NAUJIENOS

Mikalojaus Daukšos požiūris bei siekis aktualus ir šiandien

Kategorija:

Miestas:
Neseniai Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko kalbinis  renginys, skirtas Mikalojui Daukšai. Turbūt nėra kėdainiečio, kuris nežinotų, kad M. Daukša yra gimęs Kėdainiuose, Babėnuose, XVI a. pradžioje, kad jis buvo kunigas, humanistas, kontreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Primintina, kad pernai minėta M. Daukšos verstos „Postilės“ 420 metų sukaktis. „Postilė“ − lenko J. Vujeko pamokslų rinkinys. Juos M. Daukša ir išvertė ir dar parašė porą prakalbų lenkų ir lotynų kalbomis. Tai knyga, kuri greta J. Bretkūno Biblijos vertimo yra stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas.  O štai šiemet M. Daukšos išverstam ir 1595 m. išleistam J. Ledesmos katekizmui („Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“) sukanka 425 metai. 

Aktualus ir šiandien

M. Daukša aktualus ir šiandien, nes teigė svarbų kalbos, kultūros ir pilietinės, politinės bendruomenės, valstybės ryšį, daug nusipelnė kaip literatūrinės kalbos kūrėjas, gausiai praturtinęs jos leksiką, įvesdamas daugybę gyvos kalbos žodžių, juos iš dalies perprasmindamas, pritaikydamas naujoms, abstrakčioms sąvokoms, taip pat kurdamas naujadarus, kurių dalis ir šiandien tebevartojama. Jis teoriškai pagrindė gimtosios kalbos teises ir savo darbu parodė, kaip reikia ją mylėti ir puoselėti. Reikalavo lietuvių kalbą įvesti į viešąjį valstybinį gyvenimą, visur ir visada vartoti, kurti ja literatūrą. Mums, kėdainiečiams, svarbu ir tai, kad M. Daukša daugiausia rašė kėdainietiška-dotnuviška tarme.

Tad Kėdainiuose į biblioteką suėjo gan nemažas būrys kėdainiečių, kad dar daugiau sužinotų apie savo kraštietį, juolab kad į renginį atvyko senosios literatūros ir kalbos tyrinėtoja, profesorė Eugenija Ulčinaitė, daug išmananti apie tų laikų, kai gyveno M. Daukša, kalbą, literatūrą ir apskritai lituanistiką bei kultūrą.

Šis renginys ‒  tai svetainės www.manokrastas.lt  iniciatyva. Kėdainiuose surengtas diskusijų ciklo „Kalbos kelias“, skirto Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms, susitikimas tema „Bendrinės lietuvių kalbos užuomazgos Mikalojaus Daukšos darbuose“.

Pasisakymai bibliotekoje



Apie tai, koks yra Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos indėlis saugant Mikalojaus Daukšos atminimą ir populiarinant jo darbus“, kalbėjo Virginija Grigorjevienė, bibliotekos direktorė. „Mūsų kraštietis kalbininkas, Kėdainių krašto garbės pilietis Kazys Ulvydas yra sakęs: „Didelių žmonių vardai dažnai suteikiami įstaigoms, kurios nieko bendro su tuo neturi. Aš dar prisimenu 1922-uosius metus, kai čia, toje pačioje vietoje, buvo skaitykla, ir mes ateidavom. Ir jei šiandien čia vėl biblioteka, išlaikiusi tiek metų smūgių, ji verta to garbingo žmogaus“.  Šie jo žodžiai buvo pranašiški: 1995 m. gegužės 27 d. bibliotekos surengtos kraštiečių šventės „Būkite sugrįžtančiais paukščiais“ metu centrinei bibliotekai ir buvo suteiktas Mikalojaus Daukšos vardas“, ‒ pirmiausiai prisiminė šį faktą direktorė ir papasakojo apie nuo to laiko bibliotekoje ir jos filialuose rengtus įdomius, prasmingus renginius, parodas,  leidinius, skirtus Mikalojui Daukšai.
 
