NAUJIENOS

Kazimiero turtas – šeima ir sveikata

Kategorija:

„Malonu, kai per šeimos šventes svečius gali nustebinti Kazimierų himnu“, – pasidžiaugia Klaipėdos krašto Kzimierų bendrijos valdybos narys Kazimieras Sakalauskas. – Šimtu procentų negaliu sakyti, kad taip yra, bet manau, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui. Juo labiau, jei esi pakrikštytas atsineštu vardu. Aš Kazimiero vardą atsinešiau: esu gimęs kovo 4 dieną.”

Giminėje – pirmasis Kazimieras

„Tiesa, vardą du kartus keitė. Dingo mano krikšto dokumentai. Pirmajame pase buvau įrašytas Kazimieras, paskui, kadangi mama vadino Kaziuku, atsirado Kazys. Ir dabar pase esu Kazys, bet visi vadina Kazimieru”, – pasakoja K.Sakalauskas.

Pokario metai išblaškė gimines, tad ir K.Sakalauskas nėra tikras, kad jis buvo pirmasis giminės Kazimieras. Tarp artimiausių giminaičių tokiu vardu niekas nesivadino, o kas buvo tolimesnėje giminėje?..

 „12 metų praleidau Sibire. Išvežė 4 metukų, o grįžau jau būdamas 16.  Kai su tėvais sugrįžau į Lietuvą, gimtajame Rietave vos porą dienų praleidau. Išvažiavau į Klaipėdą tęsti mokslų. Aš gi galėjau tik rusiškoje mokykloje mokytis, – prisimena pašnekovas. – Nebuvo man kada su giminėmis bendrauti. Baigęs aštuonias klases įstojau į profesinę mokyklą. Ten stojau vien todėl, kad duodavo bendrabutį ir maistą. Koks tas maistas toks, bet maistas. Kai baigiau profesinę, tada madinga buvo jaunimui eiti dirbti. Visa grupė nuėjome dirbti į  laivų statyklą. Dirbau brigadininku. Turėjau 18 žmonių. Ilgą laiką, kai pamatydavau  laivą „Rapolas Čarnas“, prisimindavau, kad prie jo ir mūsų brigada dirbo. Iš šios įmonės išėjau į kariuomenę, o grįžęs įsidarbinau ten, kur gera sporto komanda, nes buvau sportininkas. Kaliningrade tarnavau sporto batalione. Buvau bėgikas ir nemažai laimėjimų esu pasiekęs. Esu buvęs ir Lietuvos čempionas, ir rekordininkas. Paskui baigiau Vilniaus universitetą. Norėjau būti inžinieriumi, bet baigiau ekonomiką. Vėl sportas nulėmė. Ir dabar sportuoju. Tiesa, bėgiojimą pakeičiau dviračiu, orientaciniu sportu, baseinu.“

Baigęs ekonomikos mokslus Kazimieras Sakalauskas pradėjo dirbti prekyboje.  „Meridiano“ restorano administratoriumi. „Man teko atidarinėti „Meridianą”.  Vėliau buvau šio restorano direktoriumi. Du kartus teko laivą vežti remontuoti. Veždavome be jokių pompų, naktį, kad nesutrukdytume eismui. Abiejų tiltų iškart negalėdavome pakelti. Praveži pro vieną tiltą, jį nuleidi, paskui tik keli antrą tiltą“, – pasakoja K.Sakalauskas ir smagiai nusijuokia, kad vadovavimas Klaipėdos visuomeninio maitinimo didžiausioms įmonėms vertas knygos.

Dabar Kazimieras Sakalauskas rūpinasi Melnragėje įsikūrusiu „Morenos“ viešbučiu.

Kuo matuojami Kazimiero turtai

„Kai dirbau Klaipėdos viešbučio generaliniu direktoriu, vieną dieną išeinu į kiemą, o ten –žurnalistai su kameromis. „Ar turtingas?“ – klausia. Sakau: „Esu labai labai turtingas“. Tais laikais kiekvienas stengėsi slėpti turtą. Sužiūro į mane žurnalistai nustebusiais žvilgsniais, ir dar kartą klausia: „Ar tikrai?“ Kartoju: „Aš esu labai turtingas žmogus ir linkiu visiems būti tokiais turtingais. Aš turiu mylimą žmoną, du nuostabius vaikus ir esu sveikas. Tai yra mano didžiausi turtai.“ Ir tikrai, aš galvoju, kad tai yra pagrindinis turtas, o ne namai, mašinos. Jau kokią 15 metų važinėju su ta pačia mašina ir net negalvoju, kad reikėtų man ją keisti į kokį prabangų automobilį. Tai ne turtas. Pagrindinis žmogaus turtas yra šeima ir sveikata. O sveikata priklauso ne nuo papildų ar dietų. Aš turiu savo mitybos įpročius ir man nereikia jokių papildų. Tai žalumynai, įvairios šaknys. Jei kas sako, kad taip sveika mityba yra per brangus malonumas, sakau, kad reikia tik noro. Jau ankstyvą pavasarį, kai organizmui reikia daugiausia vitaminų, jų pilna gamtoje. Einu per pievą, nusiskinu kelis kiaulpienių žiedus, suvalgau su visais kotais. Kol žydi kiaulpienės, aš kasdien suvalgau iki dešimties žiedų. Tik nereikia skinti tų kiaulpienių, kurios auga prie kelio. O garšva? Dilgėlės? Tik su jomis reikia labai atsargiai, nes dilgėlės skiedžia kraują. Kelis lapelius nuo dilgėlės viršūnės nuskinu ir įdedu į salotas. Natūraliausi vitaminai. Aš labiausiai mėgstu iš žalumynų spaustas sultis, – sveikos mitybos patirtimi dalijasi Kazimieras. – Ar žinote, ką pusę metų miegojusi meška pirmiausia ėda?  Laukinį česnaką. Jie auga prie šaltinių ir upių. Parduoda jų ir turguje, bet dažniausiai jie yra pačių sodininkų išauginti. Jam su augančiu natūraliai nesusilyginti. Laukinio česnako lapai labai tinka salotoms. O jei lapų prikimšite stiklainį, užpilsite degtine ir palaikę tris mėnesius po valgomą šauktą kas rytą ant tuščio skrandžio išgersite, puikiausiai išvalysite kraujagysles, sureguliuosite kraujospūdį.“

Širdį šildantis vardas

„Kai susitinku bendravardį, visada noriu ilgiau pabendrauti, atrodo, kad žmogus šiltesnis, kad kažkas mane su juo sieja”,– šypsosi K. Sakalauskas.

Užtat išgirdęs Kazimiero Vizbaro idėją Klaipėdoje įsteigti Kazimierų bendriją, nesvarstydamas pritarė. „Kadangi tomet vadovavavu „Klaipėdos“ viešbučiui, kurį laiką rinkdavomės pas mane. Į pirmąjį iniciatyvinės grupės susirinkimą atėjome gal 7-8 žmonės. Visų net ir nebeprisimenu. Numatėme veiklos gaires. Norėjome, kad į veiklą būtų įjungiamos ir Kazimierų šeimos, o jei jau veikloje dalyvauja šeima, vadinasi, reikia orientuotis ir į visuomenę. Ir jau per pirmąjį susitikimą sumąstėme pradėti rengti Kaziuko muges Klaipėdoje. Kodėl Kaziuko mugė gali vykti tik Vilniuje? Kai kas bandė mus kaltinti kopijavimu. Mes nekopijavome, mes organizavome Kazimierines“, – pradžių pradžią prisimena Kazimieras Sakalauskas, pasidžiaugdamas, kad kuo toliau, tuo veikla įvairėjo.

Mirus K.Vizbarui, K. Sakalauskas buvo išrinktas bendrijos pirmininku. Vadovavo apie porą metų, bet pakeitus darbą, sunku buvo rasti laiko bedrijai tiek, kad jos veikla nesumažėtų. Taigi bendrijos vairas buvo perduotas Kazimierui Vainorui.

Pasiteiravus, kodėl vardu, kurio vien paminėjimas glosto širdį, nepavadino nė vieno savo vaiko, K. Sakalauskas nusijuokia. „Galvojome trečią vaiką mano vardu pavadinti, bet kadangi jo nesulaukėme, nebuvo kam ir vardo perduoti, bet giminėje Kazimiero vardas tęsiamas, – o atsisveikindamas priduria. –  Linkiu visiems per Kazimierines šypsotis, pamiršti visus savo vargus, o šypsena suteikia žmogui daugiau vilčių. Ir žinoma, geros sveikatos ir geros nuotaikos.“

Genovaitė Paulikaitė


Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė





7 leciono (pamoka)



Ko bijo Korona virusas?

Reklama