NAUJIENOS

Ministras L.Kukuraitis: 3 įkvepiančios istorijos apie socialinių darbuotojų suteiktą paramą

Kategorija:

Miestas:

Kai socialiniai darbuotojai dirba gerai, visuomenė nekreipia dėmesio. Taip jau yra. Mes nematome tų tūkstančių susitikimų, akimirkų, momentų, kurie kasdien vyksta mūsų šalyje. Kažkas paskatinamas kitokiam gyvenimo būdui,  kitam suteikiamos būtinos sveikatos, teisinės ar kitos paslaugos, trečias atrandamas per ilgai užtrukusiame vienišume ar net apleistume, ketvirtas pradeda mokytis naujų įgūdžių.

Daug visokių nematomų, bet labai svarbių dalykų vyksta aplinkui mus šiuo metu. Daugelio šių svarbių pokyčių priežastis – atsidavęs, kompetentingas socialinių darbuotojų darbas.

Praėjo jau 25-eri metai, kai mokslus baigė pirmoji Lietuvos kvalifikuotų socialinių darbuotojų karta. Ji iškart pabiro į visas neužpildytas erdves visuomenėje – prasidėjo darbas su gatvės vaikais, benamiais, kaliniais, kūrėsi visiškai naujos pagalbos formos – vaikų dienos, moterų krizių centrai, atsirado pagalba į namus, bendruomeniniai globos namai, socialinis darbas pradėtas dirbti gatvėje. Per tą laiką socialinis darbas susiformavo, kaip savarankiška, unikali profesija, turinti teisinį, mokslinį ir metodinį savo veiklos pagrindimą, aktyvią profesionalų bendruomenę ir netgi tradicijas, pavyzdžiui, švęsti Lietuvos socialinių darbuotojų dieną.

Tai profesija, kuri ir toliau kūrybingai užpildo nuolat atsiveriančias socialinių poreikių erdves, nes mūsų visuomenei bręstant bei keičiantis, keičiasi ir jos socialiniai poreikiai. Šiuo metu diegiamos naujos pagalbos formos – asmeninis asistentas ar socialinės dirbtuvės neįgaliesiems, atviras darbas su jaunimu, socialinis darbas internete ir kitos.

Kartu tai labai nedėkinga sritis, nes visuomenė socialinių darbuotojų veiklos tarsi nepastebi, kai kuriose savivaldybėse mokamas darbo užmokestis yra gana žemas, socialiniai darbuotojai susiduria su nuolatiniu nesaugumo jausmu, o darbo rezultatų dažnai tenka laukti metų metus. Net ir sulaukus rezultatų, regimi pokyčiai kartais būna tokie minimalūs, jog reikia didelio dirbančiųjų tikėjimo, kad tęstų daugiadienes ar net daugiametes pastangas. Dėkingumas, deja, irgi retas svečias, nors dirbant šioje srityje širdies atiduodama daug. 

Kaip ir minėjau pradžioje, dažniausiai mes girdime apie socialinius darbuotojus tada, kai situacija jau nebevaldoma: kai gimsta kūdikis su keturiomis promilėmis, kai nutinka nusikaltimas arba kas nors žūsta. Paprastai antraštės skamba taip, tarsi socialiniai darbuotojai kažko nepadarė. Tačiau kai savo darbą socialiniai darbuotojai atlieka puikiai (o tai vyksta kasdien), vyrauja tyla.

Šią tylą noriu nutraukti. Parinkdamas straipsnio pavadinimą, kviečiu kitokiai antraštei – ką socialiniai darbuotojai padarė. Noriu pasidalinti trimis trumpomis dėkingumo istorijomis, kurias mums parašė socialinių darbuotojų pagalbą savo gyvenime patyrę žmonės.

Atviras darbas su jaunimu – čia tampama suaugusiais

Gabrielė šiuo metu yra Vilniaus universiteto studentė. Ji parašė nuostabų laišką, kuriuo padėkojo jos gimtajame mieste su jaunimu dirbusiai socialinei darbuotojai Lilijanai Butienei. Kaip žinote, miesteliuose paaugliams ne visuomet yra, kas veikti, o nuobodulys jiems gali būti pavojingas. Gabrielė pasakoja, kad su jaunimu dirbusi socialinė darbuotoja įtraukė ją į atvirosios jaunimo erdvės veiklą – ten renkasi įvairūs vaikai: vieni turintys bėdų namuose, kiti stokojantys veiklos, treti – ieškantys, kuo pasitikėti. Tokiose erdvėse išmokstama bendravimo, suvokiama, kad bet kuri nesėkmė turi būti pamoka, mokoma nepasiduoti bėdoms, įgyvendinti savo planus nuo pradžios iki pabaigos, atveriamas platesnis pasaulis.

„Taip jau nutiko, kad pastatas, kuriame buvo mūsų atvira jaunimo erdvė, užsidegė. Iš vietos, kurią taip puoselėjome, kūrėme, mylėjome, liko tik nuolaužos ir pelenai. Pamenu, kai sužinojome apie gaisrą, su draugais visą naktį apie tai kalbėjome. Juk kitą rytą toje vietoje netgi turėjome susiplanavę įdomių ir svarbių veiklų, o štai po gaisro ne tik netekome brangios vietos, tačiau ir buvome kai kurių žmonių apkaltinti, kad esame šio įvykio kaltininkai“, - pasakoja mergina.

