NAUJIENOS
Kaip nuversti valdžią

Kazimierų vaidmuo Pranciškaus Narušio gyvenime

Kategorija:

Miestas:

„Pastebėjau, kad įvairiuose pokalbiuose, norom nenorom tenka grįžti į praeitį. Taip yra, kad mūsų gyvenimas susijęs tiek su dabartimi, tiek su praeitimi, tiek ir su ateitimi. Praeitis – mūsų gyvenimo pagrindas. Todėl prieš porą metų išleistą kompaktinių plokštelių albumą ir pavadinau „Iš praeities į praeitį“. Kazimierai į mano gyvenimą taip pat iš praeities ateina. Beveik visi mano gyvenime svarbūs dalykai susiję su Kazimierais. Man vardas Kazimieras dvelkia šventumu, pasitikėjimu, stiprybe, charizmatiškumu“,– kalba profesorius Pranciškus Narušis, prisimindamas Kazimierų vaidmenį jo gyvenime.

Pirmasis svarbus Kazimieras P.Narušio gyvenime buvo birbynininkas Kazimieras Biliūnas. „1957 metais įstojau į Klaipėdos muzikos technikumą (dabartinė J.Šimkaus konservatorija) birbynės klasę pas Kazimierą Biliūną, – pasakoja profesorius. – Mokydamasis susibičiuliavau su kitu mano gyvenime svarbiu Kazimieru – Kazimieru Budriu. Jis tapo mano draugu visa to žodžio prasme. Jis buvo vieneriais metais vyresnis. Su juo jaučiausi kaip su broliu. Ir konkuravome, ir koncertavome, ir vyną kartu gėrėme. Susipykdavome iki ašarų ir vėl susitaikydavome. Visur su Kaziuku eidavome groti. Tada su saksofonais grojome. Sovietmečiu kiekviena muzikos mokykla gaudavo vieną vietą į konservatoriją. O mes – dviese. Kaziuko brolis Pranas jau grojo „Lietuvos“ ansamblyje, tad buvo aišku, kad ta vieta ir atitenka mano bičiuliui. Dėstytojas Kazimieras Biliūnas mane padrąsino: „Nepergyvenk, tu ir taip į konservatoriją įstosi. Važiuok ir grok.“ Abu su Kaziuku važiavome į stojamuosius ir abu įstojome. Vienerius metus abu grojome „Lietuvos“ ansamblyje. Galėjau ir visą gyvenimą ten dirbti, bet po metų gavau šaukimą į kariuomenę ir išėjau. Su Kaziuku mūsų ryšiai išblėso, bet norėčiau su juo susitikti. Gal susitiksime...“

Kurį laiką Kazimierai tarsi pasitraukė iš Pranciškaus gyvenimo, kol vieną dieną Klaipėdos krašto Kazimierų bendrijos pirmininkas Kazys Vainoras į renginį nepakvietė. „Nebuvau su juo pažįstamas, bet kažkaip iškart atsirado betarpiškumas. Po kiek laiko Kazimieras prašo pagroti sūnaus vestuvėse. Vieną, kitą sykį. Atrodo, patiko ir, tikiuosi, jų neapvyliau. Kazimieras mane įspūdingai pasveikino su 70-mečiu. Esu gimęs rugpjūčio 11 dieną. Tą rytą 11 valandą jis su žmona atvažiavo į Karteną, kur yra mano sodyba. Girdžiu – groja. Išeinu, Kazimieras groja akordeonu, žmona Sigutė muša būgną. Dar bačką alaus su įranga dovanų atvežė. Ir aš pradėjau groti. Taip prasidėjo mano 70-metis“, – matosi, kad ilgam išliko neįprastas pasveikinimas.

Ir dar Pranciškaus Narušio gyvenimas susijęs su Kazimierų parapijomis. Priešais jo namus Klaipėdoje – Šv,Kazimiero bažnyčia. „Kasdien matau jos kryžius. Tik man ta bažnyčia dvelkia šaltumu. Gal reikėtų ją nudažyti? Turėtų atrodyti lengviau. Bet vis tiek Kazimierų. Įdomiausia, kai lankiausi pas tetą Amerikoje, ji taip pat gyvena Kazimiero parapijoje. Labai susibičiuliavau su ten kunigavusiu prelatu Jonu Kučingiu. Jis kurdavo muziką, o aš ją atlikdavau“, – prisimena profesorius Pranciškus Narušis, linkėdamas Kazimierams būti vertiems savo vardo.

Genovaitė Paulikaitė


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama