NAUJIENOS

Litvakas, atplukdęs modernizmą į Braziliją

Kategorija:

Miestas:
Pirmą kartą Lietuvoje išsamiai pristatomi gyvenimo kelią Vilniuje pradėjusio Brazilijos ekspresionizmo pradininko Lasario Segallo (1889–1957) kūriniai, kuriuos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre galima pamatyti iki kovo 1 d., parodoje „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“.

L. Segallas – vienas tų menininkų, kurie dar gyvi pelnė pripažinimą ir darė įtaką ne tik šalies, kurioje gyveno, bet ir pasaulio dailės raidai. Toros perrašinėtojo Abelio Segallo sūnus atrado potraukį menui stebėdamas „didingas hebrajiškas raides“, kurias piešdavo jo tėvas. Dailės mokytis pradėjo Marko Antokolskio pramoninėje dailės mokykloje, vėliau studijavo Berlyno taikomosios dailės mokykloje, Aukščiausioje imperatoriškoje dailės akademijoje, Dresdeno dailės akademijoje, buvo ir vokiečių ekspresionizmo grupės Die Brücke (Tiltas) nariu. 1923 m. persikėlė gyventi į San Paulą, kur jo atvykimą garsus menotyrininkas ir visuomenininkas Marijus de Andrade įvertino kaip Brazilijos avangardinio meno pergalę. Būtent Segallui 1955 metais San Paulo meno bienalėje buvo suteikta garbė reprezentuoti Braziliją pagrindinėje paviljono salėje. Praėjus dešimčiai metų po dailininko mirties 1967 m. San Paule atidarytas Lasario Segallo muziejus.

Parodoje „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“ eksponuojami 57 kūriniai iš Lasario Segallo muziejaus nuo ankstyvųjų, dar besimokant Vokietijos meno akademijose sukurtų grafikos darbų, iki skulptūrų, akvarelių ir aliejinės tapybos drobių, atspindinčių brandžios kūrybos laikotarpį Brazilijoje. Reikšmingesni iš jų:

1910 m. L. Segallas sukūrė vieną svarbiausių savo kūrinių – tapybos darbą „Pogromas“, pačiam dailininkui padėjusį apspręsti savo meninę tapatybę ir siekį jungtis prie naujai užgimusios Ekspresionizmo srovės: „Buvo 1910 m., vėlus vakaras, bet aš jaučiau nenugalimą norą dirbti (...). Jutau, kad turiu sukurti kompoziciją „Pogromas“. Bedirbdamas suvokiau, jog noriu pavaizduoti raudančius namus. Lyg pogromo metu patys namai išgyventų žmonių patiriamas
emocijas. Nupaišiau gatvelę su palinkusiais namais, o šalia stovintį žmogų pavaizdavau tokio pat dydžio, kaip trijų aukštų namas. Atsisakiau visų proporcijų ir perspektyvos (...). Mano emocija buvo tokia stipri, aš turėjau atmesti visas taisykles tam, kad galėčiau dirbti“. (Lasaris Segallas, kaip cituojama R. Hellerio knygoje „Dar tolimesnės kelionės: meninė Lasario Segallo emigracija“, 1997, p. 52-53) Šis tapybos darbas neišliko, tačiau jo kompozicija išlikusi
 tais pačiais metais kurtoje litografijoje, o variacija ir 1914 m. litografijoje „Po pogromo“ (c. 1914, popierius, litografija).

„Pabėgėliai“ (1922, popierius, guašas, akvarelė): sekdamas garsiuoju postimpresionistu Paul’iu Cezanne’u, Segallas dar Vilniuje mokėsi menininko žvilgsniu transformuoti jį supantį pasaulį, kurį vėliau būtų galima įamžinti meno kūrinyje. Jis naudojo spalvotus stiklus: „Prisidėjęs prie akių skirtingų spalvų stiklo šukes žiūrėjau pro jas į saulės nušviestą gimtųjų vietų peizažą: tai raudoną, tai geltoną, tai mėlyną… Šios šukės man padėjo transformuoti pasaulį į formą ir spalvą. Iki dabar pamenu skirtingas emocines reakcijas, kurias pajusdavau žvelgdamas pro vienos ar kitos spalvos stiklą“. (Lasaris Segallas). Išmokęs matyti kitokį pasaulį, Segallas menininko žvilgsniu transformavo ne tik vilnietišką peizažą, bet ir brazilišką laukinę gamtą ar figūrines kompozicijas. „Margaretė“ (c. 1921, popierius, sausoji adata, ofortas): vokietė Margarette Quack – šokėja, pirmoji L. Segallo žmona, su kuria jis pragyveno nuo 1919 iki 1924, oficialiai išsiskyrė 1925 m. „Motina su naujagimiu (Jenny ir Ossi)“ (1930, popierius, akvarelė, plunksna, tušas): ar paauglystėje
netekęs motinos Lasaris Segallas sukūrė itin jautrius kūrinius motinystės tema. Jo modeliais tapo antroji žmona Jenny Klabin Segall ir sūnūs Mauricijus ir Ossi. XX a. pradžios dailėje dar buvo ryškūs buržuazinės klasės primesti moraliniai standartai ir tik modernistai – o L. Segallas buvo vienas iš jų – galėjo drąsiai imtis vaizduoti tokias intymias šeimos akimirkas. Vėlyvais nėštumo mėnesiais ar tik pagimdžiusios moterys izoliuodavosi namuose, nedalyvaudavo socialiniuose susibūrimuose, tad šie intymūs dailininko kūriniai laužė ne tik realistinio vaizdavimo, bet ir tuo laiku priimtinų ir visuomenei demonstruotinų temų normas.

‚Jenny K. Segall galva“ (1936, lieta bronza): San Paule 1925 m. birželio mėnesį L. Segallas susituokė su turtinga paveldėtoja Jenny Klabin Segall (1899-1967) Jos tėvas Mauricijus Klabinas Segallas buvo išeivis iš Lietuvos, Ukmergės rajono, Želvos miestelio, Brazilijoje įkūręs popieriaus gamybos imperiją. J. K. Segall gavo geriausią išsilavinimą Vokietijoje ir Šveicarijoje, laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai ir angliškai. Ji ne tik įsiliejo į L. Segallo suburtą avangardinį meną puoselėjančių draugijų veiklą, bet išgarsėjo ir kaip profesionali vertėja, išvertusi iš vokiečių kalbos į portugalų kalbą tokius kūrinius kaip J. W. Goethe‘s „Faustas“. J. K. Segall iniciatyva 1967 m. buvo atidarytas Lasario Segallo muziejus.

„Mergina ilgais plaukais“ (c. 1942, drobė, aliejus): Lucy Citty Ferreira (1911-2008) - gabi jauna skulptorė, vienintelė L. Segallo mokinė padėjėja ir vėlesnių metų modelis. Dailininkas sukūrė daugybę jos atvaizdų, jų artimi santykiai tęsėsi iki 1947 m., kol L. C. Ferreira persikėlė gyventi į Paryžių. Dailininkas ir jo mūza toliau bendravo laiškais, kuriuose išliko daugybė duomenų apie L. Segallo kūrybą bei jam rūpėjusius klausimus. L. Segallas šalia drobės „Emigrantų laivas“:

Antrasis pasaulinis karas paskatino menininką sugrįžti prie skausmingesnių temų – persekiojimų, chaoso, tremties vaizdų, paribiuose gyvenančių realijų. 1939–1941 m. jis sukūrė monumentalią drobę „Emigrantų laivas“ („Navio de emigrantes“), tapusią chrestomatiniu dailininko kūriniu. Šis laivas ilgas savaites plukdo „žmogiškąjį krovinį“ – visus tuos, kurie dėl įvairiausių priežasčių palieka senąjį žemyną dėl geresnio gyvenimo svetur. Kūrinį įkvėpė paties Lasaro Segallo ilgos dienos, praleistos tokiame laive, kelionėje, kurioje išsitrina ribos tarp dangaus ir žemės. Parodoje eksponuojama
12 sausa adata ar oforto technika 1926–1930 metais kurtų kūrinių – žymiojo „Emigrantų laivo“ eskizų, kurie sudaro vaizdinę instaliaciją, sukurdami galimybę dailininko akimis žvilgtelėti į rūkstančius laivo kaminus, pirmosios klasės keleivių denį, nusileisti iki trečiosios klasės žemesniuose deniuose nepatogiai ant dėžių sėdinčių emigrantų ar žvilgtelėti į laivo įguloje tarnavusį jūreivį. Originalios laikmečio fotografijos, kuriose užfiksuoti tikrieji bedalius emigrantus ir krovinius tarp žemynų plukdę laivai, užbaigia kompozicinę visumą.

Paroda „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas” skiriama 130-osioms Lasario Segallo gimimo metinėms bei Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui.

Kuratorės: dr. Kamilė Rupeikaitė, Ieva Šadzevičienė

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Nerimstanti teatro dvasia

Nerimstanti teatro dvasia

Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos...

Reklama