Lenktynės su skurdu: miestiečiai rizikuoja pasivyti kaimo gyventojus

Lietuvos bankas skelbia apie rekordinius indėlius bankuose, nekilnojamojo turto kainos kyla, tačiau kas dešimtas šalies gyventojas neturi pinigų duonai.

Tokius kontrastus išryškino Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo užsakymu per pandemiją atlikta gyventojų apklausa. Net trečdalis apklaustųjų nurodė, kad antrojo karantino metu jų pajamos gerokai sumažėjo.

Statistikos departamento 2020 metų pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinis tyrimas parodė, kad dar iki  pandemijos 11,6 proc. šalies gyventojų negalėjo sau leisti kas antrą dieną valgyti mėsos ar žuvies.

Per pastaruosius metus žmonių, kurie parduotuvių lentynose žvalgosi į pačius pigiausius ar nukainotus maisto produktus ir itin retai užsuka į mėsos ar žuvies skyrių, nei padaugėjo, nei sumažėjo. Tiesa, statistika nepakito tik kalbant apie visus gyventojus.

Kaimuose gyvenančių žmonių pietūs per metus tapo dar skurdesni – beveik 15 proc. kaimo gyventojų nurodė, jog negali sau leisti dažnai valgyti nei mėsos, nei žuvies.

Kaimuose daugėjo ir žmonių, kurie dėl pinigų stygiaus pernai negalėjo laiku sumokėti už būsto nuomą, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų.

Beje, daugiau kaip pusė kaimų gyventojų nurodė, kad neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose ir iš savo lėšų negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų. Daugiau kaimo gyventojų taip pat nurodė, kad jų gyvenamasis būstas yra tamsus arba nepakankamai šviesus.

Miestuose gyvenantys žmonės tokių problemų turėjo mažiau.

Dėl lėšų stokos skalbimo mašinos neturėjo 1,3 proc. miestiečių. Tik 2,6 proc. jų neturėjo vonios arba dušo, o tualeto su nutekamuoju vandeniu – 2,1 proc.

Kaimuose be vonios ar dušo gyveno kas šeštas žmogus, be tualeto – beveik kas penktas. Su dideliu materialiniu nepritekliumi susiduria 7,7 proc. miesto ir 8,8 proc. kaimo gyventojų.

Komentaras

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad mažinti skurdą labiau sekasi didesnėms savivaldybėms, o mažosioms – taikliau.

Ministerijos vadovė Monika Navickienė pastebi, kad mažosios savivaldybės, nors ir turėdamos mažiau resursų, esą gali geriau pasiekti tuos asmenis, kuriems pagalba labiau reikalinga. 

Vis dėlto Statistikos departamento duomenys rodo, kad skurdo rizikos lygis 2020 m. didėjo būtent miestuose.

Net 18,3 proc., arba 1,2 procentinio punkto daugiau nei 2019 m. miestų gyventojų pajamos buvo žemesnės nei skurdo rizikos riba, kuri pernai asmeniui siekė 430 EUR, o šeimai, kurią sudaro du suaugę asmenys ir du vaikai iki 14 metų amžiaus – 904 EUR.

Kaimo gyventojų skurdo rizikos lygis, atvirkščiai, šiek tiek sumažėjo: pernai žemesnes nei skurdo rizikos riba pajamas gavo 26,3 proc. kaimo gyventojų. Ankstesniais metais šią ribą peržengusių kaime gyvenančiųjų dalis buvo 1,6 procentinio punkto didesnė

Bendras skurdo rizikos lygis šalyje pernai siekė 20,9 proc., arba 0,3 procentinio punkto mažiau nei 2019 m. Praėjusiais metais mažesnis buvo ir absoliutaus skurdo lygis.

Absoliutaus skurdo riba pernai buvo 257 EUR vienam asmeniui, arba 540 EUR šeimai. Statistikos departamento duomenimis, žemiau absoliutaus skurdo ribos pernai buvo atsidūrę 5,1 proc., arba apie 140 tūkst. gyventojų.

Pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 3,9 proc. gyventojų, kaime – 7,5 proc. Didžiausias absoliutaus skurdo lygis buvo tarp bedarbių (31,7 proc.).

Vis dėlto skurdo ir 1 proc. dirbančių asmenų, o tarp senatvės pensininkų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo atsidūrę 5,2 proc. vyresnio amžiaus gyventojų.

Beje, išankstinės Statistikos departamento prognozės dėl absoliutaus skurdo lygio buvo dar niūresnės. Prognozuota, kad jis 2020 m. gali siekti 6,1 proc.

Departamento Duomenų technologijų plėtros grupės specialistas Andrius Čiginas aiškino, kad ši prognozė buvo tikslinama gavus papildomų duomenų.

Dabar, remiantis įvairiais administraciniais duomenimis, prognozuojama, kad 2021 m. žemiau absoliutaus skurdo ribos gali atsidurti 3,6 proc. šalies gyventojų.

Ar ši prognozė nėra pernelyg optimistinė, ypač, kai žmonių pajamos, tikėtina, gali augti lėčiau nei, pavyzdžiui, išlaidos būstui? „Nežinau, ar tai labai ryškus pokytis. Pažvelgus į 2016 m., kai absoliutaus skurdo lygis siekė 15,8 proc., prognozuojamas pokytis gali neatrodyti labai didelis. Tiesą sakant, oficialūs skaičiai apie skurdą ir realybė taip pat gali skirtis. Realybė gali būti žiauresnė“, – kalbėjo duomenų analitikas.

Lietuvos statistikos departamentas