NAUJIENOS

Kol miškas alsuoja pavasariu

Kategorija:

Užteko kiek šiltesnių spindulių ir žemė nusidažė žaliai. Kasdien vis labiau kyla žolė. Regis visai neseniai akį džiugino snieguolės, o dabar jau – spalvų margumynas. Iš tolo puikuojasi raudoni tulpių žiedai, lyg kas būtų pabėręs smulkius raktažolių žiedelius. Atrodo, pačios kojos taip ir pėdina link bundančio miško. Štai ir paskutinės pamiškėje besiglaudžiančios kaimo sodybos. Net jų seni namai atrodo linksmesni, šiltesni. Matyt, ir juos pavasaris sušildo.

Prie seno klevo sulos dar tebelaukia stiklainis. Tik iš latako berods jau senokai ji nebeteka. Su bičiule pasižiūrime viena į kitą, šyptelime – neišdegė klevo sula atsigaivinti.

Pakely - miško poilsinė, šurmuliuojanti nuo ištroškusių pavasariškų gamtos malonumų. Nenorime trukdyti, tad susėdame ant liepto ir nukariame kojas link vandens. Kaip vaikystėje. Smagumėlis sėdėti ant liepto, mataruoti kojomis ir žiūrėti, kaip smaginasi nubudęs vanduo. Tai linksmomis bangelėmis suribuliuoja, tai nurimsta, lyg įsiklausydamas į pavasariškas dainas niūniuojantį gaivų vėjelį. Ir senas lieptas po žiemos apsnūdimo kratosi. Kiek čia, o jis turės atlaikyti vieną per kitą vaikštinėjančius ir stoviniuojančius atvažiavusius pailsėti prie vandens, vaikų zujimą...Jiems nerūpi kiek seni tilto kaulai...

Iš po žiemos kirtimų sukrautos rąstų rietuvės. Kiek metų šios eglės savo ošimu ramino kiekvieną, atėjusį į mišką. Kiek metų savo šakose glaudė paukščių lizdus, kartu su jais džiaugėsi lizde vis stiprėjančiais jaunikliais, stebėjo jo pirmąjį skrydį. Ir kiek tų skrydžių jos teko matyti per keliasdešimt metų. Dabar jų kamienai guli pakelėje sukrauti į rietuvę. Įdomu, ar medžiai žino, kur jie keliaus po to, kai pjūklas atskiria juos nuo šaknų. Sakoma, kad išeinantis žmogus tai žino. Gal ir medžiai suvokia nemažiau už žmogų? Juk mes tokie panašūs. 

O ar kada stebėjote, kaip šoka medžiai? Užverčiame galvas. Į mėlyną pavasario dangų kyla medžių viršūnės. Atrodo, jos šakomis susikibusios pradeda sukti ratelį. Vis smagiau, greičiau... Pavasariu alsuojanti švelni žaluma ir ryški dangaus mėlynė.

Ir skruzdėlynas jau atgijęs. Skruzdėlės taip ir zuja miško keliuku. Net labai saugant negali visų pastebėti. Ir kur jos skuba? Įdomiausia, kad kiekviena žino, kur ir dėl ko bėga miško takeliu tai pirmyn, tai atgal. Ji labai gerai žino savo kelią, savo darbus. Tik mes neretai apie tai pamirštame. Klaidžiojame tarp žmonių, veiklų, tarp nusivylimų, kartais nusišypsančių sėkmių taip ir nesuvokdami, kodėl mes čia ir ką mes turime padaryti. Vieniems atrodo, kad į žemę atėjome nešti savo kryželio, kitiems – kad įveikinėtume nesibaigiančią problemų virtinę ir kol kas tik nedaugelis suvokia, kad jis pats sau kuria ir laimingas, ir liūdnas akimirkas, ir pasiekimus, ir problemas... Taip dažnas ir iškeliaujame neradę atsakymo, o gal net jo ir neieškoję... Gyvename ir tiek...

Stabtelime prie miškininkų gražiai sutvarkyto skruzdėlyno. Kai priglundi arčiau žemės, jis tikras dangoraižis. Ko gero jį taip ir mato skruzdėlės. Jei kurią nors prakalbintume, ko gero ji pasakytų: eik eik miško takeliu, kol pamatysi didžiulį dangoraižį, ten aš ir gyvenu. Taip jau yra, kad kiekvienas didumą savimi matuojame...

Visai netoli keliuko miške guli kažkieno kaukolė. Toks jau žemiško gyvenimo kelias. Vaikštai vaikštai, bėgioji bėgioji ir vieną dieną tu pamatai savo kūną iš šalies. Vis daugiau mokslininkų teigia, kad mums kūnas duotas visam laikui, tik mumyse veikia susinaikinimo programa. Gimstame ir ji įsijungia – taip radome, taip paliksime. Iš kitos pusės, jei kūnas būtų amžinas, tikriausiai daugelis justumėmės įkalinti nuosavame kūne. Lieka pėdsakai, kuriuos įminame eidami gyvenimo keliu.

O miško kelias veda vis tolyn ir tolyn. Jį saugo išsirikiavę medžiai. Keliuką juosia pageltusi žolė. Pernykštė. Naujoji dar tik stiebiasi. Stiebiasi nedrąsiai, lyg leisdama savo grožį parodyti toms, kurios žaliavo praėjusią vasarą. O gal paprasčiausiai leidžia pasidžiaugti ateinančiu pavasariu – paskutiniuoju jų pavasariu.

Genovaitė Paulikaitė

Nijolės Mažeikaitės nuotrauka


20-a leciono (pamoka)

Pasiilgusiems pajūrio ir norintiems sulieknėti

Pinu trispalvę

Varškės spurgos – ,,ežiukai“

Kepenėlės su obuoliais ir paprika

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Vaikų vasara muziejuje








Reklama