Klaipėdos tautinių kultūrų centras rengiasi dešimtmečiui

2022 metais Klaipėdos tautinių kultūrų centrui sukaks dešimt metų. Apie centro įkūrimą, vykdomas veiklas kalbamės su centro vadove Jelena Butkevičiene.

Gerbiama Jelena, kas paskatino ir kodėl įsikurti Tautinių kultūrų centrą?

Klaipėda – daugiatautis miestas. Tautinės bendrijos čia nuo seno labai aktyvios. Iki centro įkūrimo prie Klaipėdos miesto savivaldybės veikė Tautinių mažumų taryba, kuri palaikė iniciatyvą įkurti Klaipėdoje Tautinių kultūrų centrą
Centro įkūrimas – politinis sprendimas. Jis įkurtas Klaipėdos miesto tarybos sprendimu. Centrui buvo suteiktas ką tik renovuotas pastatas parke. Jo įkūrimą ir veiklą finansavo miesto savivaldybė.

Kokia buvo pradžia? Pirmosios tautinės bendrijos, įsitraukusios į centro veiklą?

Pirmosios bendrijos Klaipėdoje atsirado dar 1989 metais. Tai buvo vokiečių, žydų, rusų bendrijos.
Taigi Klaipėdos tautinės bendrijos jau yra sukaupusios gan didelę veiklos patirtį. Kai buvo steigiamas centras, Tautinių mažumų taryba, kurią sudarė įvairių tautinių bendrijų atstovai, bendrijoms pristatydavo ir būsimo centro tikslus, ir planus. Taigi centro veiklos viziją kūrė ne tik centro darbuotojai, bet ir tautinių bendrijų atstovai. Tai padėjo mums greičiau užmegzti kontaktus su bendrijomis. Taigi mūsų veiklos pradžia buvo pakankamai sklandi, nes tam buvo padėtas tvirtas pamatas.

Kokia šiandieninė centro veikla?

Dar prieš įsikuriant centrui Klaipėdos tautinės bendrijos buvo įsteigusios ir nemažai meno kolektyvų, kurie aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Tai ir baltarusių, ir totorių, ir kitų bendrijų meno kolektyvai. Centro atsiradimas sudarė palankesnes darbo sąlygas meno kolektyvams. Mes ne tik stengiamės juos įtraukti į veiklą ir pristatyti miesto visuomenei, bet ir palaikyti finansiškai per įvairias projektines veiklas. Labai džiugu, kad auga kolektyvų meninis lygis, matome kolektyvų tobulėjimą, nes susikoncentravimas vienoje vietoje sudaro jiems galimybę mokytis vieniems iš kitų.
Centro įkūrimas sustiprino ir vaikų įtraukimą į tautinių bendrijų veiklą. 2015 metais centras pradėjo dalyvauti neformaliojo vaikų švietimo programoje. Į tą programą buvo įtraukti sekmadieninių mokyklų mokytojai ir mokiniai. Žydų, ukrainiečių, armėnų, baltarusių mokyklos jau turėjo senas tradicijas. Kitų kūrimąsi paskatino programa. Įsikūrė azerbaidžaniečių, totorių, baltarusių vaikų dainavimo, tautodailės, rusų šokių klasės. Šiuo metu pagal neformalaus švietimo programą ugdome 115 vaikų. Yra įkurtos aštuonios klasės. Tai armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, rusų, totorių, ukrainiečių, žydų ir tautodailės klasė, kurioje tautodailės pagrindų mokosi įvairių tautybių vaikai, armėnų UŠU klasė.

Mokyklėlėse vaikai ne tik mokosi savo gimtosios kalbos, bet ir dainuoti, ir šokti. Jiems rengiamos dailės pamokos. Vyksta sporto užsiėmimai.

Centras įsitraukia ir į miesto renginius. Rugsėjo 16-ąją mes visi su vaikučiais dalyvaujame Judumo dienoje. Taip pat miestiečiams organizuojame koncertus, kitus renginius. Prisidedame prie valstybinių švenčių paminėjimo dalyvaudami šventės meninėje programoje.

Rengiame ir edukacinius užsiėmimus, į kuriuos kviečiam mokinius ir iš kitų miesto mokyklų. Vienas tokių renginių – Ukrainos dailininkės viešnagė Klaipėdoje. Ji mokino vaikus piešimo technikos Petrikovskąją rospis.
Nuo 2012 metų organizuojame festivalis „Tautinių kultūrų diena“, kuriame miestui ir jo svečiams pasirodo tautinių bendrijų meno kolektyvai. Kiekvienas festivalis turi savo tematiką. Kiekvieno festivalio tikslas – skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą vienas kitam, parodyti, kokia kultūrinė įvairovė yra Klaipėdoje. Tuose renginiuose tradiciškai dalyvauja tautinių bendrijų meniniai kolektyvai. Salė būna pilna žiūrovų.

Kiek tautinių bendrijų yra susitelkę centre?

Pagal tautybes turime dešimt bendrijų, kurios nuo pirmųjų dienų aktyviai dalyviai centro veikloje. Tai armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, totorių, vokiečių ir žydų. Tačiau pagal skaičių bendrijų daugiau, nes kelias organizacijas yra įkūrę ukrainiečiai, rusai.

Tačiau Klaipėdoje yra ir kitų tautų atstovų, ar centras su jais palaiko ryšį?

Taip, Klaipėdoje gyvena ir gruzinų, ir moldavų, ir įvairių kitų tautų atstovų. Yra atvykusių ir iš Lotynų Amerikos šalių. Įtraukti šiuos žmones į centro veiklą yra vienas šių metų mūsų prioritetų. Tegu jie ir nesiburia į bendriją, bet gali po truputį įsitraukti į veiklą. Pradžia visiems būna sudėtinga. Todėl labai svarbu, kad pačioje pradžioje atsirastų lyderis, kuris pats degtų savo tautiškumo puoselėjimu ir norėtų tuo uždegti savo tėvynainius, skatintų tarp jų bendruomeniškumo atsiradimą.

Ir dabar į Klaipėdą atvyksta nemažai įvairių tautybių žmonių. Kokie santykiai klostosi tarp centro ir pastaruoju metu imigruojančių asmenų?

Be abejo, naujųjų imigrantų pirmučiausias rūpestis – jų ir jų šeimos gerovės kūrimas. Kai žmogus atvyksta, norėdamas čia kurti verslą, jam nelabai rūpi savo tautos kultūros, kalbos puoselėjimas.

Tos bendrijos, kurios telkiasi centre, yra susiformavusios prieš 30 ir daugiau metų. Į jų veiklą įsitraukę žmonės, kurie jau susikūrę savo gerovę ir jiems labai svarbu tampa protėvių kultūros ir kalbos perdavimas savo vaikams.
Didelė dalis naujai atvykusių apsilanko centre, nes kiekvienas, atvykstantis į kitą valstybę, pradeda pažintį nuo tos šalies kalbos. Tautinių kultūrų centras nuo 2012 metų rengia lietuvių kalbos kursus. Juos rengiame du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Kursai trunka keturis mėnesius.

Jei į pirmuosius kursus daugiausia ateidavo senjorai, daug metų gyvenantys Klaipėdoje, dabar kontingentas smarkiai keičiasi tiek amžiumi, tiek geografija. Džiugu, kad atvykęs iš kitos šalies žmogus mokosi kabos. Kursai ne tik suteikia žinių, bet ir padrąsina juos kalbėti, sulaužant baimės pasakyti neteisingai barjerą. Kursus veda labai talentinga mokytoja Jolanta Momkienė, gebanti uždegti noru mokytis lietuvių kalbos, kuri kitataučiams tikrai nėra iš lengvųjų.

Praėjusią vasarą buvome surengę intensyvaus lietuvių kalbos mokymosi kursus, trukusius vieną savaitę. Per tą laikotarpį ne tik vyko lietuvių kalbos mokymo užsiėmimai, bet ir buvo sudarytos galimybės kursų klausytojams apsilankyti Vydūno muziejuje Kintuose. Mus priėmė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Ten buvo surengta edukacinė programa „Pažintis su delmonu“. Simono Dacho namai surengė ekskursiją, per kurią kursų klausytojai buvo supažindinami su Klaipėdos istorija.

Su kokiomis problemomis susiduria Klaipėdoje gyvenančios tautinės bendrijos ir kaip jos sprendžiamos ar išvis dar nesprendžiamos?

Be abejo, viena didžiausia problema yra finansavimas – kiekviena bendrija daugiau ar mažiau susiduria su šia problema. Centras tą problemą bando spręsti įvairiomis veiklomis. Viena tokių veiklų – dalyvavimas neformalaus švietimo programoje, kas padeda užtikrinti su vaikais dirbantiems mokytojams pastovų atlyginimą. Pastovus atlyginimas užtikrina ir kokybiškesnį darbą.

Kiek žinau, ne viena tautinė bendrija rengia ir teikia projektus Lietuvos kultūros tarybai, bet tarybos ekspertus sunku įtikinti, kad mūsų veikla svarbi ir kad jai reikalinga finansinė parama.

Mus palaiko Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ir palaiko ne tik centrą, bet ir visas bendrijas. Yra įvairios programos, skatinančios tiek kultūrinę, tiek švietimo veiklą ir bendrijos ta galimybe naudojasi.
Yra ir kitų problemų. Mūsų pastatas labai gražus, gražioje vietoje, bet norėtųsi, kad būtų didesnė salė. Žinoma, sprendimą surandame. Jei pagal projektą reikalinga didesnė koncertinė erdvė, jų Klaipėdoje yra pakankamai ir galima išsinuomoti.

Be abejo, norint palaikyti tautinę bendriją, reikia įdėti labai daug darbo, nes vieniems bendrijų nariams trūksta laiko, kitiems – noro, tretiems drąsos išeiti į viešumą, todėl visada stengiamės padrąsinti ir paskatinti, kad Klaipėdos kultūroje būtų kuo didesnė įvairovė.

Daugiau kaip metus gyvename pandemijos sąlygomis, tikiuosi, ji nepakenkė centro ir bendrijų veiklai?

Praėjusių metų pavasarį mūsų pagrindinis tikslas buvo socialinių problemų sprendimas. Pirmiausia labai trūko informacijos tautinių bendrijų kalbomis. Centras buvo įsteigęs karštąją telefono liniją ir bet kas galėjo ta linija naudotis. Visiems paskambinusiems suteikdavome su pandemija ir karantinu susijusios informacijos. Tą informaciją skleidėme per socialinius tinklus. Padėdavome spręsti ir žmonėms iškylančias asmenines problemas. Vienam ukrainiečiui per karantiną pasibaigė leidimo gyventi Lietuvoje laikas. Jis turėjo išvykti į Ukrainą, bet bilietai buvo parduodami tik per elektroninę sistemą. Jis tokios galimybės neturėjo, tad centras padėjo išspręsti šią problemą.

Jau per pirmąjį karantiną didžiąją dalį savo veiklų perkėlėme į internetinę erdvę. Surengėme ne vieną susitikimą su įdomiais bendrijų žmonėmis. Ir suradome labai daug įdomių žmonių, kurie dainuoja, piešia, kuria rankdarbius. Su jais buvo sukurtos devynios laidos. Jas ir dabar galima pažiūrėti mūsų internetinėje svetainėje ir jos Facebook paskyroje.
Keli mėnesiai atlaisvinus karantiną buvo labai intensyvūs. Surengėme ne vieną renginį, įgyvendinome ne vieną projektą. Ir, manau, gražiausia to laiko iniciatyva – projektas „Mus vienija kultūra ir laisvė“. Kartu su tautinių bendrijų meno kolektyvais važinėjome po Klaipėdos regiono miestus ir miestelius ir ten rengėme parodos pristatymus ir koncertus. Esame parengę 15 stendų, ant kurių sudėta informacija apie Klaipėdos tautines bendrijas, jų kūrimosi istoriją ir jų indėlį į uostamiesčio ir visos Lietuvos kultūrą.

Paskutinis renginys turėjo vykti Šilutės r. savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, bet antras karantinas sutrukė jį pravesti gyvai, tad viską teko daryti nuotoliniu būdu.

Pirmojo karantino metu išmoktos pamokos pravertė paskelbus antrąjį karantino laikotarpį – toliau buvo tęsiamas veiklos pristatymas virtualioje erdvėje, tuo stengiantis neprarasti buvusių kultūros vartotojų ir įgyti naujų. Toliau organizuojamos parodos ir jų pristatymai su komentarais, pasakojimais, įgyvendinamas bendras Tautinių kultūrų centro ir miesto tautinių bendrijų projektas – filmuojamos laidos „Susitikimai su įdomiais žmonėmis“ ir „Nacionalinės virtuvės patiekalai“.

Vykdant NVŠ programą „Klaipėdos miesto tautinių bendrijų sekmadieninė mokykla“ ir bendradarbiaujant su mokytojais paruošėme ne vieną koncertą, bendrą edukacinį užsiėmimą, proginį sveikinimą, kurie buvo mokinių nufilmuoti namuose ir surinkti į vieną prezentaciją. Medžiaga yra viešinama TKC interneto svetainėje.

Ir pabaigai gal šiek tiek apie Jus. Kiek laiko Jūs vadovaujate centrui?

Centrui vadovauju nuo pat jo įkūrimo. Kai savivaldybė paskelbė konkursą šioms pareigoms užimti, nutariau jame sudalyvauti. Su tautinėmis bendrijomis sąsajų turėjau ir anksčiau, virš dešimt metų dirbdama mokykloje muzikos mokytoja ir meno kolektyvo vadove.

Jūs klaipėdietė ar atvykusi į šį miestą?

Aš esu klaipėdietė – Klaipėdoje gimusi ir augusi. Mano tėtis į Klaipėdą atvyko iš Rusijos. Mano mama taip pat rusų tautybės, bet ji gimusi Klaipėdoje. Tačiau mano giminėje yra nemenkas tautybių persipynimas.
Esu ištekėjusi už lietuvio. Džiaugiuosi, kad mano šeimoje yra palaikoma visa ir visų tautų kultūra. Šeimoje galima kalbėti tiek lietuvių, tiek rusų kalba. Mes su vyru norime, kad mūsų dukra, kuriai dabar devyneri metai, turėtų kuo didesnį žinių ir įgūdžių bagažą. Šeimoje rengiame netgi kalbų dienas, nes kalbų mokėjimas daro žmogų laisvesnį. Negalėdamas išreikšti savo minčių ta kalba, kurios aplinkoje jis gyvena, žmogus jaučiasi suvaržytas ir nelaisvas. Jam atsiranda diskomfortas. Mano dukra laisvai priima visas kultūras, nes švenčiame ir tradicines, ir valstybines šventes.
Džiaugiuosi, kad mano ir mano šeimos gyvenimas yra spalvingas, turiningas ir labai įvairiakultūris.

Dėkoju už pokalbį.