Lučija Bartkienė: „Mus vienija kalba, istorija ir kultūra“

Daugiau kaip 30 metų Lietuvoje veikia Lietuvos rumunų kultūros bendrija „Dačija“, jungianti išeivius iš Rumunijos ir Moldovos Respublikos. 1989 m. vasario mėn. įsteigta organizacija rūpinasi gimtosios kalbos ir tradicijų puoselėjimu, istorijos, meno ir kultūros sklaida. „Dačija“ palaiko ryšius su istorine tėvyne, rumunų bendruomenėmis kitose šalyse, yra Pasaulio rumunų kultūros lygos narė.

„Dačija“ – istorinės bendrystės atspindys

Kaip teigia Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė Lučija Bartkienė, tai, kad į vieną organizaciją susibūrė rumunai ir moldavai yra senos bendrystės rezultatas. „Pirmasis Didysis susivienijimas prasidėjo 1859 metais sausio 24 dieną, kuomet Moldova susijungė su Rumunija, o 1918 metų kovo 27 dieną prie Moldovos ir Rumunijos prisijungė Besarabija. 1918 metų gruodžio 1 dieną įvyko antrasis susivienijimas, kai Nacionalinis Susirinkimas Alba Iulia mieste paskelbė visų rumuniškų teritorijų susivienijimą. Tokiu būdų po pirmojo pasaulinio karo moldavai ir rumunui, kartu su kitomis teritorijomis sudarė vieną valstybę su bendra istorija ir viena rumunų kalba“, – istorijos vingius apžvelgia pašnekovė.

Moldavai, kaip ir lietuviai, tapo Molotovo-Ribentropo pakto (1939 rugpjūčio 23 d.)  aukomis. Dalis Moldovos teritorijos buvo aneksuota SSRS. Moldovos Respublika buvo sukurta Besarabijos pagrindu su sostine Kišiniove.  Buvusios didžiosios valstybes Moldovos sostinė yra Rumunijoje – Jaši miestas.

„Istoriškai susiklostė taip, kad Moldova  buvo padalinta. Didžioji Moldovos dalis dabar yra Rumunijos teritorijoje, o mažesnė – Moldovos Respublika“, – sako Lučija Bartkienė. 

Dviejų tautų bendrystę perteikia ir organizacijos pavadinimas. „Dačija“ – tai pagarbos ženklas protėviams dakams. Rumunai ir moldavai save kildina iš romėnų nukariautos Dakų genties – Dačija buvo užkariauta 106-aisiais metais po Kristaus ir buvo paversta Romos provincija.

Šimtamečiai santykiai su Lietuva

„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Moldovos valstybė nuo XIV a. pabaigos iki XV a. vidurio turėjo 300 km bendrą sieną. Žinoma, kad Rumunijos didikas Aleksandru čel Bun (Aleksandras Gerasis) buvo vedęs Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo seserį Rimgailę. Tas pats Aleksandru čel Bun padėjo lenkams ir lietuviams dviejuose mūšiuose prieš kryžiuočius: 1410 metais Žalgirio mūšyje kovojo 800 moldavų šaulių ir 1422 metais mūšyje prie Marienburgo“, – istorines Lietuvos ir Moldovos sąsajas primena Lučija Bartkienė.

Moldovos valdovas Steponas Didysis 1499-aisiais sudarė draugystės sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru. 1645 metais Marija Lupu, Moldovos Kunigaikščio Vasilė Lupu duktė, tapo Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos žmona. Stačiatikių bendruomenės pradžia Kėdainiuose siekia XVII a. vidurį. Kunigaikščiui Jonušui Radvilai vedus stačiatikę Moldovos kunigaikštytę Mariją Lupu, jos garbei 1648–1652 m. Kėdainiuose buvo pastatyta Šv. Andriejaus cerkvė ir Kristaus Atsimainymo vyrų vienuolynas, dabar Viešpaties Atsimainymo cerkvė.

„Šiemet bendrija „Dačija“ įgyvendina projektą, skirtą Marijos Lupu 360-osioms mirties metinėms. XVII a. viduryje Vilniaus Vaivadienė, kunigaikštienė moldavė Marija Lupu-Radvilienė buvo viena turtingiausių Lietuvos didikių. Šiuo projektu mes siekiame atskleisti ir priminti Marijos Lupu gyvenimo periodą LDK. Susitikta su Lietuvos istorikais ir aplankyta pirmoji jos rezidencija Lietuvoje – Svėdasai“, – projektą pristato Lučija Bartkienė.

