Mokinių vertinimas pažymiais – kada jis nėra naudingas vaikams?

Vertinimas pažymiais – nuo mokyklos neatsiejama praktika. Dešimtbalė sistema pasitelkiama išmatuoti bei įvertinti mokinių žinias, tačiau neretai tai vaikui tampa skaudžiu nuosprendžiu, net ir tokiu atveju, kai mokymosi rezultatai yra itin geri.

Mokytojas Justinas Visickas, atlikdamas tyrimą vienoje Kauno mokyklų, pastebėjo įdomų fenomenų – septintoje ir aštuntoje klasėse išryškėjo per didelis mokinių koncentravimasis į pažymius, kaip tikslą. „Mokiniai, net ir gaudami gerus arba labai gerus balus už atsiskaitymus, jaučia stresą ir nerimauja. Nors mokyklos politika nėra orientuota į formalųjį vertinimą, labiau pabrėžia proceso svarbą, tai besimokančiųjų nenuramina. Galima daryti prielaidą, jog mokiniai patys per daug iš savęs reikalauja“, – sako mokytoju „Erudito“ licėjuje dirbantis J. Visickas.

Pažymiai riboja mokinių saviraišką ir laisvę

Užduočių atlikimas dėl aukščiausio įvertinimo ne tik kelia mokiniams didelį stresą, bet ir riboja jų gebėjimus, ypač saviraišką ir kūrybiškumą. Atlikdamas tyrimą J. Visickas rėmėsi jau anksčiau pedagogo doc. dr. Algimanto Šventicko pateiktomis įžvalgomis, kad gerai besimokantiems mokiniams pažymiai trukdo laisvai reikšti mintis, kelia baimę suklysti ir jaudulį, net dėl nedidelių nesėkmių. Tai ypač atsispindi kūrybiškumo reikalaujančiose užduotyse, kur vertinimo sistema tam tikra prasme trukdo laisvai reikšti mintis.

„Tyrimas parodė, kad formalusis vertinimas, traktuojamas kaip siekiamybė, kelia mokiniams įtampą, o tai gali daryti neigiamą įtaką jų sveikatai. Vertinimas pažymiais nėra naudingas, jei mokinys savo kūrybiškumą užgniaužia idant gautų gerą įvertinimą“, – atkreipia dėmesį J. Visickas. Jei mokyklos prioritetas yra puoselėti laisvai mąstančią asmenybę, kūrybinių darbų vertinimas pažymiu nėra pats tinkamiausias, nes pažymiai nesuteikia jokios informacijos, nepadeda mokiniui tobulėti.

„Atlikdamas tyrimą rėmiausi Violetos Jonynienės straipsniu „Apie vertinimo fiksavimą“. Pritariu autorės minčiai, jog vertinimas, parašant komentarą, yra labai naudingas. Ji teigia, kad komentarai gali suteikti išsamesnės informacijos apie pasiektą rezultatą ir galimybę jį pagerinti, o taip pat padeda stiprinti mokinio pasitikėjimą savo jėgomis. Tiesa, priešingai nei straipsnyje, manau, kad vertinimas sujungiant pažymį ir komentarą taip pat gali atnešti naudos. Tiesa, tuo atveju, kai pažymys nėra pats pagrindinis dalykas, dėl kurio mokinys stengiasi“, – atkreipia dėmesį J. Visickas.

Pasiūlė sprendimą – pažymiais nevertinamą užsiėmimą

Norėdamas spręsti problemą – mokinių susikoncentravimą į pažymius ir dėl to patiriamą stresą – mokytojas J. Visickas vienoje Kauno mokyklų pradėjo diegti pedagoginę inovaciją – kūrybinio rašymo užsiėmimą, kurio metu mokiniai, atlikdami tam tikrus pratimus, kuria tekstus, kuriuos vėliau garsiai skaito klasėje, o mokytojas patardamas, bet ne vertindamas, duoda grįžtamąjį ryšį.

Anot „Erudito“ licėjaus mokytojo, paties rašymo proceso svarbą lemia kasdienis susidūrimas su rašymu, kaip veiksmu. „Virginija Tamošiūnaitė, kalbėdama apie kūrybinį ar terapinį rašymą, yra sakiusi, kad rašymas padeda žmogui kokybiškai megzti santykį su aplinka, taip pat jis laikomas gydymo priemone, padedančia žmogui pažvelgti į sunkumus, juos išgyventi. Galiausiai kūrybinis rašymas identifikuojamas kaip saviraiškos būdas, kurio metu rašantysis traktuoja pasaulį, kaip savo įkvėpimo šaltinį. Visos šios priežastys sudaro gerą prielaidą kūrybinį rašymą perkelti į ugdymo procesą ir taip jį tobulinti“, – akcentuoja J. Visickas.

Jo atliktas pedagoginės veiklos tyrimas atskleidė, kad kūrybinio rašymo užsiėmimų metu mokiniai žinodami, jog nebus vertinami pažymiu, užduotis atliko atsipalaidavę, noriai dalinosi parašytais tekstais, leido sau būti kūrybiškesniais – toks ir buvo tikslas.

„Mokiniai, paklausti, ar jaučiasi laisviau kurdami, kai žino, jog už tai nebus rašomas pažymys, dalinosi įžvalgomis, kad taip, nes gali išreikšti visas savo mintis, atskleisti save, negalvoti, ar rašinėlis atitinka struktūrą bei kitus reikalavimus. Mokiniai įvardijo nejautę įtampos, leidę sau atsipalaiduoti, išlaisvinę vaizduotę. Kai kurie patys liko nustebinti savo galimybių pripažindami, kad rašė taip, kaip niekada nebūtų pagalvoję galintys“, – rezultatais dalinasi mokytojas.

Patarimai, norintiems savo aplinkoje taikyti kūrybinį rašymą

Kolegoms mokytojams, norintiems savo aplinkoje taikyti kūrybinį rašymą, J. Visickas išskiria keletą svarbių patarimų.

Vienas jų – būtina pasirinkti tinkamą laiką. „Geriausiai tam tinka klasės valandėlės, ypač jei mokytojas kartu yra ir klasės auklėtojas, o jei dalykininkas – tam galima skirti keletą minčių pamokos pradžioje. Jei būreliui norima skirti daugiau laiko verta pagalvoti apie laiką po pamokų“, – patarimais dalijasi „Erudito“ licėjaus mokytojas. Anot jo, šioje inovacijoje vienas pagrindinių dalykų – įdomios, įtraukiančios užduotys, todėl mokytojas turi gerai pasiruošti – skaityti specialią literatūrą, o esant galimybei, pats dalyvauti kūrybinio rašymo kursuose.

Pateikdamas patarimus, jis remiasi daugiau nei 30 metų sąmoningo ir kūrybinio rašymo srityje patirtį turinčios Lauros Bean praktika: „Labai svarbu sukurti saugią atmosferą tekstų kūrimui ir pasidalinimui – aptarti taisykles, duoti pakankamai laiko užduočiai atlikti, neversti mokinių skaityti savo darbų prieš visą klasę, jei jie nenori šito daryti. Būtina prisiminti, jog mokiniai – jautri socialinė grupė.“

J. Visickas taip pat akcentuoja, kad jei įtampa dėl pažymių yra bendra problema daugeliui amžiaus grupių – ją reikėtų spręsti mokyklos lygmeniu – informuojant apie tai tėvus, taip pat skirti daugiau dėmesio ugdant mokinį kaip asmenybę – gebančią laisvai mąstyti ir suvokti, o ne mintinai iškalti suteikiamas žinias.

Dovilė Juršytė