš juoko ir baimės dėl Neringos drąsos aš negalėjau net prasižioti. Spektaklio kolegos kažkodėl manęs klausinėjo, ar Neringa tokiu būdu protestuoja prieš „įvedimą“? O ji, nustebinta kolegų nustebimo ir jai atrodančio neprofesionalumo, paaiškino, kad čia ne ji, o vargšė dainininkė sulaužė akinius ir pleistru juos suklijavo. Kažkodėl daugiau jos su tais akiniais neprisimenu, – gal ji pasidavė spaudimui, gal jos nebeįtraukdavo dainuoti.
Atrodytų juokinga, bet tiksliai nusakanti Neringos vaidmens ruošimo metodą jos frazė: „Aš savęs nevaidinsiu, nebūsiu Neringa duotose aplinkybėse. Man – „šakės“, jei nerasiu personažo, tai ir nesuvaidinsiu“. Šias abejones ir nuogąstavimus ryškiai prisimenu prieš dažną premjerą.
Ryškus jos vaidmuo – vyriausioji sesuo Keitė Gyčio Padegimo režisuotame spektaklyje „Lugnazado šventės šokiai“. Nors Neringa konfliktavo su visais ir dėl spektaklio stilistikos („aš buitelės tai nevaidinsiu“), bet vaidmuo išėjo ryškus, aštrus, aistringas ir itin liūdnas nuo vienatvės. Aktorė Airida Gintautaitė, pamenu, po premjerinio spektaklio paprašė padėkoti būtent Neringai, jei tik eičiau į užkulisius sveikinti kūrėjų.
Ta mūsų Neringa – kaip kokia jūržolė: švelni ir glotni, kai žiūri į ją po vandeniu, o paimi į rankas ir nustembi: tokia kieta ir tvirta. Palyginau su jūržole ne atsitiktinai: ieškojau atitikmens, kad galėčiau paminėti Palangą ir jūrą, be kurių mano draugė neįsivaizduojama.
 
Aktorius Arūnas Vozbutas. Devyniasdešimtųjų pradžia. Dviese su kitu studentu repetuojam salėje „Po palme“. Atsargiai atsidaro durys, pasirodo plačiai besišypsanti mergina ir paklausia, ar greit baigsim, nes ji irgi norinti repetuoti. Durys užsidarė, o mes likome sužavėti iš šios merginos sklindančia šviesa ir žavesiu. Vėliau sužinojau, kad tai buvo aktorė Neringa Bulotaitė.
Pirmas mano spektaklis – „Audra“, kuriame vaidinu Kalibaną, o Neringa – gerąją dvasią Arijelį. Pirmam mano pasirodymui leidimą duodavo Arijelis, sumušdamas medinį instrumentą. Repeticijų metu pamačiau, kokia tai nenurimstanti aktorė. Po paskutinės peržiūros ji garsiai ištarė: „O gal galime dar ką nors įdomiau sugalvoti.“ Vėliau šauniai siautėme spektaklyje „Smarkuolė Gilė Hopkins“. Su Neringa vaidinome globon paimtus vaikus, tik josios Gilė buvo labiau pasitikinti savimi, nei manasis Viljamas Ernestas. Neringa mane nuolat drąsino ir skatino.
Žavėjausi jos Indros dukra Agne Strindbergo „Sapne“. Eidavau į kiekvieną „Sapną“ klausytis vieno monologo. Daugelyje spektaklių su Neringa buvome partneriai, – visuose ji nenurimdavo, nuolat ieškojo tobulumo. „Pelenėje“ vaidinau Fėjos pažą, tad man reikėdavo anksčiau ateiti ir paruošti kelis triukus, o atėjęs visada rasdavau Neringą, atliekančią kūno ir balso pratimus, o po jų Pamotė būdavo nuostabi. Neringa visada pasirengusi tiek repeticijoms, tiek spektakliams, kad ir kokio dydžio vaidmuo bebūtų. O kokia ji nuostabi „Didvyrių aikštėje“! Neringa papildomai lanko tai šokio, tai tapybos pamokas. Ji viskam atranda laiko, nors yra labai užimta. Mūsų teatre ji kelis metus buvo pagrindinė Teatro dienos organizatorė, į šį darbą įtraukusi ir mane. Ir tai buvo labai smagu. Linkiu jai išlikti tokiai pat smarkuolei ir nenuoramai kuriant naujus vaidmenis.


Daiva Šabasevičienė

LNDT nuotr.

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė








Nerimstanti teatro dvasia

Nerimstanti teatro dvasia

Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos...

Reklama