Marcinkonių etnografinėje sodyboje prisimintos senosios žvakių liejimo tradicijos

Lietuvoje plotu didžiausias Marcinkonių kaimas žavi ne tik unikalia gamta, senąja kaimo architektūra, turtinga istorija, bet ir iki šių dienų išlikusiomis protėvių tradicijomis ir papročiais, kurie čia pagarbiai puoselėjami. Etnokultūros paveldu, organizuodama įvairias kūrybines dirbtuves ir mokymus, stengiasi sudominti gražias iniciatyvas sėkmingai įgyvendinanti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcija. Viena iš tokių edukacijų – žvakių liejimas ant lanko senuoju būdu.

Šiemet Grabnyčių išvakarėse į Marcinkonis iš Vilniaus, Druskininkų, Kauno ir kitur rinkosi smalsuoliai, norintys sužinoti, kaip senuoju papročiu liejamos vaško žvakės, patys nusilieti ir į namus išsivežti po žvakelę.

Gražią įžangą prieš žvakių liejimo edukaciją lankytojų centre įdomia paskaita „Žvakių liejimo tradicija“ padarė parko istorikė Virginija Pugačiauskienė. Ji priminė bitininkystės istoriją, kuri Lietuvoje prasidėjo maždaug prieš šešis tūkstančius metų, kai pasitraukė ledynai ir išplito šilumamėgiai augalai, suteikę bitėms buveinę ir maistą. Pasakojo apie vaško svarbą, kuris nuo drevinės bitininkystės laikų Lietuvoje buvo eksporto prekė. Jis buvo naudojamas žvakėms lieti dvaro rūmų, bažnyčių ir vienuolynų apšvietimui, antspaudams, juvelyrinių gaminių, patrankų, varpų formoms lieti. Dzūkijoje vaškas buvo naudojamas adytų vyžų ir nertinių moteriškų kurpaičių padams išlieti. Vašką naudojo ir siuvėjai. „Žvakes Dzūkijoje liedavo ant lanko. Žvakės dagtis buvo iš lininio ar medvilninio siūlo, buvo reikalingas lankas, dubuo vaškui šildyti, indas pilti ištirpintam vaškui. Kad žvakė būtų tiesi, ji būdavo ritinėjama ant lygaus paviršiaus lygia lentele. Ypatingai dzūkai ruošdavosi Grabnyčioms. Tą dieną bažnyčioje buvo šventinamos atsineštos žvakės. Jos turėjo būti tik vaškinės, pagamintos pačių. Seniausios žvakės buvo į kamuolį susuktos kamuolinės, vėliau paplito lazdelinės. Grabnyčių žvakėms priskiriama sakralinė prasmė. Jas degindavo prie mirusiojo, jos deginimas buvo prilyginamas maldai. Šias žvakes dėdavo mirusiajam į karstą, kad jis jomis galėtų apsiginti nuo piktųjų dvasių. Tokią šventintą žvakę degdavo ir nerimui užplūdus, ir blogai nuotaikai apėmus. Buvo naudojamos ir apsaugai nuo perkūnijos, nuo gaisrų. Statant namą jos buvo dedamos į pamatus. Žvakių reikėjo pasiruošti visiems metams. Su jomis namie buvo atliekamos grabnyčių apeigos, kad šventa ugnis apsaugotų namus ir namiškius. Taip pat buvo bandoma atspėti, kokie bus metai. Jei užpūstos žvakės dūmai eina aukštyn ar stalo link – šeima gyvens gerai, o jei link durų – bus nelaimių. Pagal Grabnyčių dienos orą spėjo, kokia bus vasara. Jei yra ledas, vasarą lauk perkūnijų, jei šviečia saulė, tai bus geras linų derlius, bet prasti javai. Jei apsiniaukę, tai viskas augs gerai, jei pūga, bus blogi metai, bitės dažnai spies…“, – pasakojo istorikė.

Po paskaitos bitininkas ir amatų meistras Romas Norkūnas pakvietė į įdomią ekskursiją po Marcinkonis aplankyti drevių. Jis ne tik pasakojo apie drevinę bitininkystę, kurią pats iki šiol puoselėja, bet ir demonstravo, kaip anksčiau bitininkai medų iš drevių kopinėdavo lipdami į drevę su specialiu prietaisu, kuris vadinasi geinys.

