Miglė Gedminė: niekada nejaučiau tiek rizikos dirbdama savo darbą, kaip dabar

 Pandemija Lietuvoje žiebia vis didesnes, dar nematytas aistras. Nusivylę valdžios sprendimais dėl ribojimų, žmonės kyla į protestus. Nepaisant augančio chaoso, COVID  skyriuose  dirbantys medikai kalba apie tai, kad dėl gausėjančio pacientų skaičiaus gali tekti riboti planines paslaugas.
Pasak Santaros klinikų rezidentės Miglės Gedminės, atmosfera ligoninėse kaista.  Su ja ir kalbamės apie tai, ką tenka išgyventi medikams siaučiant pandemijai, su kokiomis problemomis susiduria mūsų šalies rezidentai ir kodėl regionuose stinga medicinos paslaugų.

Migle, esate rezidentė Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, su kuo tenka susidurti dabartiniu metu ir kaip pasikeitė jūsų, kaip medikės kasdienybė?
 
Taip, šiuo metu dirbu ir mokausi Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, kur jaučiamas šioks toks atokvėpis tarp pandemijos bangų. Šis metas nuo iki pandeminio laikotarpio skiriasi tuo, kad dirbdama vaikų skubiosios pagalbos skyriuje, priimu pacientus, kurie dažnu atveju negauna pagalbos pirminėje grandyje, kurie turi užleistų ligų, taip pat tuos, kurių tėvai neleidžia vaikams atlikti SARS-CoV-2 tepinėlio iš nosiaryklės ar atvyksta nepasiskiepiję. Su pastaraisiais bendrauti yra sunkiau, tačiau mano, kaip gydytojos, pareiga yra pasirūpinti kiekvienu, pasistengti kiekvienam sumažinti nerimo lygį – tai ir darau, stengdamasi priminti apie skiepų svarbą, paaiškinti apie visiškai saugų ištyrimo dėl COVID-19 metodą.
 
Niekada iki pandemijos pradžios nesu keitusi tiek pirštinių, kaukių, respiratorių ir chalatų. Niekada nejaučiau tiek rizikos dirbdama savo darbą, kiek jaučiu pandemijos laikotarpiu. Tačiau dabar yra nepalyginamai geresnis etapas už tą, kuomet būdama vaikų ligų rezidentė gydžiau suaugusiuosius, sergančius COVID-19. Tokių pacientų buvo per daug, o pagalbos – per mažai. Tada per kiekvieną budėjimą tekdavo pranešti bent vienam žmogui, kad jo artimasis mirė uždusęs. Tą laikotarpį vis dar prisimenu su gniužulu gerklėje, nors turiu pripažinti, kad kartu tai buvo ir neįkainojama profesinė patirtis.
 
Jau daugiau nei metus mes gyvename, galima sakyti, naujoje realybėje. Jums tenka dirbti COVID skyriuje. Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie kategoriškai netiki virusu?
 
Manau, kad kategoriškai netikintiems nėra ką pasakyti, nes kalbėtis galima tik su norinčiais išgirsti ir apmąstyti. Pasaulyje prarasta milijonai žmonių, o dar daugiau žmonių persirgo, didelė dalis jų sirgo sunkiai ir gali apie savo išgyvenimus, kai virusas stengiasi atimti gyvybę, papasakoti.
 
Aš pati persirgau ir nors tai buvo lengva forma,  dusulį jutau ne tik ligos metu, bet dar ir mėnesį po ligos. Silpnumas sergant buvo toks didelis, kad kėlė paniką.
 
Ir nuovargis po tos ligos ilgam išliko. Kai kuriems liekamieji reiškiniai tęsiasi mėnesių mėnesiais. Labai laimingi tie, kurie užsikrečia ir ištraukia laimingą kortą – nejaučia nei simptomų, nei liekamųjų reiškinių, nors jie gali likti ir po lengvos ar besimptomės formos. Tačiau yra ir kitokių kortų – pavyzdžiui, dirbtinės plaučių ventiliacijos poreikis, kuomet ligoninėse trūksta aparatų ir medikų, trūksta dializės aparatų, kurių prisireikia patyrus pokovidinį sindromą, nes inkstai nustoja veikti. Nesuprantu, kuo čia galima netikėti ir kodėl žmonės mano, kad juos apgaudinėja.
 
Tiesa, po šitiek laiko jau ir nebesistengiu suprasti. Stengiuosi tiesiog padėti tiems, kurie priima pagalbą. Taip pat stengiuosi padėti kiekvienam, kuris turi klausimų apie šią ligą arba vakcinas.
 
 
Kokia yra tikroji realybė tų medikų, kurie kasdien COVID skyriuose mato realius ligonius?
 
Kuomet man teko kasdien matyti COVID-19 sergančiuosius, realybė buvo tokia, kad negalėjau būti tikra, ar pacientai išsikapstys, nors gauna visą reikiamą gydymą. Mačiau labai daug pavargusių kolegų. Buvo sunku dirbti su besikeičiančiu personalu, nes komandos nariai susirgdavo. Ir pati nežinojau, ar neužsikrėsiu, ar nepernešiu viruso artimiesiems namuose. Buvo daug baimės ir įtampos. Mačiau labai daug kančios ir patyriau daug bejėgiškumo. Manau, kad kelis mėnesius po darbo COVID skyriuose patyriau potrauminio streso sindromą. Dabar situacija kitokia – turime vakciną, turime geresnį supratimą apie tai, kaip gydyti šią ligą ir kaip išvengti jos plitimo, dėl to tikiuosi, kad panašūs scenarijai nebepasikartos. Tačiau turiu pasakyti, kad iš to laikotarpio išsinešiau ir nuostabią patirtį. Tai  komandinis darbas ir medikų bendruomeniškumas, savanorių atsidavimas, nauji draugai ir labai daug medicininių žinių.
 
Kartu tai leido pažinti regionų ligonines. Mažeikių ir Joniškio ligoninėse susipažinau su auksinių rankų medikais, šviesiais ir nuoširdžiais žmonėmis, su darbo mažesnėse ligoninėse specifika.
 
Prisilietimas prie šių nedidelių bendruomenių leido suprasti, kad grįžti į periferiją dar tikrai noriu. Noriu patirti tą bendruomeniškumą, labai gerą terpę sukurti ką nors reikalingo ir tvaraus. 
 
Pasikalbėkime ir kita tema. Jums yra tekę dirbti ir Šiaulių ligoninėje. Ar galima teigti, kad būtent ten rezidentams yra sunkiausios sąlygos?
 
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbau daugiau nei metus ir jokiu būdu negaliu teigti, kad rezidentams ten yra sunkiausios sąlygos. Tai būtų netiesa vien dėl to, kad aš rezidentė buvau tik vaikų ligų skyriuose, kur man buvo ne tik nesunku, bet ir labai naudinga, aš labai daug ko išmokau.
 
Neturiu jokios informacijos apie masiškai išėjusius rezidentus, tačiau negaliu kalbėti už visus. Gal šioje ligoninėje ir buvo vidinės komunikacijos, lyderystės ir kitų problemų, tačiau aš, kaip rezidentė, to nepatyriau. Kita vertus, šioje įstaigoje tikrai buvo ir yra daug įsikerojusių ydingų praktikų, lemiančių labai prastą darbuotojų psichoemocinę sveikatą.
 
Esu stebėjusi daug nenoro kalbėtis, agresyvumo apraiškų ir iš vadovų, ir iš jų darbuotojų. Nenoriu detalizuoti. Žinau, kad atsakingos institucijos nagrinėja šios ligoninės problemas remdamiesi ne gandais, o struktūrizuota informacija, stengiasi šią situaciją pakeisti. Ir tuo reikia pasidžiaugti.
 
Ko šiandien reikia, kad Lietuva neprarastu gerų rezidentų, kurie nuoširdžiai eina tam, kad gelbėtų žmones?
 
Manau, labiausiai reikia įvairiapusės pagarbos gydytojui ir medicinos mokslui. Medicinos edukacija Lietuvoje nepateisina studentų ir rezidentų lūkesčių. Tai rodo ir Jaunųjų gydytojų asociacijos, ir Valstybės kontrolės atlikti tyrimai. Žinoma, per daugelį  nekokybiškų studijų metų jauni žmonės labai nusivilia ir atsiranda  rizika, kad dalis jų atsisveikins su Lietuva arba medicina.
 
