Visiems, kurie manęs pašaipiai klausia, su kuo kariausime, atsakau žinąs labai konkretų atsakymą: karas bus toks, kokiam nesame pasiruošę, kokiam bus sunku pritaikyti įprastas karo taisykles ir įpročius.
Tradicinės karinės pajėgos buvo paruoštos kovoti trijose erdvėse – sausumoje, jūroje bei ore. Su vadinamąja „žvaigždžių karų“ programa atsirado karo kosminėje erdvėje galimybė. Jai taip pat bent iš dalies pasiruošėme. Šiandien rimtai panikuojama dėl karo penktoje – kibernetinėje – erdvėje.
Apie kibernetinį karą jau daug prifantazuota – juo galima nukariauti visą pasaulį, jame negalioja jokie valstybių suverenitetai, nuo jo negalima apsiginti... Kibernetiniam kare galima nušluoti visa rasę ar tautinę bendriją, o galima sunaikinti konkretų žmogų – svarbiausią žmogų – vieną iš milijardų. Būtent tokį karą teks kariauti, jei, kaip minėjau, nebūsime jam pasiruošę.
Tradicinis karas turi taisykles, jos yra apibrėžtos konvencijomis – kas yra ir kas nėra karo objektai, kaip elgtis su civiliais ir belaisviais, kokiais ginklais eiti į mūšį, kokių ginklų nenaudoti ir t.t. Tradiciniame kare yra priešai ir sąjungininkai, reguliari kariuomenė ir pilietinis pasipriešinimas, profesionalai ir samdiniai, kariniai laipsniai ir subordinacija, yra karo pradžia ir pabaiga...
Kibernetinis karas bent jau kol kas taisyklių neturi. Nežinome, kas jame rekrūtai, kas samdiniai, kas jame priešas, kas kombatantas, kas civilis. Karas be taisyklių reiškia ir tai, kad jo pasekmės gali būti visai ne tokios, kokių siekė kariaujantys – užuot naikinus priešo kibernetines sistemas, galima susinaikinti ir savas. Galiausiai taisyklės ir konvencijos reikalingos tam, kad sąjungininkai galėtų vieningai gintis, t.y., susikalbėtų ta pačia karo kalba ir vienodai vertintų situaciją.
Dar pieš dešimtmetį niekas rimtai ir negalvojo, kad socialiniais tinklais, melagingomis interneto svetainėmis ir šiaip netikromis naujienomis galima paveikti demokratinio pasirinkimo rezultatus, tad iš esmės pakeisti kitos šalies valdžią. Dabar jau niekas tuo neabejoja, nors niekas neturi ir aiškių teisinių ar kitokių priemonių užkirsti tam kelią. Rusija, griežtai kalbant, elgėsi chamiškai ir ciniškai, bet teisės nepažeidė. Be abejo, tą patį galėjo padaryti ir kitos šalys, nors nedarė. Tad ar reikia sekti blogu pavyzdžiu ar sutarti, kad tokių pavyzdžių daugiau nebebūtų? Kol nėra taisyklių sunku kalbėti ir apie kibernetinio karo nusikaltimus. Kas bus tas teismas, kuris nuspręs, ar nusikaltimai tikrai yra karo nusikaltimai ar šiaip chuliganizmas?
Kibernetinės atakos griaunamoji galia potencialiai prilyginama jei ne branduolinei bombai, tai rimtam žemės drebėjimui. Galime net nežinoti, kas mus užpuolė, o galiausiai – jei ir žinosime, vargu ar ką pakeisime, juk jei žaidimas be taisyklių, tai leidžiama viskas.
Kol nėra nieko teisiškai įpareigojančio, pasaulis liks pažeidžiamas hakerių, sukčių, intelektualių šnipų ir net piktų paauglių.
Kaip sudėtinga tai neatrodytų, taisyklės ir šioje karo srityje pradeda atsirasti.
Visų pirma bandoma nustatyti ribą tarp to, ką laikysime karu, o ką chuliganizmu ar kokiu nors pramoniniu špionažu.
2013 metais grupė ekspertų, susirinkusių Taline paruošė tekstą vadinamą Talino vadovu (Tallinn Manual), 2017 metais patobulintą iki Talino vadovo 2.0. Talino susitikimas buvo NATO remiamas projektas, tačiau minėtas dokumentas nėra oficialios NATO politikos išraiška, bent jau kol kas. Dokumente apibrėžiama, kas yra  kibernetinė ataka. Tai visų pirma kibernetinės infrastruktūros ardymas ir blokavimas – transporto reguliavimo sveikatos priežiūros įstaigų darbo trikdymas, bandymas brautis į gynybos struktūrų kibernetinę erdvę. Kišimasis į kitų šalių rinkimų procesus prilyginamas kėsinimuisi į šalies suverenitetą.
Pradžiai visai neblogai. Tačiau ekspertai įspėja, kad net sumanius taisykles ir dėl jų sutarus, bus nelengva. Kibernetinės erdvės galimybės greitai keičiasi ir jei ką apribosime šiandien, gali pasirodyti visi nebeaktualu ryt – atsiras naujos „landos“ žaidimui be taisyklių.
1648 metais pasirašyta Westfalijos taika, baigusi nepaprastai žiaurų beveik be taisyklių kariautą Trisdešimties metų karą, įkvėpė olandų teisininką Hugo Grotiusą pradėti kurti karo teisinę sistemą. Nuo to laiko praėjo 370 metų, ir, atrodo, be naujos tobulesnės teisinės sistemos neišsiversime. Pasaulinei bendrijai reikia visa apimančios kibernetinį karą reglamentuojančios konvencijos. Ar šalys gali dėl to sutarti, ar pasiduos kokioms nors ginklavimosi varžyboms. Dėl branduolinio ginklo susitarė – nespausti kai kurių mygtukų, kai realiai pajuto abipusio susinaikinimo pavojų. Ko reikia, kad susitartų šiandien neliesti tam tikrų kompiuterio klaviatūros klavišų?
 
Egidijus Vareikis
Seimo narys