NAUJIENOS

Nepriklausomybės atkūrimo 30-ąją sukaktį minint: ar pavyko užauginti pilietišką kartą?

Kategorija:

Miestas:
Kovo 11-ąją minėsime vieno iš svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Nepriklausomybės atkūrimo – 30-ąją sukaktį, kurios išvakarėse su bičiuliais, kolegomis, šeimos nariais diskutuojame, ką per tą laiką pasiekėme, kaip gyvename, kokią kartą užauginome ir pan. Ne kartą kėlėme retorinius klausimus: kaip pagaliau išsirinkti politikus, gebančius strategiškai mąstyti, įsiklausyti, tartis, analizuoti, suprasti, planuoti; kodėl pilietinės galios indekso tyrimai kaskart vis rodo žemus piliečių dalyvavimo (visuomeninėse veiklose, labdaros akcijose, rinkimuose) skaičius; kodėl į rinkimus balsuoti ateina vos pusė rinkimų teisę turinčių rinkėjų?
 
Sėkmingas kiekvienos demokratinės valstybės funkcionavimas priklauso nuo aktyvių, atsakingų ir visapusiškai išsilavinusių piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime ir stiprios pilietinės visuomenės, todėl pilietiškumo ugdymas turėtų būti vienas iš svarbiausių Lietuvos švietimui keliamų tikslų. Teoriškai įvairiuose strateginiuose dokumentuose, teisės aktuose, tikslus esame išsikėlę, tačiau rezultatai vis dar nedžiugina.  Ligšioliniai Lietuvos visuomenės būklės tyrimai rodo, kad pilietinės visuomenės raida Lietuvoje vis dar patiria sąstingį, o pokyčiai nėra ženklūs. Kaip gi sėkmingai išauginti atsakingą ir kritiškai mąstantį pilietį?
 
Tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai tyrimai rodo, kad pilietinis ugdymas Lietuvoje suteikia teorinių žinių, tačiau neugdo įgūdžių aktyviai įsitraukti į įvairias veiklas. Mūsų mokiniai, palyginti su kitų šalių, yra labiau linkę rinktis pasyvų, o ne aktyvų dalyvavimą vietos bendruomenės veikloje. Mokyklose vietoje pilietinio ugdymo pamokų dažnai vyksta pasiruošimas kitoms pamokoms arba dėstomas tiesiog istorijos kursas. Pilietinio ugdymo vadovėliams priekaištų neturiu, jie tikrai puikūs, tačiau tai dažniausia lieka teorija. Pilietinis ugdymas mokyklose yra laikomas antraeiliu dalyku. Toks požiūris duoda rezultatus –  išugdyti tokiomis sąlygoms rinkėjai renka bet ką, bet kaip arba iš viso nedalyvauja balsavime, vengia visuomeninės veiklos, abejingi pilietinėms iniciatyvoms.
 
Ką derėtų akcentuoti ugdant sąmoningą ir aktyvų Lietuvos pilietį, koks tas ugdymas turėtų būti, kad rezultatai būtų džiuginantys? Kaip pasiekti, kad didžioji dauguma jaunimo įsitrauktų į įvairias pilietines veiklas. Pateikiu keletą pavyzdžių, į kuriuos siūlau atkreipti dėmesį:
  • Kodėl vis dar pilietinį ugdymą  dėsto istorijos  mokytojai? Tai galėtų daryti aktyvus ir pilietiškas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomo dalyko, ar net  specialistas iš šalies, pvz.  aktyvus nevyriausybinės organizacijos atstovas. Svarbu tai, kad vienas esminių sėkmingo pilietinio ugdymo veiksnių yra kūrybingi, mokinius ir kolegas bendrai veiklai įkvepiantys mokytojai. Kiekvienas mokytojas gali pasitelkti į pagalbą aktyvų visuomenės veikėją ar vietos bendruomenės lyderį.  O galbūt verta iš viso atsisakyti pilietinio ugdymo pamokų, jas pakeičiant privaloma praktine įvairaus pobūdžio pilietine veikla?
  • Būtina deramą dėmesį skirti vaikų kritinio mąstymo ugdymui, kuris, anot mokslininkų, mokyklose skatina išradingumą ir ženkliai kilsteli mokinių IQ, todėl būtina skatinti mokinius apsvarstyti įvairias prielaidas, analizuoti skirtingus požiūrius, priimti argumentuotus sprendimus, o nuomones grįsti faktais. Įvairiuose renginiuose, diskusijose, vaikams pateikiama situacija, kurią analizuojant ir interpretuojant,  įvertinamas žinių teisingumas, daromos išvados bei apibendrinimai. Yra viena sąlyga -  vaikus to turi mokyti pats gebantis kritiškai mąstyti.
  • Svarbus pilietiškumo aspektas – dalyvavimas visuomenės gyvenime. Jis prasideda nuo šeimos ir tęsiamas ugdymo įstaigose. Kadangi diskusijos su tėvais socialinių ir politinių aktualijų temomis yra itin svarbus veiksnys tiek vaikų domėjimuisi aktualijomis, tiek jų įgyjamoms žinioms, būtina tėvus labiau įtraukti į mokyklos bendruomenės gyvenimą (pavyzdžiui, per įvairias mokykloje organizuojamas veiklas - debatus, renginius, diskusijas, talkas ir kt.) ir taip skatinti bendravimą tarpusavyje.
  • Siūlyčiau į pilietinį ugdymą įtraukti daugiau temų – pavyzdžiui, skirti daugiau dėmesio aplinkosaugai, socialinei sričiai. Būtina skatinti mokinius aktyviai dalyvauti socialinėse veiklose mokykloje ir už jos ribų, pvz. pagalba vyresnio amžiaus žmonėms, savanorystė gyvūnų prieglaudose ir t.t.
  • Vertėtų organizuoti mokomuosius stalo žaidimus pilietiškumo, Lietuvos pažinimo temomis, taip skatinant skirtingo amžiaus mokinių,  bendravimą, įtraukiant tėvus, mokytojus, socialinius partnerius ir net politikus. 
  • Vyresnių klasių moksleiviams naudinga būtų stebėti savivaldybės tarybos posėdžius, vėliau aptarti, diskutuoti, aiškinasi kodėl pvz. miesto gatvėse yra kertami medžiai, kaip rengiamas socialinių paslaugų planas ir kt.  Tai priartintų jaunąją kartą prie realaus gyvenimo.
  • Ne visose mokykloje aktyvios mokinių  Tarybos, todėl būtina jas skatinti, stiprinti ir remti.  Savivalda turi įtraukti mokinių atstovus į įvairias tarybas (pvz. Švietimo tarybas), darbo grupes. Mokinių balsas labai svarbus, tačiau ne visada girdimas.
 
Pilietinės galios indekso tyrimas atskleidė, kad jaunimo pilietinė galia itin stipriai koreliuoja su jų mokymosimokykloje rezultatais: vienu balu didesnis pažymių vidurkis padidina pilietinę galią vidutiniškai 2,5 balo, o pilietinio aktyvumo indeksą – net 6,5 balo. Įrodyta, kad kuo daugiau įvairių tipų organizacijose dalyvauja jaunuoliai, tuo didesnė jų pilietinė galia.
Viskas prasideda nuo šeimos ir efektyvios švietimo politikos.  Kokį pavyzdį rodysime jaunajai kartai, tokią ateitį turėsime.
 
 Kristina Paulikė
 asociacijos „Tėvai švietimui“ pirmininkė
 

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis







Reklama