NAUJIENOS

Maja Elizbarashvili: Milano gyventojai, kovodami su nematomu priešu, nepraranda optimizmo

Kategorija:

Miestas:
Užsiliepsnojus atkakliai žmonijos kovai su koronavirusu, nematomu, bet itin piktu priešu, gyvenimas skyla į dvi dalis: iki pandemijos ir po jos. Susidūrus su sveikatai ir gyvybei iškilusia grėsme, gyvenimas tarsi sustojo vietoje, pasikeitė vertybės, požiūris į žmogų. Lyg filme ,,Titanikas“ prieš akis praplaukia skirtingi charakteriai ir poelgiai. Pasaulis pasidarė dar globalesnis. Nors uždaromos valstybių sienos, regionai, miestai, tačiau žmones riša bendrystė – saviizoliacija turi tik išorinį pavidalą. Praeitin nuėjo politinės rietenos, nacionaliniai nesutarimai, konkurencija. Bendra žmonijos nelaimė pasaulį padarė daug mažesnį. Stebėdami televizijos laidas, klausydamiesi žinių, suprantame, kokios pandemijos pasekmės įvairiose  pasaulio vietose ir kokia sunki kova už gyvenimą. Šiuo metu visų akys krypsta į epicentrą – Šiaurės Italiją. Neseniai susipažinau su Milano priemiestyje jau 13 metų gyvenančia Sakartvelo piliete Maja Elizbarashvili (46 m.). Moteris sutiko pasidalinti išgyvenimais, nušviesti savo buitį, kasdienius iššūkius (pokalbis verstas iš rusų kalbos).
 
 Papasakok, Maja, kaip atsitiko, kad tas siaubingas virusas kirto Italijos sieną, sukėlė gyventojams siaubą ir nusinešė daugybę gyvybių?
 
Matote, daug italų dirba Kinijoje, o kinai atvyksta dirbti pas mus. Vyksta nuolatinė migracija. Virusą atvežė grįžęs iš darbų Kinijoje 38 metų vyriškis. Jis nuėjo savo gyvenamajame kaime į barą ir užkrėtė ten buvusius lankytojus. Susirgimai prasidėjo ne tik tame, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Koronavirusas išplito po visą Lombardijos regioną.
 
Kokia buvo gyventojų reakcija?
 
Daugelis puolė į paniką. Kas turėjo artimųjų, giminių kituose regionuose, paliko namus ir išskubėjo slėptis. Milanas labai ištuštėjo. Aš neturėjau, kur glaustis, todėl palikome su penkerių metukų dukryte Rafaela ir teta Milane.
 
Kokių priemonių ėmėsi vyriausybė, kad sustabdytų viruso plitimą?
 
Dešimtyje kaimų iš karto buvo paskelbtas karantinas. Šiuo metu ten susirgimų nebepasitaiko. Vyriausybė iš pradžių apsiribojo rekomendacijomis, kaip saviizoliuotis, laikytis higienos. Deja, daugelis žmonių į tas rekomendacijas pažiūrėjo gana skeptiškai, elgėsi lengvabūdiškai: lankėsi renginiuose, baruose, kavinėse, vieni pas kitus. Jie negalėjo patikėti, kokia didžiulė grėsmė, koks sunkus karas laukia su nematomu priešu ir kiek jis nusineš gyvybių. Infekcija plito žaibiškai. Šiaurės Italijos gyventojai, išvykę iš savo regiono, išplatino virusą iki pat pietinės Italijos sienos. Šiandien jau visa Italija paskelbta raudonąja zona. Ir viskas per žmonių abejingumą, vyriausybės neryžtingumą imtis savalaikių drastiškų priemonių.
 
Kokios tos drastiškos priemonės šiandien?
 
Labai griežtas karantinas. Jau nuo vasario paskutinės savaitės sėdime visi savo namuose ir galime išeiti tik į balkoną. Mokyklos, darželiai, universitetai – viskas uždaryta, dirbama nuotoliniu būdu. Tas pats ir su įstaigomis. Nevyksta koncertai, spektakliai, jokie renginiai. Uždaryti maldos namai. Labai sujaudino, kai popiežius su palyda ėjo tuščiomis gatvėmis ir meldėsi. Sustojo ir gamyba. Dirba tik tos įmonės, kurios gamina maisto produktus, apsaugines kaukes ir kitokias būtiniausias reikmes. Uždarytos visos pramoninių prekių parduotuvės. Reikia turėti leidimą nueiti kartą per savaitę į supermarketą, vaistinę. Visur patruliuoja policija. Į supermarketą įleidžia po penkis žmones, į vaistinę – po du. Reikia stovėti deramu atstumu vienam nuo kito. Tas pats ir gatvėje. Išeinu su Rafaela į gatvę ir negaliu jos paimti už rankytės. Tiesa, laikome šunį. Šunis galima išsivesti 5 minutėms. Tą ir darome pakaitomis su teta: iš ryto išsivedame viena, vakare – kita. Italas būtų ne italas, jei nesportuotų. Pas mus ypač populiarus bėgimas. Galima keletą minučių pabėgioti ir dabar. Šiaip gatvės visiškai tuščios. Autobusai, troleibusai važiuoja, bet tušti. Tik metro stotelėse galima sutikti žmonių, vykstančių į darbą. Šeštadienį ir sekmadienį nedirba niekas, nes dezinfekuojamos gatvės ir patalpos. Valstybės sienos taip pat uždarytos. Norėčiau nuvykti į Sakartvelą aplankyti mamos. Juk ji taip jaudinasi dėl mūsų. Man irgi neramu dėl mamos. Deja, galima tik pasikalbėti internetu.
 