Pasivaikščioję su bitininku po jau pavasariu kvepiančius kaimo pušynėlius, visi rinkosi į etnografinę sodybą, kurioje etnografas Jonas Bajoriūnas laukė svečių pasiruošęs visas žvakėms lieti reikalingas priemones. Vidury kambario – dubuo su ištirpintu ir šiltu vašku, virš jo pakabintas lankas. Padedamas parko direktoriaus pavaduotojos Linos Žukauskienės ir istorikės Virginijos Pugačiauskienės, jis atkirpo ir ant paruošto lanko sukabino septyniolika lininio siūlo galų, kurie paskui tapo žvakių dagtimis. Paėmęs ant ilgos rankenos pritvirtintą puodelį, etnografas demonstravo ir dzūkiškai pasakojo, kaip reikia pradėti lieti žvakes. „Raikia labai suskaupc, kad žvakės nebūt kraivos, pylkit kuo daugiau vaško nuog viršaus in apacių vienodai, tai žvakė bus ciesi“, – vaizdingai aiškino. Edukacinė žvakių liejimo popietė Marcinkonyse alsuote alsavo dzūkiška dvasia ir priminė namus „kaip pas močiutę“. Palubėje besisupantys šiaudiniai sodai ir šiaudų žvaigždės, nertomis užuolaidėlėmis padabinti langai, ant kuparų ir senų suolų gulintys ir pasieniais iškabinti austi rankšluosčiai, lovatiesės, mezginiai, skaros, namų apyvokos daiktai, kuriais naudojosi mūsų protėviai – visa tai surinkta iš Marcinkonių ir aplinkinių kaimų gyventojų kaip turtingas mūsų etnokultūros palikimas.

Parodęs, kaip reikia semti iš dubens ir tolygiai pilti ant siūlo šiltą vašką, etnografas Jonas tai leido išbandyti kiekvienam. Kol vaško žvakelės pamažu storėjo, jis per keletą valandų papasakojo daugybę pasakojimų apie šio krašto bitininkavimo bei kitas tradicijas. Klausantis įdomybių ir vienam keičiant kitą prie žvakių lanko, kambary netrūko linksmo klegesio. „Nu jau bus gana, jau išlėjom. Labai gražos žvakės išajo, labai acicinka visas proporcijas“. Per pusvalandį žvakelės sustingo, tada Jonas kruopščiai jas nukirpo nuo lanko ir įteikė kiekvienam edukacijos dalyviui dovanų.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė kalbėjo, kaip direkcija siekia išsaugoti ir užtikrinti šios tradicijos gyvybingumą. Drevinė bitininkystė Varėnos krašte be abejonės verta būti įrašyta į nematerialaus paveldo vertybių sąvadą.

„Kad išlėtai žvakį, an jos raikia maždaug trisdešim šešis kartus užpylc vaško, o visų lankų žvakių vienas žmogus gali išlėc per pusantros valandos. Man tai malonus užsiėmimas, suskaupi, žūri in vaškų, pili ir matai, kap žvakelė pamažu auga“, – pasakoja turbūt ne vieną tūkstantį vaško žvakių demonstruodamas senąjį žvakių liejimo būdą išliejęs Jonas Bajoriūnas.

„Anksciau prieš Grabnyčias buvo paprocys išsiliec žvakes. Grabnyčios – žvakių švencinimo dziena ir raikėjo turėc savo išsilietų žvakį. O išsiliec ne kožnas mokėjo. Raikėjo turėc vaško, o turėjo cik tas, kas laikė bites. Vaškas buvo brangus dalykas, ale žvakė buvo raikalynga ciek papraston pirkelėn, ciek pas ponus. Pas mus šitan kraštan ilgai buvo paplitus dravinė bicininkystė. Bitės su aviliais in namus „parajo“ gerokai vėliau. Kelminius avilius duodavo pasogo. Žmogu, kuris rūpinos bitėm, nebuvo kadu lauko darbų dybc. Raikėjo apeic, aptikryc bites. Vaško iškaicinimas –sunkus darbas, bet dyrbdavo ir vyras, ir žmona. Žvakės buvo raikalyngos ir sau, ir bažnyčiai raikėjo aciduoc mokesčius vašku arba vaško žvakėm. Grabnyčios žvakė buvo saugoma kuparan, stalnykaicin, suvyniota drobelėn. Jų uždegdavo per Krikštų, per Pirmų Komunijų, per šliūbų ir kap numirdavo. Jei būdavo dar nesudegus, indėdavo tų pacių žvakį trūnon. Marcinkonių kraštan žvakės buvo lajamos an lanko ir šitas paprocys pas mus išliko ilgiausiai iš visų regionų“.

Jonas Bajoriūnas pasakoja, kad ir dabar dar šilų kaimeliuose gyvena vyriausios kartos žmonių, kurie, jei dar turi vaško, patys išsilieja žvakių. Per didžiąsias religines šventes šias žvakes jie nešasi į bažnyčią.

„Dziaugiamės, kad yra norincių išmokc liec žvakes, mokinam juos. Cikrai labai gražu pastacyc namuosa per šventes cikro vaško žvakelį, o jų raikia indėc sciklinėn, kur grūdų pripylta, tai tadu bus geras derlius. Mes su žmonu per Granbyčias bažnyčion užsidegam savo išsilietas vaško žvakes. Kap uždegam tas žvakes, tai visa bažnyčia vašku kvepia“, – dzūkiškai ir labai vaizdingai pasakoja marcinkoniškis Jonas Bajoriūnas.

„Gera ir mums bus uždegti namuose savo rankomis išlietą vaško žvakę“, – džiaugėsi sudalyvavę autentiškoje žvakių liejimo edukacijoje.