LDK raštija kaip Europos kultūros fenomenas ir Pranciškaus Skorinos veikla kultūriniame, istoriniame kontekste

Vasario 21 dieną, minint Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, Šakiuose įvyko Lietuvių kalbos dienų sostinės atidarymas.
Jame Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Sergejus Temčinas kalbėjo apie LDK raštiją kaip Europos kultūros fenomeną ir Pranciškaus Skorinos veiklą kultūriniame, istoriniame kontekste. Pateikiame jo pranešimą.

Visos Europos kontekste Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašto kultūra išsiskiria kaip itin įvairi ir turininga. Tai buvo kelių tarpusavyje vienaip ar kitaip susijusių etninių tradicijų samplaika, kurios santykinę vienybę lėmė bendras valstybingumas, natūraliai įvardijamas kaip lietuviškas. Taigi turime dviejų skirtingų pakopų, dviejų skirtingų lygių lietuviškumą. Pirmasis (valstybinis) susidėjo iš mažiausiai keturių pagrindinių etninių tradicijų – lietuviškosios, rusėniškosios, totoriškosios ir žydiškosios, prie pastarosios anais laikais natūraliai šliejosi karaimų tradicija. Vėlesniais laikais atsirado dar viena vietinė sentikių rusų raštija. Antrasis (etninis) lietuviškumas buvo glaudžiai susijęs su rusėniškumu, bet dominavo politine prasme. Tai aiškiai rodo Palemono lietuviškumo legenda, galiojusi taip pat ir vietiniams rusėnams. Jie, kaip ir etniniai lietuviai, taip pat kildino save iš romėnų.

Dar didesnę įvairovę matome konfesiniu požiūriu, nes lietuvių etninė raštija priklausė katalikų, o vėliau ir protestantų tradicijai. Rusėnų raštiją kūrė stačiatikiai, bet vėliau taip pat protestantai, katalikai ir graikai katalikai (unitai). Žydų ir karaimų raštijos taip pat tarpusavy skyrėsi konfesine prasme. Ir vien tik Lietuvos totoriai, o vėlesniais laikais ir sentikiai rusai, nuosekliai išlaikė savo konfesinį vienalytiškumą.

Kalbinė įvairovė buvo dar įspūdingesnė. Kaip oficiãliosios Lietuvoje funkcionavo pirma rusėnų, o nuo 16 a. vidurio – lenkų kalba, kuriomis vienaip ar kitaip naudojosi visų etninių tradicijų atstovai. Lietuvių etninė raštija plėtota keliomis kalbomis – liturgine lotynų kalba, bet taip pat rusėnų, lenkų ir lietuvių kalbomis, pastarosios pozicijos Senosios Lietuvos visuomenėje laikui bėgant tolygiai stiprėjo. Rusėnai rašydavo taip pat keturiomis kalbomis: liturgine bažnytine slavų kalba, bet taip pat rusėniškai, lenkiškai ir lotyniškai. Lietuvių ir rusėnų lotynų ir lenkų kalbomis rašytas raštijas ne visada lengva, o kartais net neįmanoma aiškiai atskirti vieną nuo kitos. Vietiniai žydai ir karaimai šalia liturginės hebrajų kalbos rašė taip pat gyvosiomis jidiš ir karaimų kalbomis. Lietuvos totoriai šalia liturginės arabų kalbos aktyviai rašė rusėniškai ir lenkiškai, bet retkarčiais taip pat turkiškai, persiškai ir čagatajų kalba.

LDK krikščioniškosioms etninėms grupėms buvo būdingas dviejų raštų – lotyniškojo ir kirilinio – vartojimas, tuo tarpu vietiniai judėjai ir musulmonai vartojo tik vieną raštą – atitinkamai hebraiškąjį ir arabiškąjį, nepriklausomai nuo kalbos.
Taigi Europos kontekste Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštija pasižymėjo itin didele įvairių kalbų, skirtingų raštų, etninių tradicijų, religijų ir konfesijų įvairove, kuriai per visą LDK istoriją buvo būdinga tarpusavio sąveika ir aštrių religinių, kultūrinių ar kalbinių konfliktų nebuvimas.

Šiame kultūriniame kontekste labiau suprantamas ir Pranciškaus Skorinos leistų kirilinių knygų fenomenas. Šis Polocke stačiatikių šeimoje gimęs ir augęs rusėnas vėliau perėjo į katalikybę, baigė bakalauro studijas Krokuvos universitete ir, išlaikęs egzaminą, eksternu gavo medicinos daktaro laipsnį Paduvos universitete Italijoje. Jis visą gyvenimą ėjo aukštas pareigas, tarnaudamas skirtingų šalių pasaulietiniams ir dvasiniams vadovams: buvo Danijos karaliaus, o vėliau Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš didžiųjų Lietuvos kunigaikščių asmeninis sekretorius, Prūsijos hercogo gydytojas Karaliaučiuje ir, pagaliau, Čekijos, Vengrijos ir Vokietijos karaliaus sodininkas Prahoje. Tačiau mūsų laikais jis labiau žinomas ir vertinamas kaip pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas ir kirilinių knygų leidėjas, 1517‒1519 metais išleidęs nemenką 23-ų Senojo Testamento kirilinių knygų seriją Prahoje ir dvi knygas išspausdinęs Vilniuje: apie 1522 metus jis išleido Mažąją kelionių knygelę (šio leidinio 500 metų jubiliejus ir buvo pagrindas paskelbti Lietuvoje šiuos metus Pranciškaus Skorinos metais) ir 1525 metais jis išleido Naujojo Testamento Apaštalų darbus ir laiškus.

Be itin aukštos poligrafinės, estetinės ir meninės leidinių kokybės, Skorinos leistos knygos pasižymėjo keliais mūsų dėmesio vertais bruožais.

Pirma, leidėjas rusėnas katalikas nuolat rengė ir leido knygas rusėnams stačiatikiams, tad turime ryškų konfesinės sąveikos pavyzdį, gana būdingą LDK daugiakonfesei kultūrai. Savo leidiniams parengti Skorina aktyviai naudojo trijų tipų šaltinius: stačiatikiams įprastą Biblijos tekstą bažnytine slavų kalba, lotyniškai rašytus katalikiškus raštus ir čekų protestantų 1506 m. Venecijoje čekiškai leistą Bibliją, tarsi sujungdamas trijų skirtingų krikščioniškų konfesijų tradicijas į vieną.

Antra, jo kiriliniuose leidiniuose matome dviejų slavų rašytinių kalbų derinį: tradicine bažnytine slavų kalba rašytas tekstas turi nemaža šnekamosios rusėnų kalbos bruožų, tai parodo LDK būdingą skirtingų kalbų tarpusavio sąveiką.
Trečia, leisdamas Prahoje ir Vilniuje Šventąjį Raštą (o Prahoje leistos knygos dalinai finansuotos iš Vilniaus) bažnytine slavų kalba su rusėnų kalbos elementais, Skorina ryžtingai reformavo ir radikaliai supaprastino bažnytinę kirilinę rašybą, taip palengvindamas sakralaus teksto suvokimą pasauliečiams, miestų gyventojams.

Ketvirta, aktyviai veikdamas Vidurio Europos šalyse tarp Danijos ir Italijos, Prahos ir Vilniaus, Skorina nuolatos šlovino savo gimtąjį miestą Polocką, savo veikla ir kūryba rodydamas darnų kosmopolitizmo ir vietinio patriotizmo derinį.
Penkta, rūpindamasis LDK stačiatikių rusėnų švietimu, Skorina Krokuvos universitete pasiskelbė esantis lietuvis, o Paduvos universitete pasivadino rusėnas, taip demonstruodamas dvigubą – etninę rusėnišką ir valstybinę lietuvišką – savivoką, kuri buvo labai būdinga LDK gyventojams.

Šešta, kilęs iš LDK rytinių pakraščių, Skorina pirmasis atnešė iš Vakarų į Lietuvą knygų spausdinimo technologiją, taip prisidėjęs prie vietinės rašto kultūros plėtros ir demokratizavimo, nes spausdinta knyga buvo nepalyginti pigesnė, o todėl labiau prieinama plačiajam skaitytojų ratui, nei tradicinė rankraštinė knyga.

Daktaras Sigitas Narbutas savo darbuose parodė, kad Skorina nebuvo pirmasis LDK ryšys su spausdintos knygos tradicija, nes iš Lietuvos kilę arba Lietuvoje kurį laiką gyvenę autoriai dar ankščiau (nuo 5 a. pabaigos) pradėjo leisti savo spausdintas knygas svetur. Bet Skorina pradėjo vietinę knygų leidybos ir spausdinimo tradiciją. Taip pat svarbu, kad savo Vilniuje leistose knygose jis paskelbė ir originalios – jo paties rašytos – bažnytinės poezijos kūrinių, pasirašytų jo originaliais autoriniais akrostichais.

Kaip vertėjas, knygų leidėjas ir liturginis poetas Skorina buvo pripažintas toli už Lietuvos ribų. Jo knygos skaitytos, o kartais net perrašinėtos ranka, Serbijoje ir Šventajame Atono kalne Graikijoje, Vakarų Europoje ir Riazanėje. Savo leidiniais jis visur garsino savo gimtąjį Polocką ir visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Bet aktyviausiai Skorinos kirilinės knygos naudotos LDK rusėnų žemėse, tad nenuostabu, kad dabar Pranciškus Skorina yra labai svarbus kelių šalių, bet ypač Lietuvos, Baltarusijos (kurioje jis yra nacionalinis herojus), Ukrainos, Čekijos, Lenkijos ir Italijos humanistinės kultūros veikėjas, kurio kūrybine veikla gali pagrįstai didžiuotis visa Europa.

Sergejus Temčinas