„Šiais metais mūsų biblioteka mini dvi garbingas sukaktis: 100-ąjį gimtadienį ir 25-erių metų jubiliejų, kai jai suteiktas vieno iškiliausių lietuvių raštijos pradininkų kraštiečio Mikalojaus Daukšos vardas“, ‒ sakė V. Grigorjevienė. Labiausiai direktorė išskyrė 1999-uosius metus, kurie  Lietuvoje skambėjo kaip Mikalojaus Daukšos „Postilės“ 400-ieji jubiliejiniai metai. Tada viešoji biblioteka Kėdainių bendruomenei pristatė jubiliejiniams metams skirtų renginių visą ciklą, surengė tarptautinį ekslibrisų konkursą ir parodą „Ex libris. Daukšos „Postilei“ – 400“. Tada 120 autorių iš 35 pasaulio šalių konkursui pateikė skirtinga grafikos technika sukurtų daugiau kaip 270 knygos ženklų. Juose savi­tai, originaliai įprasmintas M. Daukša, jo parengta „Postilė“, jos reikšmė lietuvių raštijai ir gimtajai kalbai. Sukurta daug ekslibrisų, susietų su Lietuvos kultūra, istorija ir dabartimi, skirtų įvairioms mokslo, meno ir kultūros institucijoms, žymioms asmenybėms bei kalbininkams, tyrinėjantiems M. Daukšos „Postilę“ ir jo kūrybinį palikimą. Šie ekslibrisai buvo vėl eksponuoti per 2019 metais bibliotekos ir Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus kartu surengtą konferenciją „Mikalojaus Daukšos „Postilei“ –   420“.


 
Apie Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus veiklą kalbėjo Rūta Švedienė, skyriaus pirmininkė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja. „Mūsų draugija veikia dar tik antri metai, bet galime pasigirti, kad apskritai jau nuveikėme nemažai, taip pat ir renginių, skirtų M. Daukšai, surengėme. Mes norime  bendrauti su M. Daukšos viešąja biblioteka, kad galėtume bendradarbiaudami atlikti rimtų ir prasmingų darbų garsinat Daukšą. Štai pernai kartu organizavome konferenciją, skirtą „Postilės“ 420-osioms metinėms, o šiemet dar surengsime kartu paskaitą  apie M. Daukšos išverstą ir 1595 m. išleistą J. Ledesmos katekizmą („Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“). Spalį paskaitos atvyks skaityti LKD Jurbarko skyriaus pirmininkė Aušra Rimkutė-Ganusauskienė.  R. Švedienė susirinkusiesiems papasakojo apie įvairiopą draugijos veiklą, su kuria galima susipažinti draugijos feisbuko puslapyje. Beje, puslapis papuoštas draugijos logotipu, kurio motyvu pasirinktas Daukšos ąžuolas, esantis Babėnuose.


Tema „Mikalojaus Daukšos idėjos ir bendrinė kalba“ kalbėjo prof. Eugenija Ulčinaitė, senosios lietuvių literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja, vertėja, pedagogė. Pirmiausia ji perskaitė  „Postilės“ pratarmės garsiuosius Mikalojaus Daukšos žodžius, kuriuos verta vėl priminti kėdainiečiams:
Kurgi  yra pasaulyje yra tokia menka ir niekam neverta tauta, kuri neturėtų savo trijų įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio menko žemės sklypo, kur nebūtų vartojama savoji gimtoji kalba, kuria paprastai yra rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų tautų istorija, kuria svarstomi visi savo krašto reikalai, kuria gražiai atliekami visi reikalai bažnyčioje, susirinkimuose ir namuose. Pati prigimtis to moko, nes kiekvienas iš motinos paveldi palinkimą į savo gimtąją kalbą, į jos vartojimą ir platinimą. Taip elgiasi ne tik žmonės, bet ir neprotingi sutvėrimai. Argi nekeista būtų, jeigu varna  imtų suokti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys. Jei gyvulių iškrypimas iš savo prigimties padarytų tokią netvarką, tai suprantamas daiktas, kokia netvarka ir sumišimas kiltų žmonių tarpe, jei viena tauta tiek pamėgtų kitos tautos kalbą, kad pamestų ir visai pamirštų savo tėvų kalbą, kuria turi kalbėti pagal Dievo ir gamtos įstatymus. Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų dailumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatystės sargas. Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir visa kas gerą. Panaikink kalbą, panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę.“



Tai žodžiai, kuriuos mūsų kraštietis Jurgis Lebedys įvardijo kaip patriotinį manifestą, kuriuo iškelti esminiai kalbos reikšmės ir puoselėjimo veiksniai bei pagrindai, siekiama įvesti lietuvių kalbą į viešąjį valstybės gyvenimą, kurti lietuvių raštiją ir literatūrą.  „Čia labai svarbu pasakyti tai, kas kartais prasprūsta pro mūsų akis, o kartais suglumina mūsų žmones: šie gražūs žodžiai buvo parašyti lenkų kalba. O tai, ką skaičiau, yra Juozo Balčikonio vertimas, ‒ sakė profesorė. ‒ Kodėl šitokie žodžiai buvo parašyti lenkų kalba? Tie, kurie domisi lietuvių raštijos istorija, tikriausiai puikiai žino, kad šitie žodžiai adresuoti kunigams –  ir lenkams, ir lietuviams (nes ir daliai lietuvių tada atrodė, kad kalbėti lenkiškai yra savo pranašumo iškėlimas), kad jie suprastų, ką reiškia gimtoji kalba.“
Profesorė priminė M. Daukšos žodžius: „Aš nepeikiu kitų kalbų mokymosi. Atvirkščiai, aš skatinu mokytis kitų kalbų, bet aš peikiu savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą“.



„Tie žodžiai iškelia esminius lietuvių kalbos pagrindus, kuriais mes iki šiol ir remiamės. Kas sudaro tautos pagrindą? Tai teritorija – tėvų ir protėvių žemė. Tai papročiai – istoriškai susiformavęs bendravimo būdas. Tai ir buitinis bendravimas, ir apeigos, ir tikyba, ir prekyba, ir šventės. Tai visos formos, kurios viešajame ir privačiame gyvenime vienaip ar kitaip reiškiasi ir kurias svarbu suvokti.  M. Daukša pasako tokius dalykus, kurių šiandien nereikia išrasti. Juos reikia atsiminti ir juos reikia išlaikyti, kaip jis sako, nepamesti, nepaniekinti ir neatmesti. Ir šiandien tikriausiai mes pastebime tokių gimtosios kalbos atmetimo reiškinių. Matome norą pasipuikuoti kitomis kalbomis. Nors, žinoma, mokėti daug kalbų yra tikrai gerai“, ‒ sakė E. Ulčinaitė.

XVI amžius, anot profesorės, buvo  tuo įdomus, kad lietuvių kalba augo tarp kitų kalbų – tarp lenkų, tarp lotynų, tarp gudų.  Kiek M. Daukšos vertimas gali papildyti mūsų žinias apie lietuvių kalbą? Pasak E. Ulčinaitės, labai daug. 1963 m. išleistoje monografijoje apie M. Daukšą Jurgis Lebedys parodo, kiek ir kaip Daukša ieško raiškos formų.  Daukšos vertime aiškiai matyti jo švietėjiška pozicija. Kadangi „Katekizmas“ skirtas paprastiems žmonėms, vaikams, jiems reikia susipažinti su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Ir Daukša, ieškodamas atitinkamos formos, kartais kuria sąvokas, papildo, įveda gausybę sinonimų ir praplečia. M. Daukšos daugiažodiškumas, ieškojimas atitikmenų parodo ir to meto sinonimus. Pavyzdžiui, žodžiui mirtis, jis vartoja smerčius, smertis, mirimas, numirimas, giltinė, nužudymas. Jis kiekvienam atvejui suranda vis kitokį apibūdinimą. Jo pateikiami žodžio vargšas sinonimai: bėdulis, benamis, nuvargęs, pavargėlis, vargeta, rudulis.

„Taigi Mikalojus Daukša yra orientyras, aiškiai nusakantis gaires, kad mes matytume perspektyvoje, kaip mes turime elgtis su savo kalba, kaip ją turime puoselėti, kaip ją turime mokėti, kaip ją turime gerbti, kaip ją turime saugoti, nes kalba, kaip nebuvo XVI amžiuje,  taip ir šiandien, nebuvo ir nėra izoliuota nuo kitų kalbų įtakos. Ji visada bus vienokių ar kitokių kalbų apsuptyje. Ypač, kaip dabar sakome, globaliame pasaulyje. Todėl lietuvių kalbos išsigryninimas, prasmės, reikšmės, paskirties suvokimas ir yra svarbiausi dalykai. Ir tam tereikia atsiversti M. Daukšos „Postilę“ arba „Katekizmą“, kiekvieną dieną perskaityti po keletą puslapių“, ‒ kalbėjo E. Ulčinaitė.



Audrys Antanaitis, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, sakė, kad  mažai kuriai valstybei, tautai, kalbai teko patirti tiek išbandymų kaip lietuvių. „Šiandien 2020-ieji ir mes išgyvename ypatingą laikotarpį. M. Daukša kėlė klausimą, kas mes būtume be savo žemės, be papročių ir kalbos. Ir šiandien, 2020-aisiais, mes vėl keliame šį klausimą. Nepriklausomai valstybei jau 30 metų, o tautos vertybės yra gerokai „išplautos“. Jei kalbame apie žemę, tai ar galime sakyti, kad tik Lietuvos Respublikos teritorija mus jungia? Aš norėčiau, kad taip būtų, bet šiandien vadinamoji globaliosios Lietuvos ideologija sako, kad Lietuva yra ten, kur yra lietuvių, vadinas, Lietuva yra visame pasaulyje. Tai, mano galva, labai pavojinga valstybės programa, nes juk nėra Lietuvos ten, kur yra tik keli lietuviai, dažnai savo lietuvybės neprisimenantys. Mes privalome kurti ateitį ir vienintelė galimybė ateitį kurti tautai, kuri yra tokio dydžio ir tokios istorinės patirties, yra žemė, štai šita žemė. Jeigu  kalbėtume apie tautos istoriją, pamatytume, kad pokario metų politiniai emigrantai išsaugojo Lietuvą bendruomenėse dvi tris kartas, o štai dabartiniai ekonominiai emigrantai dažniausiai išsaugo ją pusę kartos. Jų vaikai nebekalba lietuviškai, jų gimtoji kalba nebėra lietuvių. Mes turime  galvoti apie šalies ateitį, kurią kuriame čia. Papročiai, gyvenimo būdas mus jungia ir žmones paverčia tauta. Tauta yra šeimos, bendruomenės, tėviškės, gyvenimo būdas, kalba, istorinė patirtis, papročiai, teritorija. Tai, mano manymu, yra pilnatvė, kuri šiandien dažno yra ginčijama. Šiandien Europoje dingsta tautos sąvoka, „išplaunama“ šeimos sąvoka, šiandien nebeleidžiama kalbėti apie patriotizmą, neleidžiama didžiuotis savo tikėjimu. Šiandien vadinamasis politinis korektiškumas verčia lietuvių tautos kai kuriuos žmones klauptis prieš kitų tautų nežinia ko siekiančius žmones. Šiurpūs dalykai, kai į gatves išeiname garbinti svetimų dievų. Ar M. Daukša galėjo įsivaizduoti tokius dalykus, sprendžiant iš prakalbos? Tikrai ne“, ‒ kalbėjo A. Antanaitis.