Vėliau, likus gimtinėje, susiduriama su visuomenės nepasitikėjimu ir su apleista sistema. Taip užsisuka ydingas ratas. Tarp pačių medicinos sektoriaus darbuotojų labai trūksta pagarbos sau ir motyvacijos keistis. Paraginčiau Lietuvos valdžios institucijas pradėti kreipti daug daugiau dėmesio į sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojų gerovę. Reikalingi dideli finansavimo, psichoemocinės būklės pokyčiai. Kolegoms ir sau linkiu didžiuotis savo darbu. Dar galiu pridurti, kad man rezidentūroje ir apskritai medicinoje labai trūksta mentorystės.
 
Vienas didžiausių nusivylimų ir susitaikymų per pastaruosius metus buvo tai, kad labai retai atsiranda šalia tas „milžinas", į kurio petį galėčiau atsiremti, autoritetas, kuriuo galėčiau pasikliauti. Labai tikiuosi, kad tai pasikeis, o esant progai (sutikus mokinį ar studentą) stengiuosi tai keisti pati – padėti augti tiems, kurie ateis po manęs.
 
Dirbate ir  Jaunųjų gydytojų asociacijoje. Su kokiais sunkumais rezidentai susiduria regionuose, ko reikia, kad regionai gautų tinkamas medicinos paslaugas?
 
Visų pirma, vis dar sunku yra patekti mokytis į regionus, nes atsakingi universitetai ir ministerijos vis dar neužtikrina proporcingo rezidentų judumo, nekuria kokybiškų rezidentūros bazių regionuose. Tai lemia, kad jaunos rankos ir protai pasilieka daugiausiai Kaune ir Vilniuje, kur per rezidencijos metus  būsimas gydytojas įleidžia šaknis ir vėliau išdrįsti išvykti yra labai sudėtinga.
 
Rezidentams netenka pažinti regionų, kur yra daugiau vietos nuoširdžiam ryšiui su kolega ir pacientu, kur glaudesnės bendruomenės ir labai mažai viską uzurpuojančios hierarchijos, darbo ritmo. Jei nebūčiau dirbusi regione, aš net nesuprasčiau pačios profesinio darbo specifikos kitur, nei trečio lygio centruose, neturėčiau supratimo apie specialistų poreikį regionuose. Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu rezidentų judumo problemos ims spręstis kartu su nauju medicinos edukacijos modeliu, grįstu pakopinėmis kompetencijomis.
 
Kitos regionų problemos atsiremia ne tik į edukaciją, bet į tai, kad nėra kreipiama pakankamai dėmesio į tenykščių žmonių, bendruomenių poreikius. Medicininių paslaugų teikimo planai yra iškreipti, nesusiję su tuo, ko gyventojams iš tikrųjų reikia, o labiau susiję su sistemos finansavimo ir specialistų planavimo spragomis. Kaip jau minėjau, tam tiesiog reikia politikų ir visuomenės dėmesio šiai sistemai. Problemos jau prieš kurį laiką yra įvardintos, dabar reikia imtis konkrečių veiksmų.
 
Ar šiandien vis dar tikite, kad Lietuvoje medicinos situacija ir požiūris į medikus taps orus?
 
Manau, kad medicinos sektoriuje pokyčiai vyksta labai lėtai, bet jie vyksta – ir požiūrio į medikus, ir medicinos paslaugų kokybės prasme. Ir tai vyksta ne savaime. Yra daugybė žmonių, kurie atiduoda savo energiją tam, kad ateities kartos galėtų džiaugtis gera sveikatos priežiūra ir padėtimi visuomenėje. Pavyzdžiui, Jaunųjų gydytojų asociacijos alumnai dabar realizuoja savo idėjas ligoninių ar jų skyrių vadovų, ministerijų, idėjinių lyderių vaidmenyse visoje Lietuvoje ir tikiu, kad dirbdami kartu mes galime tuos teigiamus pokyčius paspartinti.
 
Tačiau reikia nepamiršti svarbiausio – situacija reikšmingai ims keistis tuomet, kai medikai patys atsigręš į save ir mokysis iš klaidų, nepriims netinkamų darbo sąlygų, reikalaus. kokybės ir pagarbos ir iš savęs, ir iš vadovų. Tiksliau tuomet, kai patys savyje atras tą pokytį, kurį nori matyti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Mindaugas Jonušas