NAUJIENOS

Lilija Bručkienė: nuotolinio darbo realybė – judesio daug, pagalbos mažai

Kategorija:

Miestas:
Apie nuotolinio mokymo sukeltas problemas, didžiausius iššūkius, kokios pagalbos sulaukė mokytojai staiga pasikeitus ugdymo procesui kalbamės su Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Lilija Bručkiene.

Gerbiama Lilija, vieni apie nuotolinį mokymą kalba kaip apie prarastą laiką, paliekantį dideles spragas mokinių žiniose, kiti, vadovaudamiesi praėjusių mokslo metų rezultatais, mano, kad padėtis nėra tokia prasta, tačiau visi sutinka, kad nuotolinis mokymas sukelia nemažai problemų. Ką Jūs manote apie nuotolinį mokymą? Kokios didžiausios jo sukeltos problemos?

Nuotolinis mokymas – krizinės situacijos pasekmė, todėl tai turime priimti kaip neišvengiamybę ir mokytis prisitaikyti. Tačiau jis atėjo netikėtai, nei fiziškai, nei psichologiškai nepasiruošus tokiems radikaliems pokyčiams. Trūko paprasčiausios techninės įrangos, ji buvo nepritaikyta nuotoliniam mokymuisi, trūko žinių ir įgūdžių. Vaizdo kameros, kokybiški mikrofonai, ausinės, kompiuteriai visiems iš namų dirbantiems šeimoms nariams, kokybiškas (arba nors koks) internetas, atskiros erdvės iki šiol kai kurioms šeimoms yra problema.

Pavasarį mes net neįsivaizdavome, kokios programos galėtų tikti, kuo, tarkim, Zoom skiriasi nuo Classroom ar Edukos. Ir visa tai reikėjo užsidarius namuose suprasti ir paruošti darbui per dvi savaites. Pavasarį pagrindinis iššūkis ir buvo įvaldyti pačius reikalingiausius įrankius ir įgyti darbo namuose įgūdžių. Tai ypač sunkiai sekėsi mažesnės motyvacijos mokiniams, kurie buvo įpratę visada šalia turėti mokytoją, kontroliuojantį veiksmus ir primenantį apie pareigą mokytis. Ir staiga įsivaizduojama neribota laisvė namuose, kuriuose labai daug pagundų ir pramogų. Kaip tokiam vaikui, turinčiam menkus savikontrolės įgūdžius, pereiti prie sąmoningo mokymosi ir savo laiko planavimo? Tai gerai, jeigu šalia kantrūs, padėti ir bendradarbiauti su mokykla pasiruošę tėvai. O jeigu ne?

Manau, laiko valdymas iki šiol yra vienas iš didžiausių iššūkių. Tik mokytojams dėl to kyla vienos problemos, vaikams visai kitos. Tikrai nemanau, kad lieka labai daug spragų, ypač jeigu pažiūrėtume į platesnį kontekstą. Juk vaikai įgyja gebėjimų, kurių anksčiau nereikėjo – jau pavasarį paaiškėjo, kad didžiosios daugumos IT žinios buvo susijusios su konkretiems žaidimams reikalingais įgūdžiais ir niekaip su bendruoju kompiuteriniu raštingumu. Tas pats su laiko valdymu, savikontrole, gebėjimu susikaupti ir dirbti prisiimant atsakomybę už savo rezultatus ir individualią pažangą. Tai bus reikalinga visą gyvenimą.

Iš vienos pusės dalis visuomenės spaudė mokyklą, kad ši neruošia gyvenimui, tik grūda konkrečias žinias, o dabar bijo, kad tų žinių įgrūs per mažai (čia šiek tiek ironizuoju, bet tiesos irgi yra). Mano pačios abiturientai pernai sėkmingai išlaikė VBE (valstybiniai brandos egzaminai). Panašūs rezultatai, manau, būtų buvę ir mokantis kontaktiniu būdu. Kaip jau minėjau, gerokai daugiau sunkumų kilo nemotyvuotiems ir darbo įgūdžių neturintiems mokiniams.

Kokios pagalbos sulaukiate mokytojai iš ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų, organizuojant nuotolinio mokymo procesą?

Tiesą pasakius, realios pagalbos sulaukiame nedaug. Pavasarį padėti atskubėjo specifinių žinių turintys kolegos arba su platformomis dirbantys privataus sektoriaus specialistai. Dabar jau yra paruoštas skaitmeninių mokymo priemonių sąrašas, rekomenduojamas nuotoliniam mokymui organizuoti, tačiau dalis mokytojams skirtų svetainių  sukurtos ir naudojamos su Adobe Flash technologijomis, kurios dėl saugumo nuo 2021 m. nebepalaikomos (pereinamasis laikotarpis buvo aštuoneri metai, tačiau ministerijai pavaldžių įstaigų specialistai į tai neatsižvelgė, o dabar ieško išeičių).

Ir tas turinys kartais abejotinos kokybės, kurtas galvojant apie ugdymo paįvairinimą, o ne apie tokį nuotolinį mokymą, koks yra dabar. Tačiau iki šiol visos tos svetainės siūlomos kaip reali pagalba.

Kitas netinkamos pagalbos pavyzdys – vaikus iš socialiai remtinų šeimų reikėjo aprūpinti mokymosi priemonėmis.  Nupirko planšetes, kurios, pasirodo, ne visada tinka su mokymusi susijusiems procesams (taip pat ir  nacionaliniam žinių patikrinimui). Puiki nesikeičiančio požiūrio iliustracija – NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra), kuri vasario viduryje ,,Prisidėdama prie geresnių pasiruošimo brandos egzaminams sąlygų suteikimo <...>“ (citata iš jų pranešimo) įkėlė į naujo dizaino svetainę seniau NEC buvusią ir visiems specialistams jau žinomą medžiagą, o naujo nieko nepateikė.

Galėčiau kalbėti labai piktai ir ironiškai, bet gal tiek to, apibendrinsiu taktiškiau – judesio daug, pagalbos mažai. Ir nors šią žiemą teko dalyvauti ne vienoje konferencijoje, kurioje buvo išsakyta tikrai racionalių pasiūlymų, ko konkrečiai reikėtų mokytojams dirbant nuotoliniu, ir toliau daroma taip, kaip įprasta – ne įsiklausant į profesionalų įžvalgas, o einant lengviausiu labiau reklamą ir imitavimą nei pagalbą primenančiu keliu.

Jūsų manymu, kuo skiriasi nuotolinės pamokos metodika nuo kontaktinės?

Visų pirma vaikas nejaučia gyvo kontakto, įsipareigojimo dirbti čia ir dabar, o dėl jo dėmesio tenka konkuruoti su įvairiomis pokalbių svetainėmis, žaidimų platformomis, kitais išoriniais trikdžiais ir dirgikliais. Nuovargis dirbant tiesioginių transliacijų pamokose gerokai didesnis nei kontaktinėse, tenka derinti ir krūvius, ir darbų apimtis. Tempas taip pat lėtesnis, gerokai daugiau pagundų akademiniam nesąžiningumui. Be to, vaikai galėdavo iškart paklausti mokytojo, prieiti ir pasitikslinti, ir mokytojas pastebėdavo, kam neaišku, kas laukia pagalbos ar individualaus dėmesio. O dabar mes geriausiu atveju visi savo vaizdo kvadratėliuose. Arba, jeigu jungiamasi be vaizdo, tai juoduose antkapėliuose (taip ironiškai vadinu tuos langus su vardais ir pavardėmis). Todėl iš esmės skiriasi viskas. Tie instrumentai, kurie veikė kontaktinių pamokų metu, dabar tampa pagalbiniais arba niekiniais – reikia išbandyti naujas bendravimo, poveikio formas, naujus metodus, naujas priemones. Vienos pasiteisina, kitos ne.

Šiuolaikinių vaikų mokyme svarbus vaidmuo tenka ir mokymo priemonėms, tačiau nuotolinėje pamokoje jos tikriausiai kitokios negu kontaktinėje. Kas padeda mokytojams jomis apsirūpinti?

Apie dabar esančių mokymo priemonių problemas kalbėjau jau anksčiau. Tiesa, yra lėšos iš DNR plano, bet ką už jas įsigyti? Pasiūla – tam tikri fragmentai, privačios iniciatyvos. Ministerijai pavaldžių įstaigų  ataskaitose, lentelėse, schemose viskas gražu, bet realybė kitokia. Tenka ilgai ieškoti, kad rastum ką nors įdomesnio, naudingesnio, pritaikomo. Visa kuriame taip, kaip mokame, kaip patiems išeina. Pavyzdžiui, aš pati naujoms temoms visada ruošiu įrašytas vaizdo pamokas, kad vaikas galėtų kelis sykius peržiūrėti, pasikartoti, jei užmiršo, jeigu tam tikru momentu ,,varnas gaudė.“  Labai apsidžiaugiu, kai randu viena ar kita tema jau mokytojų įrašytas pamokas, bet, deja, dažniausiai tenka pačiai jas kurti, koreguoti, o tai didžiulės laiko sąnaudos. Ir vaizdas, be abejo, ne profesionalus. O juk turėtų būti sistema, bazė – atėjai, pasižiūrėjai vienoje vietoje, išsirinkai, kas tau reikalinga, ir pritaikei. 

Svarstoma apie nuotolinio mokymo spragų likvidavimo kelius. Jūsų manymu, tai reikalinga ar ne? jei reikalinga, kaip tai turėtų būti padaryta?

Nuotolinio mokymosi spragų tikrai bus. Tai susiję su daugeliu dalykų (tiek aptartų, tiek dar nepaminėtų). Manau, kad geriausia būtų iš pradžių nustatyti problemos mastą, taip pat priežastis, dėl kurių taip atsitiko (motyvacijos stoka, netinkamos mokymosi sąlygos, netinkamai parinkti mokymosi metodai, nuotolinio mokymosi sukeltos psichologinės problemos, negebėjimas susikaupti, dirbti savarankiškai ir t.t.). Tik tada, kai nors apytiksliai žinomos priežastys, galima galvoti apie priemones, kurių reikėtų imtis. Nes visiems pritaikyti tą patį šabloną beprasmiška. Čia būtinas individualizavimas, racionalus laiko ir lėšų naudojimas. O pagalba, be abejo, reikalinga.

Ką manote dėl abitūros,  gal ir dėl žemesnių klasių egzaminus, atrodo, ir dešimtoje klasėje jie turi būti laikomi?

Man atrodo, kad egzaminų sistema baigiant gimnaziją yra neatšaukiama – tai susiję ne tik su atestato gavimu, bet ir su atrankos kriterijais stojant į Lietuvos ar užsienio ugdymo įstaigas. Ir ne tik šiais metais. Juk buvęs abiturientas gali sugalvoti toliau mokytis po metų, dvejų ar trejų. Jeigu jis dėl pandemijos šiais metais nelaikys egzaminų, kaip bus, pavyzdžiui, po dvejų-trejų, kai toks jaunuolis sugalvos studijuoti ten, kur jų vėl reikės? Todėl gal derėtų mąstyti apie tai, kaip padėti abiturientams kiek įmanoma kokybiškiau pasiruošti VBE.

Dalis jau paskelbtų priemonių kelia abejonių (tas pats anksčiau minėtas NŠA svetainės pavyzdys). Be to, ar tikrai aukštųjų mokyklų dėstytojai žino gimnazijų programas ir reikalavimus egzaminams, kad galėtų kokybiškai konsultuoti abiturientus? Ar neatsiras kokių ,,savų“ Všį, kurios sugalvos ,,įsisavinti“ paskirtas lėšas neturėdamos tam tinkamų kompetencijų? 

Gal geriau pasinaudoti anų metų patirtimis – skirti lėšų konsultacijoms mokytojams, ruošiantiems vaikus, taip pat sukurti nemokamą platformą abiturientams, kur ne tik geriausi šalies specialistai įrašytų savo pamokas, bet ir psichologai patartų, kaip dorotis su įtampa ir stresu. Puikus to pavyzdys – pernai prof. V. Targamadzės iniciatyva suburta mokytojų savanorių komanda, kuri įkūrė Facebook svetainę ,,Mokytojai abiturientams“. Kai kurios pamokos sulaukė daugiau kaip 40 000 peržiūrų. Vadinasi, ir poreikis didžiulis, ir forma tinkama. Tai kam išradinėti dviratį ir leisti lėšas neaiškiems eksperimentams?

Dėl dešimtos klasės egzaminų net nežinau – galima organizuoti, galima neorganizuoti. Jokio svorio jie neturi – net neišlaikiusiems, išlaikiusiems minimaliu teigiamu pažymiu leidžiama tęsti mokslus III gimnazijos klasėje. Tačiau jų formos ir net turinys šiek tiek turėtų kisti atsižvelgiant į dabartines aplinkybes.

Tikėkimės, kad pasibaigs pandemija ir sugrįšime arčiau įprasto gyvenimo, kokias patirtis iš šio periodo bus galima ir ateityje naudoti?  Taigi kokias naujas galimybes padeda atskleisti nuotolinis mokymas?

Patirčių bus įvairių. Dalis jų palengvins mokymosi procesus, nes mokytojai ir mokiniai įvaldė naujus instrumentus. Manau, nebegąsdins nei trumpalaikiai sutrikimai dėl šalčio ar karščio, nei dėl gripo ar kokios kitos epidemijos – visada kuriam laikui galima pereiti prie nuotolinio. Išmokome dalyvauti bendruomenės veikloje būdami fiziškai toli vieni nuo kitų. Manau, dalis įgytų įgūdžių palengvins kontaktinį mokymąsi. Galų gale supratome, kad joks kompiuteris, jokia virtuali patirtis negali pakeisti tikro ir nuoširdaus ryšio tarp mokytojo ir mokinio.

Dėkoju už pokalbį

Kalbino Karolina Baltmiškė

 

Menas ir internete – menas

Menas ir internete – menas

Jo kūrybinis procesas reikalauja pastangų, idėjų, meninės kokybės ir daugelio kitų komponentų. Jis vertas apdovanojimų, bilieto, žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Tai inovatyvi šio laiko meninė raiška, bet ne gyvo meno pakaitalas ir...


Reklama