Pasak jos, socialinė darbuotoja išmokė atsispirti apkalboms ir paskatino tolesnei veiklai: dirbo su jaunimu kitose tam nepritaikytose vietose, kvietė į svečius. Kai pagaliau buvo gautos kitos patalpos, paaugliai, įkvėpti socialinės darbuotojos, viską įrengė patys ir su trenksmu atidarė atvirąją jaunimo erdvę. Tai buvo jų antrieji namai. Ne mokykla buvo antrieji namai, bet atviroji jaunimo erdvė.

„Ko aš išmokau iš Lilijanos? Labiau pasitikėti savimi, savo galimybėmis ir niekada neteisti kito, o pasistengti jį suprasti. Taip pat išmokau priimti nelaimes kaip teigiamą patirtį. Išmokti su jomis susitvarkyti ir niekada nepasiduoti. Ir dar išmokau mylėti skirtumus. Tik dabar studijuodama socialinį darbą supratau, kaip tai išties svarbu“, - sako Gabrielė.

Socialinė darbuotoja, kuri tapo kaip draugė

Ponia Rima savo laiške pasakojo su socialine darbuotoja pirmą kartą susidūrusi besilaukdama penktojo vaikelio. Moteriai daugiausia reikėjo psichologinio palaikymo, nes nėštumas buvo sunkus, kupinas įtampos ir streso. Daugiausia pagalbos ji sulaukė iš socialinės darbuotojos Agnės Čekuolienės, kurią šiuo metu vadina savo drauge.

Socialinė darbuotoja buvo ne tik tas žmogus, kuris visokeriopai palaikė, bet ir pirmoji sulaukusi skambučio prasidėjus gimdymui: ne kas kitas, o socialinė darbuotoja su kolege atskubėjo į namus – viena jų palydėjo ponią Rimą į ligoninę, kita prižiūrėjo kitus keturis vaikučius.

„Ji man ne socialinė darbuotoja, o labai gera draugė, kuria pasitikiu, kurią gerbiu ir esu dėkinga už patarimus, palaikymą ir pagalbą“, - rašo ponia Rima.

Sukūrė pasitikėjimo tiltą

Kita istorija  liudija, jog socialinis darbas yra tiesiogiai susijęs su ryšio ir pasitikėjimo kūrimu. Pavyzdžiui, ponia Orinta savo laiške rašė, jog su savo socialine darbuotoja Laima Černauskaite susipažino, kai jos šeima dėl vyro pomėgio alkoholiui buvo įtraukta į socialinės rizikos sąrašą.

Nors dabar tokių sąrašų jau nebėra, bet tuomet moteris sako ne juokais išsigandusi. Ją nuramino tik socialinė darbuotoja, kuri ponios Orintos nenuvertino, padėjo jai ir sukūrė tikrą pasitikėjimo tiltą: moteris pasakoja socialinei darbuotojai skambindavusi net po penkis kartus per dieną. „Liksiu dėkinga visą gyvenimą“, - teigia ponia Orinta.

Dirbantiems socialinį darbą tai kuo puikiausiai žinoma – tvirto ryšio sukūrimas yra pagrindinis socialinio darbuotojo instrumentas – jei ryšys sukurtas, žmogus prisileido, tuomet galima tikėtis pokyčių.

Tai trumpi kasdienio darbo blyksniai, kurie gal ir neparodo visumos, bet parodo esmę – socialiniai darbuotojai atsiranda tada, kai nebėra padedančių giminaičių ar draugų, tada, kai kiti neatkreipia dėmesio į įsibėgėjančias žmogaus problemas, o tarnybos atsitveria biurokratinėmis sienomis. Jie pasitelkia savo žinias, žmogišką empatiją, sukuria pasitikėjimu grįstą santykį ir kantriai dirba suvokdami, kad pokyčiai vyksta lėtai.

Lietuvos socialinių darbuotojų dienos išvakarėse prie Vyriausybės akciją surengę socialiniai darbuotojai taip pat iškėlė savo profesijos saugumo klausimą. Nors ši profesija įtraukta į pavojingų profesijų sąrašą, tad tiesioginiai darbdaviai turi vertinti socialinių darbuotojų profesines rizikas bei aprūpinti tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis, tačiau praktika rodo, kad ne visos savivaldybės šią pareigą įgyvendina. Socialinių darbuotojų keliamą problemą išgirdome, todėl kreipsimės į savivaldybes prašydami aprūpinti socialinius darbuotojus apsaugos priemonėmis.

Sveikindamas jus, socialiniai darbuotojai, profesinės šventės proga labai aiškiai žinau už ką esu jums dėkingas. Sakau AČIŪ nuo visos Vyriausybės ir tikiuosi, kad vis didesnė visuomenės dalis atpažins neišmatuojamą indėlį, kurį įnešate kasdien.


Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama