Kriminaliniai karai arba atsakymas į klausimą, su kuo kariausime

Prisipažinsiu, kad per visą savo politinį gyvenimą siekiau didinti išlaidas gynybai, skirti kur kas daugiau nei apgailėtinus du procentus.
Tačiau dažnai išgirsdavau pašaipias replikas – tai su kuo gi čia kariausime? Karai baigėsi, viską apsprendžia pinigai ir diplomatų susitarimai, juk gyvename XXI amžiuje… Taigi, mielieji, panašių svarstymų būta dar Egipto piramidžių epochoje, tačiau žmonės gindavo savo idėjas karuose. Ir dabar – nieko naujo. XXI amžiuje, kaip ir visuose praėjusiuose, pasaulio ir atskirų tautų likimas sprendžiasi ne turguje ar prie derybų stalo. Sprendžiasi mūšio lauke.
Karų yra ir buvo visokių, ir teoretikai juos įvairiai vertino. Žymusis Carlas von Klausewitz XIX amžiuje bene tobuliausiai apibūdino karų tarp dviejų priešininkų – dviejų šalių strategiją, tačiau nenumatė, kad ateityje karai bus visai ne „klasikiniai“. Pamirškime mūšio laukus su darniomis linijomis išrukiuotais kariais, pamirškime apkasus ir visokias ten strategunes aukštumas. Friedrichas Engelsas, o vėliau Mao, numatė pagrindė maišto – karo prieš valdžią – galimybes, Che Guevara sukūrė teroristinio karo koncepcijas, politikai svarstė globalios branduolinės konfrontacijos galimybes. XXI amžiuje paplito dar viena anksčiau net neplanuota karo forma – kriminaliniai karai.
Šiandien turime bene dvigubai daugiau vadinamų pilietinių konfliktų valstybių viduje nei prieš dvidešimt metų. Kariaujančių tikrai ne dvi pusės – kartais iki dešimties. Kovotojau kariauja ne su šalies ar etninės grupės emblemomis, kariauja už kriminalines gaujas, narkotikų kartelius, teroristines organizacijas, net verslo bendroves, kariauja visuose kontinentuose. Tai ne šiaip sau techninis karas – įrodyti, kas stipresnis ir kas gali diktuoti sąlygas. Tradicinės karo teorijos negaliojam nes nebėra aiškių skirtumų kovotojų ir civilių, suaugusių ir vaikų, piliečių ir samdinių, karo zonų, fronto linijų taikių gyventojų ir belaisvių. Viskas viename. Karų eiga kol kas neatsispindi žemėlapiuose, tačiau kai kurių valstybių sienas jau visai realiai galima perbraižyti.
Keletas pavyzdžių. Viena nesaugiausių šalių šiandien laikoma Meksika. Kai kurių ekspertų vertinimu apie 40 procentų šalies gyvena sąlygomis, kur vietinė kriminalinė savivalda yra kur kas realesnė valdžia nei valstybės administracija.
Nuo 2006 metų, kai tuometinis prezidentas Felipe Calderon paskebė karą prieš narkomafiją, žuvo per 200 000 žmonių. Šalyje veikia apie dvi dešimtis vadinamųjų – autodefensas – ginkluotų savigynos dalinių ar panašiai tiek organizuotų kriminalinių „armijų“.
Brazilijoje ištisi miestai ar jų dalys yra kriminalinių struktūrų rankose. Apie penktadalį Rio de Ženeiro valdo grupuotės pasivadinę Comando Vermelho („Raudonoji komanda“), Amigos dos amigos („Draugų draugai“), San Paulo dalyje šeimininkauja Primeiro Comando da Capital („Pirmoji sostinės komanda“) ir pan. „Komandos“ renka vietinius mokesčius, tvarko mokyklas ir kalėjimus, nurodo, kaip reikia balsuoti rinkimuose.
Panaši situacija visoje Lotynų Amerikoje. Jeigu mus stebina kokios nors Donecko ar Padniestrės respublikos, tai Azijoje tokių apsišaukėliškų darinių dešimtimis kartų daugiau. Tai jau nieko nebestebina. Nusikaltėlių pasaulis turi ne tik savo įtakos sferas. Šiandien jis turi net tarptautines struktūras, kurių įtaka kur kas realesnė nei politikų „diskusijų klubai“. Minėtieji karai byloja, kad pasaulis panašus į viduramžius, kuriuose tarp savęs kariaudavo pripažinti valdovai, apsišaukę kunigaikštukai ir pakelių „razbaininkai“.
Žmonėms gal tai ir nepatinka, bet jie supranta, kad centrinė valdžia per silpna ką nors pakeisti. Tačiau tam, vadinama paprastam žmogui irgi reikia kažkaip pragyventi, tad ir jis tampa „neformalios“ valstybėlės dalimi. Nusikalstamos grupuotės siautėja ir Azijoje. Filipinų politikas Rodrigo Duterte, pasiūlęs šaudyti įtariamus nusikaltėlius be įspėjimo, susilaukė tarptautinio pasmerkimo, bet savo šalyje buvo išrinktas prezidentu. Tai rodo, kad žmonės tikisi iš valdžios tikro karo prieš kriminalinį pasaulį.
Ar galima ką nors pakeisti?
Aišku, kad galima, jei reikia. Tik ne visi šiame pasaulyje įsitikinę, kad reikia. Tiksliau, neįsitikinę, kad tai jau karas.
Didieji žmogus teisių „humanistai“ vis dar mano, kad tai dar ne karas, tik „buitiniai“ nusikaltėliai, kuriems reikia švelnumo ir teisingumo, reikia jiems doros gynybos, negalima jų laikyti mitiniuose centrinės valdybos „kalėjimuose“. Kitaip sakant, dar ne laikas skelbti karą ir įvesti karo stovį su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Suprantama, policijos fizinės galios ribotos, o teisinė sistema dažnai gina tą „paprastą žmogų“, gi žiniasklaida su mazochistiškai plėšosi aiškindama, kad tai mūsų nesugebėjimas pasiūlyti jaunajai kartai geri apmokamą gyvenimą, veda tuos nekaltuosius į kriminalinį pasaulį.
Nesutariama, ar tai yra vis dar kiekvienos šalies vidaus problema ar jau laikas pripažinti karą prieš nusikaltėlių organizacija kone pasauliniu karu. Jei taip tai tada ir užsienio šalių karinė pagalba būtų matoma kitokioje šviesoje. Kaip tikra pagalba, tada galimas kažkoks ir bendresnis karinis veikimas.
O gal reikia pripažinti, kad Jungtinės Tautos ar regioninės saugumo sistemos seniai nebeveiksmingos ir išrasti kažką visai naujo – naujo tipo karo taisykles ir bendradarbiavimo būdus. Von Klausewitzas buvo seniai, ir pasaulis Napoleono epochoje buvo ne toks.
Karas darosi visai nebe kažkas tolimo, egzotiško ir laikino. Manote, kad kariausite painius branduolinius ar kibernetinius karus…? Viskas kur kas paprasčiau – kariausite tiesiog prieš nusikaltėlius. Pranašystė, kad kuriame supervalstybę gal visai netikusi, kuriame pasaulį be valstybių – savivaldą, kuri gali būti nebūtinai demokratinė. Darosi veikiau kriminalinė.
 
Egidijus Vareikis
Seimo narys