Tačiau daugiausia moldavų ir rumunų į Lietuvą atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Nemažos moldavų dalies atvykimas į Lietuvą siejamas su naujų pramonės šakų plėtra.
2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 77 rumunų ir 540 moldavų tautybę nurodžiusių asmenų. Daugiausia moldavų ir rumunų bendruomenės narių gyveno Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Žiežmariuose, Marijampolėje, Elektrėnuose, Kretingoje, Pasvalyje, Kėdainiuose.

Vienijo laisvės siekis

Lietuvos rumunų kultūros bendrija „Dačija“ įsikūrė Sąjūdžio laikais – 1989 metais. Bendrijos įkūrimą iniciavo Lika Žalakevičienė, Lučija Bartkienė, Vasilė Lupu ir Aleksandru Gyska. Vėliau prisijungė Ipolitas Lėka, Emilija Paplaitienė, Vlad Sandu, Zina Sesickienė, Viktoras Balmušas.

„Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų bendrijos „Dačija“ nariai aktyviai dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo judėjime. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną „Baltijos kelyje“ susikibę rankomis su lietuviais stovėjo ir bendrijos „Dačija“ nariai, o kartu su jais – ir iš Moldovos atvykę Liaudies fronto atstovai. Su savo tautinėmis vėliavomis ir žvakutėmis jie stovėjo Šeškinės mikrorajone. Bendrijos „Dačija“ nariai dalyvavo 1989 metais rugsėjo 2 dieną Kalnų parke vykusiame mitinge, kurį organizavo Tarpnacionalinė koordinacinė asociacija, – apie bendrijos veiklos pradžią pasakoja Lučija Bartkienė. –1989 metų kovo mėnesį Vilniuje buvo atspausdintas antrasis laikraščio „Glasul“ (Balsas) numeris 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Atgimimo laikotarpiu (1988–1991m.) tai buvo pirmas Moldovos Respublikos leidinys lotynišku šriftu.“
2011 metų spalio 9 dieną Lietuvos bendrijos „Dačija“ nariai Kryžių kalne pastatė simbolinį Kryžių su užrašu: „Už Moldovos ir Lietuvos šviesią ateitį“. Kryžius buvo pastatytas trims svarbioms datoms paminėti. 2009 metais bendrija „Dačija“ minėjo savo veiklos 20-metį. 2010 metų gegužės 31 dieną, sukako 20 metų, kai Moldovos Respublika pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 2011 rugpjūčio 27 Moldovos Respublika minėjo savo nepriklausomybės paskelbimo 20-metį.

„Manau, kad moldaviškas Kryžius Kryžių kalne – tai nepakartojamas kultūrinis, moralinis, istorinis įvykis. Bendras tikslas mus suvienijo, paskatino daugiau bendrauti, mes išgyvenome tuos pačius jausmus. Balto akmens kryžiuje iš Moldovos yra kiekvieno mūsų dvasios dalelė. Ten prie Kryžių kalno mes nutarėme pradėti tradiciją – kiekvienais metais susitikti prie mūsų kryžiaus, – pasakoja Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė. – Tikimės ir šiais  metais aplankyti Moldaviška kryžių rugpjūčio 27 dieną, Moldovos Respublikai minint 30 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo.
Labai džiaugiamės, kad 2020 m. spalio 1 d. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje iškilmingai atidengta Moldovos gatvės pavadinimo rumunų kalba „Strada Moldovei“ lentelė. Lentelės su gatvės pavadinimu sukūrimu rūpinosi Vilniaus miesto savivaldybė. Renginį parėmė Tautinių mažumų departamentas, Vilniaus tautinių bendrijų namai ir Moldovos Respublikos ambasada Lietuvoje. Renginį organizavo bendrija „Dačija“. Šiuo renginiu Vilnius tęsė tradicija tampančia akciją,  simbolizuojančią šalių ir miestų draugystę ir partnerystę.  Šios ceremonijos metu pažymėjome svarbų istorinį faktą: prieš 30 metų – 1990 m. gegužės 31 d. – Moldovos Respublikos Aukščiausioji Taryba pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą.“
 
