NAUJIENOS

Kelias link vilties švyturio, kuris vadinasi GYVENIMAS

Kategorija:

Penktadienį Klaipėdoje buvo atidarytas Švento Pranciškaus onkologijos centro Informacijos ir meno terapijos centras – mažytis tiltas, vedantis sergančiuosius onkologinėmis ligomis ir jų artimuosius, į viltį. Į viltį gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Ir kai po brolių pranciškonų aukotų mišių Šv.Pranciškaus onkologijos centro koplyčioje susirinkusieji ištiesė rankas, laimindami centro iniciatorius ir kūrėjus – centro direktorę Aldoną Kerpytę ir brolius pranciškonus Sigitą Jurčį ir Evaldą Darulį, kai už jų stipria siena stojo broliai vyskupas Linas Vodopjanovas, provincijolas Astijus Kungys, Gediminas Numgaudis, kiti broliai, pajutau, kaip per kūną perbėgo šiurpuliukai. Juk tarp laiminančiųjų buvo nemažai tokių, kurie ligą sugebėjo priimti kaip pokalbį su Dievu ir savimi, kurie suvokę, kad ta liga – ne Dievo bausmė, o pagalba, siunčiama tam, kad žmogus susivoktų, perkainuotų savo gyvenimo vertybes, susivoktų savo gyvenimo kelyje. O juk taip dažnai tą akimirką pajunti, kad iki šiolei tu net nepradėjai gyventi... Tik pajunti, kaip skaudžiai įsitempia styga ir kad tik nuo tavęs priklauso jos skambėjimas.

Žiūrėdama į Informacijos ir meno terapijos centro atidarymą, klausydama sveikinimo kalbų, matydama centrui teikiamas dovanas, galvojau apie vienintelį čia esantį žmogų – Aldutę. Taip, kad ir kiek laiko benutekėtų, man ji visada bus Aldutė.

Šiandien net nebeprisimenu, kur mudvi susipažinome, kuri pirmoji draugystei ištiesėme ranką, pagaliau, ar tai svarbu. Atmintyje vienas po kito slenka vaizdai. Moteriški pašnekesiai, pietūs tuometiniame Kretingos restorane, dalijimaisi planais, sėkmių ir nesėkmių aptarimai...

Paskui prasidėjo Sąjūdis, kažkaip keistai pakeitęs mūsų gyvenimus. Aldutė, lyg nujausdama artėjančią liga, vis labiau linko prie bažnyčios ir brolių pranciškonų. Mūsų susitikimai retėjo. Aldutė gyvenimą rinkosi per tikėjimą, aš – per kovą. Daug, oi daug ir įvairaus stiprumo srovėmis turėjo nutekėti vandens, kol suvokiau, kad kovodamas tik kovą ir tepasieksi....

Gerai prisimenu tą keistą atsisveikinimą su Aldute. „Važiuoju į Vilnių. Tuo pačiu nueisiu pas gydytoją pasitikrinti sveikatos“, – pasakė atsitiktinai sutikta  Kretingoje.

Dar geriau prisimenu tą akimirką, kai sužinojau tai, apie ką greitai visi žinojo. Tyliai geso pilkumoje skęstanti diena, kai sunku pasakyti, kas tai buvo: vėlyvas ruduo, nupilkėjusi pajūrio žiema ar ankstyvas pavasaris. Prisimenu tik pilkumą, kuria alsavo vakarėjanti Kretinga. Parduotuvėje susitikau Aldutės bendradarbę Nijolę. „Taigi mūsų Aldutei diagnozuotas vėžys. Dabar gydosi“, – pasakė Nijolė.

Nebeprisimenu, ką tada mudvi daugiau kalbėjome. O gal ir nebesikalbėjome? Gal, nežinodamos, ką viena kitai galime pasakyti, išsiskyrėme? Ši diagnozė man tada asocijavosi su mirties nuosprendžiu...

O Aldutė norėjo gyventi... Ir gyveno, savo gyvenimą atidavusi Dievo valiai ir gyvendama pagal Dievo išmintį.

Geroką laiko tarpą mudvi nesusitikome. Ryšių nepalaikėme net telefoniniais skambučiais, nors apie ją pagalvodavau kasdien. Širdyje jusdavau, kad ji yra.

Tik kartą prisireikus Kretingos bibliotekos pagalbos ir norėdama pasitikslinti telefono numerį, atsidariusi interneto svetainę, nustėrau. Ten Aldutės neberadau. Kurį laiką negalėjau rasti vietos. Vaikščiojau iš kampo į kampą, negalėdama nusitverti kažkokio darbo. Mintys, lyg rudeninės musės, nedavė ramybės. Užsimetusi paltą išėjau į miestą. Pati nejusdama Gedimino prospektu patraukiau link Katedros. Ilgai sėdėjau Katedroje, laukdama žinios... Ir staiga – paprasčiausia mintis: paskambink ir išsiaiškink. Laikas jau buvo vėlyvas ir supratau, kad galėsiu paskambinti tik ryte. Sugrįžusi namo atsisėdau prie kompiuterio. Ieškojau to, ko ir pati protu nesuvokiau ieškanti. Tada pirmą kartą ir aptikau žinią apie Švento Pranciškaus onkologijos centro gimimą. Ir ten iš naujo suradau Aldutę.

„Mes statėme, statėme ir pastatėme“, – per atidarymo iškilmes kalbą pradėjo Aldutė.

Informacijos ir meno terapijos centre įrengti kabinetai, kuriuose žmonės vilties ieškos piešinio spalvose, muzikos akorduose ir, be abejo, savo širdyse, savo tikėjime ir pasitikėjime. Šalia auga kiti pastatai, ne mažiau svarbūs tiems, kam bus reikalingas pastiprinimas einant link vilties švyturio, kuris vadinasi GYVENIMAS.

Aldute, tu daug ką suradai savo širdimi. Suradai, nes ieškojai gerai žinodama, kad savo širdį atiduodi į patikimas rankas. Dabar tuo turtu, kurį sukaupei, tu daliniesi su kitais, pridėdama trupinėlį tikėjimo ir pasitikėjimo ir kibirkštėlę vilties.

Genovaitė Paulikaitė


Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama