NAUJIENOS

Miliaučiškės kaimo šviesuolė Ona Panavienė

Kategorija:

Miestas:
Mūsų kaimų senoliai, jų mintys ir prisiminimai  – tai toks vertingas senojo laiko, istorijos ir kultūros paveldo lobynas. Gegužės 12 d. 90-ojo jubiliejaus proga sveikinta Kazitiškio seniūnijos  Miliaučiškės kaimo gyventoja Ona Panavienė – dar viena senojo laiko išminties saugotoja, stebinanti savo energija, sveikata ir puikia atmintimi.  Jubiliatę  sveikino ir daug šviesių, šiltų dienų linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, seniūnas Drąsutis Jelinskas. Mamos, močiutės švente džiaugėsi dukra Laima, sūnus Rimas, anūkas Jurijus ir po kiemą zujanti proanūkė Irina.

Gražios, didelės sodybos kieme smagiai prasidėjęs susitikimas, nuėjus trobon pratrūko smagiu juoku. Onutė visus nustebino papasakojusi, kad pati susikrovė malkas, pasidarė ir užsisodino daržus, o paskui vieną po kito pradėjo deklamuoti eilėraščius: ir tuos, kur dar antroje klasėje išmoko, ir tuos patikusius humoristinius, kuriuos Kazio Binkio knygelėje perskaitė, ir dar pridėjo savo sukurtų, taip puikiai sudėliotų, tokių smagių, kad jau visi tiesiog kvatojosi. Dukra sakė, kad mama tik perskaito eilėraštį ir jau moka mintinai. Tokia neįtikėtina atmintis. O kur dar pasakojimai apie jų kaimo žmonių pravardes, apie senmergę Juzę, kurios namelis buvęs be pečiaus, o pirkioj augo paršelis ir karvė šieną rupšnojo. Vaikai bėgdavo bent pro langelį pažiūrėti. Pasakojo, kad jų kelių kaimų pusiasalį tarp Dysnų ir Dysnykščių ežerų Astravu vadino. Čia gyvenę daug lenkų, žydų. Žmonės, kaip mena močiutė, nebuvę geri, vieni kitus skųsdavo, nuolat pykdavosi, savi saviškius išdavinėjo... Šviesuolių pasaulin išėjo tik vienas kitas. Kiek tų istorijų išlikę ilgametės atminty: ir apie tremtį, ir apie sunkius pokario metus.

Moteris sakė džiaugiasi, kad jos vaikai, nuo vaikystės sunkiai dirbę, vargo matę, užaugo labai geri žmonės. Nė vienas nieko nenuskriaudė, nesusimušė, o ir ji pati nelindo, kur nereikia. Beveik 50 metų melžėja dirbo, anksti vyrą palaidojusi viena tris vaikus užaugino. Gimė ji Paliankos kaime, netoli Gedžiūnėlių. Šeimoje augo 10 vaikų. Gerų prisiminimų maža, teko ir skurdo, ir bado patirti. Tėvas buvo žvejys, tai dažniausiai žuvį ir valgydavo, o žiemai jos maišus pridžiovindavo, tai dabar ji nė žiūrėti į žuvį nenori ir jos kvapo nemėgsta.



Onutė kaime garsėjo kaip didelė darbštuolė ir puiki audėja. Visi namai išpuošti jos gražiais audiniais. Net padėkos raštą už dalyvavimą parodoje ,,Aukso vainikas“ sakė turinti.  Šiandien moteris džiaugiasi ramiu gyvenimu, vaikais, 6 anūkais, 12-ka proanūkių ir savo vis gražėjančia sodyba. Dukra nuolat aplanko, padeda, o grįžęs iš užsienių sūnus – nagingas meistras ir statybininkas – skuba kuo daugiau darbų nudirbti. Paklaustas, ar mama vaikystėje buvusi griežta, vyras net ašarą nubraukia: ,,ir buvo gera, ir dabar gera...“. Yra širdy ir gėlos – vienas sūnus nesulaukė mamos šventės...
Toks didelis būrys savų mylimų žmonių susirinks į Onutės jubiliejų. Suvažiuos ir jos broliai bei seserys, vyriausiajai jų – jau 96-eri. Smagu bus jubiliatei, tokiai turtingai meile, kuri sugrįžta, šildo ir jos dienas nušviečia.

Lina Kovalevskienė

Reklama