Kalbos situacija, anot  A. Antanaičio, šiandien yra  keista. „Gera ta prasme, kad lietuvių kalba yra valstybinė, mūsų šalis yra nepriklausoma, demokratinė, turime puikius įstatymus, mūsų viešasis gyvenimas vyksta lietuvių kalba. Pamatas padėtas, bet tas pamatas buvo padėtas prieš keliasdešimt metų, o šiandien turime svarstyti: o kas toliau? Kokia kitų kalbų vieta Lietuvos gyvenime? Daugiakalbystė yra kiekvienos šalies ir valstybės turtas. Visos kalbos turi rasti vietą Lietuvoje, juk mes nesame kažkokia uždara teritorija, bendrija. Kitos kalbos atveria mums pasaulį. O mes esame pasaulio dalis. Lietuvių kalba buvo ir mokėjo gyventi tarp kitų kalbų. Iš išgyveno. Tačiau šiandien išgyvenimo, išbandymo situacija tęsiasi, nes turbūt visi žinote, kad informacinių technologijų amžiuje išbandymas gundymais yra pavojingas dalykas. Lengva atsispirti atvirai prievartai, nes tada tu mobilizuojies, ieškai bendraminčių ir laimi. Štai taip buvo sukurtas Sąjūdis. Tada buvo atsibodę gyventi tokioje santvarkoje, kurioje buvo kuriama bendra tauta – tarybinė liaudis. Šiandien išbandymas gundymais yra labai rimtas ir labai didelis, nes visi jaučiame, kad lietuvių kalbai augti kitų kalbų apsupty nėra lengva. Nereikia, žinoma, tupėti tarsi apkasuose. Šiandien reikia kalbėti apie kalbos plėtrą ir turtėjimą. Mes jau dabar turime suvokti, kokios kalbos norime po  ar 20 ar 50 metų. Tad reikia sau atsakyti į kelis klausimus, pvz., kodėl kažkam taip norisi turėti antrą ar trečią valstybinę kalbą. Aš negaliu suprasti, kodėl kai kurie politikai sako, kad anglų kalba turėtų būti antroji valstybinė kalba, kodėl Lietuvoje turėtų būti antrosios regioninės kalbos ‒ lenkų ar rusų. Pasakyti, kad štai šiandien kažkas kažkur Lietuoje, kažkokia grupė nemoka lietuvių kalbos... To negali būti. Šnekėjimas  apie kitas valstybines kalbas yra idėja, kuria mus stengiamasi atplėšti nuo to kūrybinio kelio, kurį mes esam pasirinkę.“

A. Antanaitis papasakojo neseniai dalyvavęs universitetų rektorių susirinkime ir susidūręs su akibrokštu. „Rektoriai privalo mokėti lietuvių kalbą, tai numato įstatymas. Aš negalėjau nei pagalvoti, kad rektoriai gali norėti teisės nemokėti lietuvių kalbos. Argumentas buvo toks: galbūt yra pasaulinio lygio bedarbis mokslininkas, kuris nori atvykti dirbti į Lietuvą, tapti rektoriumi. Man tokia situacija yra sunkiai įsivaizduojama. Rektoriai sakė, kad Europos darbo teisė numato laisvą darbo jėgos judėjimą ir todėl kalbos faktorius išnyksta.  Kitas argunmentas: XVI a. VU  rektoriai irgi nemokėjo lietuvių kalbos. Bet tame amžiuje ir Lietuvos valdovai nemokėjo lietuvių kalbos. Tada, logiškai mąstant, galima būtų ir Lietuvos prezidentui, Ministrui Pirmininkui, Vyriausybės nariams irgi leisti nemokėti lietuvių kalbos. Laimei, kad tas pamatas, kurį mes dabar turime: Konstitucija, Kalbos įstatymas, turintis Konstitucinio įstatymo statusą, yra aukščiau už Europos teisę.“