O kaip elgiamasi su tais, kurie nesilaiko griežto režimo?
 
Baudžiama. Už nurodymų nesilaikymą gresia trijų mėnesių areštas arba 200 eurų bauda.
 
Su kokiais buities sunkumais susiduri? Ar galima įsigyti būtiniausių prekių?
 
Iš pradžių žmonės šlavė lentynas. Dabar, įvedus karantiną, to nebėra. Šiaip viską perku internetu. Apsauginės kaukės ir respiratoriai yra deficitas. Trūksta ir dezinfekuojamojo skysčio. Gerai, kad dar turiu prieš kelerius metus iš tėviškės atsivežusi konjako. Juo ir plaunuosi rankas. Brangus tas malonumas. Šiaip paviršiams dezinfekuoti priemonių turiu prisipirkusi. Pas mus Italijoje klesti spekuliacija, kai kurios deficitinės prekės labai brangios.
 
Kaip padeda vyriausybė likviduoti dėl pandemijos patirtus nuostolius?
 
Tam vyriausybė skiria 25 milijardus eurų. Šalyje bus daug bankrotų, daug žmonių jau prarado darbo vietas. Remiamas verslas, nepasiturinčios šeimos – visi, kas patyrė dėl epidemijos nuostolių. Daug dėmesio skiriama medicinai.
 
Kaip pas jus elgiamasi su ligoniais?
 
Apie tai man sunkiausia kalbėti. Trūksta ligoninių, gydytojų. Visi gydytojai testuojami. Lengvesni ligoniai kreipiasi į savo gydytoją, testuojami ir gydomi namie. Sunkesni guldomi į ligonines. O ligoninėmis dabar tapo visos galimos erdvės: mokyklos, sporto salės, vietos renginiams. Net koridoriai pilni priguldyti žmonių. Milane yra parodų paviljonas. 2015 m. jis buvo uždarytas, o šiandien paverstas ligonine. Labai trūksta gydytojų. Jau ne vienas mirė. Mirtingumas didelis. Iš pradžių daugiau mirė vyresni, o dabar miršta ir jauni. Lavonus iš morgo veža į krematoriumą, kuris dirba 24 valandas per parą. Laidojimu užsiima valstybė, o ne artimieji. Vaikai negali palaidoti savo tėvų, nes dažnai gyvena kitame regione. Žodžiu, gyvename karo sąlygomis. Tik kariaujame su nematomu priešu.
 
Maja, gyvenate visi žvelgdami mirčiai į akis. Esate palūžę ar randate bent kiek gyvenimo džiaugsmo?
 
Randame. Iš pradžių žmonės vakarais Milane išeidavo į balkoną ir giedodavo valstybės himną, dainuodavo, grodavo įvairiais instrumentais. Dabar Milanas pritilo, bet Neapolis skamba nuo muzikos. Vaikai piešia plakatus ir užrašo: Viskas bus gerai! Vaikai visada ir lieka vaikais. Jie moka džiaugtis patys ir teikia optimizmo suaugusiems. Tie italai tikri šelmiai – visada moka pajuokauti. Leidžiama penkias minutes išsivesti šunį, tad kitas žmogus pasiima pliušinį šuniuką ir vaikšto. Vyras klausia žmonos, kur ji išsirengusi eiti, o ji sako, kad išsiruošė į virtuvę. Vyras apsirengia ir į žmonos klausimą „Kur žadi eiti?“, paaiškina, kad išvyksta į balkoną.
 
Ar šiuo metu žmonės bendrauja, ar sėdi daugiau užsidarę savyje?
 
Tikrai daug bendrauja. Kalbasi skaipu, mesendžeriu, filmuojasi. Bendrauja artimieji, giminės, draugai. Mano dukrytė dažnai kalbasi su drauge, vis kviečia ją ateiti. Niekaip nesupranta, kodėl ji neateina. Vaikų darželio  auklėtoja veda internetu pamokėles, moko piešti geometrines figūras. Juk taip svarbu bendrauti, palaikyti vienas kitam gerą nuotaiką, palinkėti sveikatos.
 
O tu pati kaip leidi tą nesibaigiantį laisvalaikį? Kaip pakeli sau nuotaiką?
 
Gyvenu miesto pakraštyje. Kai išeinu į balkoną, galiu iš ketvirto aukšto apžvelgti peizažą. Visur tiek daug žalumos. Ir visai nebaisu, kad aplink tuščios gatvės, uždarytos parduotuvės. Viską atperka gamtos grožis. Italai – puikūs kulinarai. Moterį visada rasi virtuvėje. Geras maistas Italijoje labai svarbu. Aš irgi mėgstu gaminti, ypač gruziniškus patiekalus: lazanijas, tortus. O labiausiai man teikia džiaugsmo ir vilties gyventi bendravimas su draugais, artimaisiais ir, žinoma, mano mažoji Rafaela.
 
Pas mus, Lietuvoje, žmonės pasimetę, panikuoja. Kai kas nesupranta nelaimės dydžio ir bando į daug ką žiūrėti pro pirštus, ne visi, grįžę iš užsienio, saviizoliuojasi. Ko palinkėtum Lietuvos gyventojams?
 
Pirmiausia būti labai labai atsargiems. Juk priešas nematomas ir labai klastingas. Mes padarėme daug klaidų, jo tinkamai neįvertinę, todėl dabar mokame tokia didele kaina. Taip pat linkiu neprarasti optimizmo, geros nuotaikos. Patikėkite – viskas bus gerai.
 
Ačiū už pokalbį. Linkiu sveikatos ir kuo geriausios nuotaikos.
 
Kalbino Vilija Kojelytė
 

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė





12-a leciono (pamoka)



Reklama