Ligoniai valdžioje – valdžios ligos

Tikrai nenorime, kad mus valdytų individai su psichine ar fizine negalia. Prisimename, kiek anekdotų buvo apie tikras ir menamas Brežnevo ar Andropovo ligas, kiek paslaptingų šnabždesių, kad vadinamas Didysis Leninas sirgo sifiliu, ir ši liga, matyt, tapo jo ankstyvos mirties priežastimi. O kiek visko tyrinėta ir prirašyta apie Nerono, Kaligulos ir kitų Romos imperatorių „nuvažiavusius stogus“, keistus faraonų geidulius...

Ligos yra ne taip jau retai lėmė politikos ir istorijos vingius. Dažniau nei kokia nors Kleopatros nosies forma. Jei ne tas tikras ar mitinis Vytauto žirgas, nuo kurio nebūtų nukritęs, gal ir mūsų istorija būtų kitokia. Jei Anglijos karaliaus Henriko VIII dukra Marija nebūtų anksti pakirsta gimdos vėžio, o pagimdžiusi sūnų, britų-ispanų aljansas būtų nesubyrėjęs, o sustiprėjęs. Vakarų Europos žemėlapis atrodytų kitaip, tikėtina, nebūtų net Jungtinių Amerikos Valstijų, o gyvuotų kokia ispanakalbių šalių sąjunga. Istorikai teigia, kad ir paties Henriko VIII psichika buvo smegenų sutrenkimo paveikta. Šis valdovas nukrito nuo žirgo ir taip nevykusiai susitrenkė galvą, kad, pasak prieš kelis metus „Journal of Clinical Neuroscience“ atlikti tyrimo duomenų dėl smegenų veiklos sutrikimų tapo beveik seksualiniu impotentu... Tai ir lėmė dažną žmonų keitimą, „seksualinę paniką“, o taip pat neracionalius politinius sprendimus.

Valdovų psichikos keistenybės buvo žinomos nuo antikos laikų. Romos senatorius ir istorikas Publius Cornelius Tacitus valdovų kvailiones laikė viena Romos valstybės degradavimo priežasčių. Dabartiniai specialistai vadina tai puikybės kompleksu – psichikos sutrikimu, pasireiškiančiu perdėtu pasitikėjimu savimi, savo sugebėjimų aukštinimu, aplinkinių niekinimu. Valdovų liga – puikybė – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių.

Beje, vienas žymiausių puikybės tyrėjų yra Davidas Owenas, pats buvęs garsus britų politikas, užsienio reikalų ministras, parašęs ne vieną studiją apie valdovų puikybės ligas. Owenas nurodė net keliolika puikybės sindromo pasireiškimo formų nuo savęs susitapatinimo su valstybe, pomėgio rodytis ypatingu tautos atstovu, savos biografijos sutapatinimas su ypatinga misija, darbas „viešiesiems ryšiams“, baigiant apsimetinėjimu, kad nuotaika visada gera ir gyvenu tik su šypsena. Pridėsiu savo pastebėjimą – diplomatinių priėmimų ar kokių „aukštuomenės“ švenčių metu pastebima dalis kviestinių yra nenatūraliai puikiai nusiteikę, laido sąmojus ir, regis, gyvena pasaulyje be rūpesčių. Taigi, serga ne tik musoliniai ir stalinai, puikybe serga ministrai, merai, seniūnai, mokyklų direktoriai. Aišku, ne visi, bet...

Taip, sakoma, kad Napoleonas tapo didžiu vadu, nes buvo mažiukas ir valdžios puikybe stengėsi nugalėti savo fizines ydas. Kai kurių istorikų teigimu ir Vytautas Didysis buvo žemo ūgio, Smetona su Valdemaru taip pat. JAV prezidentas Wilsonas (tas pats, kurio deklaracija paskatino Vidurio Europos tautas siekti nepriklausomybės) aplinkos padedamas slėpė savo paralyžių. Jis mirė dviem savaitėm vėliau už Leniną, kuriuo savaip žavėjosi. Leninas – taip pat žemaūgis cholerikas – Wilsono nekentė. Tiksliau, nekentė visos žmonijos. Gal ta pagieža jį ir sukūrė. Ar tikrai bolševikų perversmininko mirties priežastis buvo sifilis, neįrodyta. Autopsijos protokolas teigia, kad buvo ženkliai sutrikusi smegenų kraujotaka, apie pusė smegenų buvo tiesiog... sudžiūvusios.

Teigiama, kad vis politikos psichopatai turėjo fizinių ligų – Hitleris buvo hipochondrikas – įsikalbėdavo sau įvairias ligas, turėjo virškinimo bėdų, Stalinas sirgo ateroskleroze, vargino padidėjęs kraujo spaudimas, atminties praradimas.

Demokratams ne lengviau. JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas 1921 metais taip nesėkmingai išsimaudė šaltoje jūroje, kad jam „atėmė kojas“. Tai būtų jau ir bet kokios politinės karjeros pabaiga, tačiau Rooseveltas, įrengtas į metalinį korsetą vis tik išmoko vaikščioti savo silpnomis plonomis kojytėmis. Valdžia leido savotiškai kompensuoti fizines negalias. Puikusis žavusis Johnas Kennedy sirgo Adisono liga – steroidinių hormonų trūkumu. Ir turėjo silpną stuburą. Jo išvaizda traukė moteris, tačiau pats prezidentas buvo lytiškai menkai pajėgus. Valdžia yra geras afrodiziakas, bet valdžios siekis neretai būna seksualinių problemų kompensacijos rezultatas. Politologai, beje, pastebėjo, kad didieji mūsų laikų politikos herojai neretai būna vienišiai arba nelabai turi kuo girtis šeimyniniame gyvenime.

Kino istorijoje šlovingai įrašytame filme „Kleopatra“ Cezaris, siekdamas vis didesnės valdžios, nuoširdžiai klausia senatorių: „...bet argi aš nesistengiu dirbti Romos piliečių labui“? Juk valdžia tik tam ir reikalinga. Gal ir tiesa, jei už noro valdyti nėra puikybės. Tikrai ne kiekvienas valdovas serga puikybe, yra daug pavyzdžių, bet jei jau serga, tai dažnai ieško ne gydymo, o... simptomų palengvinimo.

Minėtasis Davidas Owenas nurodo kelis visai rimtus gydymo būdus, kurių esmė ta pati – valdžios ribojimas. Nuo puikybės efektingai saugo valdžios padalijimas (ar pasidalijimas), gerai terapinė priemonė – kadencijų skaičius, galiausiai – populiarumo netekimas ar net... maištas.

Kai pagalvoji, tai vis tik ta demokratija su visom savo silpnybėm yra gerai. Vis mažiau šansų išpuikti.

Egidijus Vareikis

Seimo narys