A. Antanaitis kėlė ir kitą aktualų klausimą: Lietuvos verslininkai nenori savo įmonių vadinti lietuviškais vardais. „Europos Sąjungoje ketvirtadalis valstybių reguliuoja, kaip įmonės, įstaigos turi būti vadinamos. Mes irgi turime tokias taisykles ir jos daug leidžia. Kai paklausiau verslininkų, kodėl vengiama pasivadinti lietuviškais vardais, atsakė, kad nenori būti atpažįstami kaip lietuviai. Mane tai pribloškė, nes paprastai verslas atstovauja savo šaliai.“
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas su nedideliu apmaudu kalbėjo apie šiuolaikinį  judėjimą Lietuvoje, kurį galima pavadinti  „Kalbėk bet kaip, rašyk bet kaip“ ir kuris teigia, kad mūsų kalba yra stipri, jau turi ilgą istoriją, lietuviakalbiai negali padaryti klaidų, nes kalba yra mumyse, kad visos kalbos atmainos ‒ tarmės, žargonai, buitinės kalbos atmainos ‒ yra lygios. Ir siūloma kalbėti bet kaip. „Šiandien mes susiduriame su dar vienu nauju iššūkiu ir tą iššūkį turime suvokti. Kaip tik štai neseniai vyko Lietuvių kalbos informacinėse technologijose gairių svarstymas. M. Daukša negalėjo įsivaizduoti, kad mes gyvensime tokiame laikmetyje ir turėsime spręsti tokius klausimus. Mes dabar turime suvokti, kad kiek bus lietuvių kalbos programose, tiek bus ir žmonių lūpose. Kito pasirinkimo mes neturime. Norėdami, kad lietuvių kalba būtų valstybinė ir konkurencinga, turime patys sau aiškiai pasakyti, kad lietuvių kalba yra informacinių technologijų kalba, mes turime visas viešąsias paslaugas teikti lengvai prieinama lietuvių kalba. Niekas negali iš Lietuvos piliečio reikalauti, kad jis vartotų kitą kalbą norėdamas gauti paslaugą Lietuvoje“, ‒ sakė A. Antanaitis.

„Kalba kuriama kasdien. Kalba yra neabejotinas dėmuo iš tų trijų Daukšos pateiktų, kurie sudaro  valstybę. Pareigų kalbos atžvilgiu mes kiekvienas turime daug. Paradoksalu: lengva būti lietuviu, kai tave iš visų pusių spaudžia, o labai sunku, kai tave iš visų pusių gundo. Šiandien yra toks gražus gundymo metas, kai mums siūlo pigius, sintetinius saldainiukus, įvyniotus į gražų popieriuką. Ir tada sakoma: o kas čia blogo, jei mes imtume kalbėti angliškai. Bet juk kalba sukuria mūsų mąstymą, gyvenimo būdą, bendruomenę, tautą, o tauta sukuria valstybę, kurioje mes esame šeimininkai.Išvykę svetur lietuviai niekada nėra šeimininkai. Čia mes galime pasakyti: čia mano žemė ir čia aš spręsiu, kaip reikia gyventi. Mes esame iš tų tautų, kurios nėra niekam skolingos. Gyvename savo žemėje. Ir norime būti savim. Turim surasti būdų, kaip moderiniai gyventi. Ir kalba yra mūsų galimybė. Ir šiuo atžvilgiu M. Daukša niekuo nepaseno“, ‒ renginį užbaigė A. Antanaitis.

Straipsnis paskelbtas laikraštyje „Kėdainių mugė“, 2020 m. rugsėjo 29 d.
 
