Nemunaityje – slapti tremtinio lobiai ir nuostabios istorijos

1940 metų birželio 14 dieną mokytojų Saulevičių šeima iš Alytaus rajono Nemunaičio miestelio, kaip ir tūkstančiai kitų to meto Lietuvos šviesuolių, sovietų okupantų buvo ištremti į Sibirą. Kaip ir daugelis ištremtųjų – nesugrįžo, tačiau, praėjus net 80-čiai metų nuo tų dienų, Nemunaityje įvyko jaudinantis dalykas – tremtinys Antanas Saulevičius priminė apie save ir savo gyvenimo istoriją.

Viskas prasidėjo nuo laiško

“Laba diena, siunčiu naujienas iš Nemunaičio. Gerda ir Vytenis Mažeikai remontuoja namą, kurį prieškariu pasistatė Šaulių organizacijos Nemunaičio valsčiuje įkūrėjas, švietėjas, mokytojas Antanas Saulevičius (1905–1945). Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 14 d. mokytojas su žmona buvo ištremti, tremiant atskirti. Mokytojas iš tremties negrįžo. Sakoma, kad Vorkutoje žiemos metu nusilpusį jį nunešė į tundrą vėjas. Niekas jo ir neieškojo.
Remontuojanti namą jauna šeima neįtikimiausiose vietose, pvz., už šaliuotės – sienų apkalimo dailylente, vis aptinka mokytojo slaptavietes”.

Šį laišką mums parašė dabartinis Alytaus rajono savivaldybės administracijos
Nemunaičio seniūnas Rimantas Avižienis.

Rimantas taip pat mokytojas. Istorikas. Iki šiol domisi savojo krašto praeitimi, žmonių ir net pastatų istorijomis, o jeigu į Nemunaitį atvyksta ekskursijos, seniūnas tampa dėmesį patraukiančiu ir užvaldančiu gidu. Žinodami šią mokytojo aistrą, buvę mokiniai dažnai pasidalina su Rimantu įvairiais pasakojimais.

Namas prie Misijų kryžiaus

Apie 1930-uosius jaunas, tuomet dar nė 30 metų neturėjęs pradinių klasių mokytojas Antanas Saulevičius Nemunaityje, prie Misijų kryžiaus pasistatė namą. Didelį, kad viename jo gale tilptų ir mokykla.

Mokytojų šeimą ištrėmus į Sibirą, Saulevičių name, apsigyveno Kaupiniai. Manoma, kad tai buvo Antano sesuo ir jos vyras, bažnyčios vargonininkas. Po kurio laiko dalis didžiojo namo buvo nugriauta, o likusią dalį iš Kaupinių nupirko Kazimieras Kudarauskas – dabartinio savininko Vytenio Mažeikos senelis.

Vytenis su žmona Gerda – taip pat yra savo krašto patriotai, todėl senelio paliktą namą brangina, o remontuodami jį – negriauna kaip papuolė, stengiasi atsargiai pačiupinėti kiekvieną lentelę. Ir nuoširdus jų darbas atlyginamas rastais lobiais.

Senelis Kazimieras

Slaptavietėse rastos relikvijos priklausė ne Vytenio seneliui, bet Kazimieras irgi turi fantastišką savo istoriją, susijusią su tremtiniu Antanu Saulevičiumi. Mat pastarasis, kaip Šaulių organizacijos Nemunaičio valsčiuje įkūrėjas ir švietėjas, nusprendė, kad valsčiaus centre reikia pastatyti paminklą, kuris žadintų šaulių ir miestelio gyventojų patriotinius jausmus, meilę bei pasiaukojimą Tėvynei.

Todėl 1939 metais A. Saulevičius pasikviečia į Nemunaitį skulptorių Vincą Grybą (1890-1941 m.), kuris dabar plačiai žinomas monumentaliais Simono Daukanto, Vytauto Didžiojo, Žemaičio, Vinco Kudirkos, Petro Vileišio paminklais.

Ateitininkų ir Šaulių organizacijų, Nemunaičio valsčiaus žmonių ir paties A. Saulevičiaus remiamas, jo ūkiniame pastate skulptorius per tris mėnesius padaro Nepriklausomybės kario paminklą.

Kūrėjui reikia prototipo, ir Vincas Grybas pasirenka pozuoti Kazimierą Kudarauską – tą patį Vytenio senelį, kuris vėliau nusipirks Mokytojo namą.

“Pasiimkit tą savo fašistą!”

Originali skulptūra neišliko, bet Nemunaičio žmonių širdyse išliko Nepriklausomybės kario dvasia. 1990 metų vasario 16 d., dar Lietuvoje neprašvitus istorinei Kovo 11- ąjai, kai buvo atkurta Nepriklausomybė, Nemunaičio aikštėje priešais Kultūros namus į „tarnybą“ stojo bronzinis Nepriklausomybės karys.

Už skulptūros atkūrimą vietos gyventojai buvo dėkingi tuometiniam kolūkio pirmininkui Petrui Sinkevičiui, kuris nepagailėjo didelių pinigų – apie 20 tūkst. rublių. Minsko gamykloje, kurioje buvo liejamos sovietinio režimo vado Vladimiro Lenino skulptūros, užsakyta pagaminti Lietuvos Nepriklausomybės kario paminklą.

Dabartinei kartai turbūt sunku net įsivaizduoti, kaip Leninų rikiuotėje turėjo atrodyti kuklus senelio Kazimiero atvaizdas – lietuvis kareivis su šalmu ir ilga miline, labiau panašus į sovietų nekenčiamą vokietį, taip nederantis prie „didžiojo revoliucijos vado“.

Kaip legenda iš lūpų į lūpas sklinda pasakojimas apie tai, kad, atvažiavus pasiimti išlieto paminklo, Minsko gamyklos vadovai piktai mostelėjo ranka: „Greičiau pasiimkit tą savo fašistą!”.

Sugrįžimai

Ir Karys grįžo. Senelio Kazimiero akimis žvelgia į tolimajame Sibire žuvusio mokytojo Antano statytą namą. Į šviesų ir modernėjantį Nemunaitį, į išdidžiai pražygiuojančias Šaulių gretas.

Po 80 metų grįžo ir mokytojo Antano Saulevičiaus istorija. Jaunieji namo paveldėtojai Gerda ir Vytenis Mažeikai randa Šaulių organizacijos Nemunaičio valsčiuje įkūrėjo paslėptus istorinius lobius.

Įdomiausi radiniai – ,,Šaulių sąjungos Įstatymas ir Statutas‘‘, datuojamas 1936 m., kai Lietuvos šaulių sąjunga – savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, buvo reorganizuota ir tapo pavaldi kariuomenės vadui. Prieš pat organizacijos panaikinimą Lietuvos šaulių sąjunga vienijo daugiau kaip 62 tūkstančius narių.

Už A. Saulevičiaus namo šaliuotės taip pat rastas vertingas leidinys – ,,Padėkos aukotojams‘‘. Tai sąrašas asmenų, kurie aukojo Klaipėdos krašto vaduotojams savo aukomis, Nemunaičio rėmėjų Klaipėdos kraštui vaduoti sąrašas.

Seniūnas Rimantas Avižienis apgailestauja, kad kito Nemunaičio šviesuolio – kraštotyrininko, knygų autoriaus Vytauto Lankininko (1930-2015) daug metų rinkta Nemunaičio krašto istorija “paskendo” Alytaus kraštotyros muziejaus archyvuose. Vis dėlto, seniūnas tiki, kad jo buvęs mokinys Vytenis pasidalins savo radiniais su šauliais ir visuomene. Juk ne veltui tai buvo slepiama ir saugoma.