Puoselėja tradicijas ir kalbą

Kiekvienais metais rugpjūčio 31 dieną bendrija „Dačija“ švenčia Rumunų kalbos dieną.
Rumunų kalba yra valstybinė kalba Rumunijoje ir Moldovos Respublikoje ir turi oficialiosios ES kalbos statusą. Rumunų kalba kaip ir italų, prancūzų, ispanų, portugalų kalbos, priklauso romanų kalbų grupei. Apie 60 proc. žodžių, kurie yra rumunų kalbos pagrindinio žodyno dalis, yra kilę iš lotynų kalbos. Rumunų kalba yra gimtoji maždaug 28-niems milijonams žmonių. Ši kalba yra dėstoma kaip užsienio kalba 40 pasaulio šalių.  Nuo 2017 m. rumunų kalba dėstoma ir Vilniaus universitete.

„Nuo 2013 m. Tautinių bendrijų namuose rumunų kultūros bendrija „Dačija“ vasario 14 d. organizuoja rumunų kalbos nacionalinį diktantą. Diktantas nėra vien tik kalbos žinių pasitikrinimas. Pirmiausia tai požiūris į savo tautą ir tėvyne, jos likimą ir ateitį,  – teigia Lučija Bartkienė. –Dauguma mūsų bendrijos šeimų yra mišrios: moldavų – lietuvių, rumunų – lietuvių, moldavų – lenkų, moldavų – rusų. Gyvendami Lietuvoje pradėjome labiau branginti savo tautos kalbą ir  tradicijas, nes tai mus vienija. Pagarbą savo kalbai, tradicijoms stengiamės perduoti ir savo vaikams. Šis tikslas lieka aktualus ir šiuo metu, kai žmonės vis daugiau migruoja. Mūsų vaikai visuomet dalyvauja tradicinėse moldavų – rumunų šventėse, tautinių bendrijų sekmadieninių mokyklų festivaliuose“,

Viena populiariausių švenčių – pavasario atėjimo šventė – „Marcišor”, švenčiama kovo 1 dieną. „Tai tradicinė pavasario šventė, susijusi su žemdirbystės ciklu, o šventės ištakos siekia daugiau nei 8000 metų. Šventės simbolis – raudonas ir baltas pumpurėliai, simbolizuojantys meilę ir pagarbą.  Kiekvieną pavasarį  kovo 1-ąją žmonės dovanoja vienas kitam šį mažą, mielą amuletą, linkėdami svajonių išsipildymo, meilės ir laimės. 2017 metais gruodžio 6 d.  „Marcišor“ tradicija buvo  įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, – daugiau kaip 20 metų Lietuvoje puoselėjamą tradiciją pristato „Dačija“ vadovė. – Ne tik per šią šventę, bet ir kitus bendrijos susibūrimus stengiamės prisiminti savo tautos dainas, šokius. Taip pat bendrija „Dačija“ atskleidė ir pažymėjo rumunų kultūrinius ir istorinius liudijimus Lietuvoje. Paminėjome išskirtinio objekto – Ilzenbergo dvaro 500 metų jubiliejų. Šis dvaras tiesiogiai  sieja Lietuvą su Rumuniją. Ši dvarvietė buvo rumunės Livijos Majoresku Dimšienės namais. Ji buvo paskutinė šių namų savininkė. Jos tėvas – vienas garsiausių rumunų intelektualų, politikas ir literatūros kritikas Titu Liviu Majoresku. Jis XX amžiaus pradžioje lankėsi šiame dvare ir mėgavosi Ilzenbergo atmosfera bei aplinkos grožiu. Livija Maiorescu-Dimšienė šiame dvare gyveno iki 1940 metų – iki dvaro nacionalizavimo.“

Pastaraisiais metais Rumunijos ambasada kartu su Ilzenbergo dvaru ir Rokiškio rajono savivaldybe kiekvieną rudenį organizuoja koncertus, skirtus pianistei ir vertėjai Livijai Majoresku atminti.“

 
Nuotr. iš pašnekovės asmeninio archyvo
Karolina Baltmiškė
Straipsnis paskelbtas žurnale "Tautinių bendrijų naujienos", 2021, Nr.2