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vlkk-pirmininkas-audrys-antanaitis-lankesi-silales-rajono-savivaldybeje-​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ivyko-lietuviu-kalbos-draugijos-xx-suvaziavimas​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigitas-narbutas-aukstesne-saviverte-priklauso-ne-nuo-tautos-gausumo-o-nuo-issilavinimo-ir-talento
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eugenija-ulcinaite-mikalojaus-dauksos-idejos-ir-bendrine-kalba 
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/isrinkite-graziausia-upes-ar-upelio-pavadinima
 https://www.manokrastas.lt/straipsnis/mikalojaus-dauksa-ir-jo-darbu-atminima-saugo-ir-puoseleja-biblioteka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-rastijos-kurejui-mikalojui-dauksai-skirtame-renginyje-ir-savivaldybeje-lankesi-vlkk-pirmininkas-audrys-antanaitis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ignalinoje-tesiami-lietuviu-kalbos-dienu-sostines-renginiai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/%E2%80%9Ekalbos-kelias%E2%80%9C-startavo-klaipedoje-nuo-mazvydo-iki-valstybines-kalbos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grasilda-blaziene-nerimas-del-isnykusiu-musu-kalbu-gyvas-visa-laika-ir-jis-verste-vercia-mastyti-apie-musu-tos-vieninteles-kalbos-isbuvima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laima-kalediene-mes-gyvename-jau-kitokioje-visuomeneje-nei-buvusios-jono-jabonskio-juozo-balcikonio-ar-kazio-ulvydo-laikais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/albina-auksoriute-labai-svarbu-kad-lietuviu-kalba-butu-vartojama-ir-viesajame-valstybes-gyvenime-ir-mokslo-pasaulyje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-kruopiene-kelti-kalbos-prestiza-reiketu-pradeti-nuo-pagarbos-sau
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-kalba-gyvena-normalu-gyvenima-kuriame-yra-visokiu-spalvu-ir-atspalviu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimutis-bilkis-kaip-sake-didysis-vietovardziu-tyrejas-kazimieras-buga-vietu-vardais--kalba-pati-zeme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aurelija-griteniene-koks-zmogus-yra-grazus-%E2%80%9Elietuviu-kalbos-zodyne%E2%80%9C-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lina-muriniene-pats-vezdas-kalbos-taisyklingumui-puoseleti-%E2%80%93-niekas-kitas-kaip-anomalija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-garsva-asmenvardziu-rasymas-nelietuviskai-dokumentuose-yra-spekuliacija-gramatika-istatymais-realia-padetimi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-pirmininko-pareiskimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/apie-jonines-kalbiniu-atzvilgiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-dailidiene-jeigu-zmogus-gimtaja-kalba-neranda-savo-mintims-raiskos-tai-gal-tos-mintys-ne-nesusiformavusios
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-semdamiesi-stiprybes-is-praeities-saugokime-proteviu-mums-dovanota-sielos-ugni

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-urbanaviciene-visuomenei-zodynu-reikia-nuolatos-ir-ivairiu-ir-vienakalbiu-ir-keliakalbiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-lietuviu-kalbos-institutas-yra-toji-ypatingos-nacionalines-svarbos-institucija-reiksmingai-prisidedanti-prie-kalbos-puoselejimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-stundzia-gyva-kalba-nestovi-vietoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuviu-vaikai-iseivijoje-nebekalba-lietuviskai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/salies-jaunuju-filologu-konkurse-%E2%80%93-velzio-gimnazijos-mokines-sekme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-kaciuskiene-nereikia-be-jokio-specialaus-tikslo-griauti-ir-dauzyti-tai-kas-jau-simtmeti-gyvuoja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-kalba-gyva-kiek-ji-turi-vidines-jegos-atsinaujinti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-musu-visu-rupestis-%E2%80%93-kuo-ilgiau-islaikyti-gyva-ir-svaria-tevu-bei-seneliu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-visus-pasaulio-lietuvius-vienija-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-globalumas-%E2%80%93-tai-vaikiskos-provincialumo-ligos-apraiskos-naujajame-pasaulyje


Reklama