Rūta Pumputienė: kas būtų, jei šeimos biudžetą planuotume taip, kaip Lietuva planuoja sveikatos biudžetą?

Kaip planuojate savo šeimos biudžetą? Jei jį planuotumėt taip, kaip planuojamas Lietuvos sveikatos biudžetas, tai prie praeitų metų išlaidų ilgus dešimtmečius „primetinėtumėt“ po keletą procentų ir tikėtumėtės, kad viskas bus gerai. 

Kai metų eigoje paaiškėtų, kad reikia tvarkyti namo stogą, vaikui reikalingi korepetitoriai, kainos auga, o dantų plombas – pats metas keisti, desperatiškai skėsčiotumėte rankomis ir karpytumėte išlaidas ten, kur tik įmanoma, kol galiausiai nuspręstumėt, kad pro stogą lašančio vandens garsas visai ramina, o tam, kad vaikas būtų laimingas – ne mokslai svarbiausia.  Arba nuspręstumėt, kad apsieisite ir be jokio gyvybės ar sveikatos draudimo.  

Ironizuoju, bet situacija planuojant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą – labai panaši. Už šio biudžeto planavimą Lietuvoje atsakinga Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK), kuri, kaip rodo Valstybės kontrolės ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) auditų ir analizės išvados, biudžetą planuoja netvariai. Toks biudžeto planavimas – trumpalaikis, be jokios ilgalaikės perspektyvos, be jokių gilesnių skaičiavimų apie Lietuvos pacientų sergamumą, ligotumą ir reikalingas investicijas. Jau nekalbant apie ateities sveikatos tendencijas ir pacientų poreikius.

Norint efektyviai įgyvendinti valstybės tikslus,  biudžeto valdysena yra ypatingai svarbi. Bet ji apima ne tik tinkamą lėšų paskirstymą, bet ir protingą biudžeto sudarymą, kuris yra būtinas  siekiant suvaldyti neigiamas visuomenės sveikatos, ekonomines, ar neskaidraus finansų valdymo problemas.

Prastai planuojamas PSDF biudžetas atsilieka ne tik nuo kitų valstybės biudžetų, bet ir nuo savivaldybių

Lietuvoje yra siekiama įtvirtinti pažangią į veiklos rezultatus orientuoto biudžeto praktiką (angl. Performance based bugdet), t. y. dėmesį sutelkti į pamatuojamus siekius ir skirti tam reikiamus išteklius. Deja, sveikatos biudžeto architektams tai išlieka neįveikiama užduotis. 

Naujausios Valstybės kontrolės išvados rodo, kad PSDF biudžeto planavimo brandumo lygis, vertinant biudžeto valdysenos brandą, deja, yra mažiausias tiek lyginant su kitais valstybėje formuojamais biudžetais, tiek su atskiromis savivaldybėmis.  

Pavyzdžiui, biudžeto išlaidos vaistams, priešingai nei tą numato Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Vaistų politikos gairės, niekaip nekoreliuoja su rezerviniu vaistų sąrašu, t.y. jau iš esmės Sveikatos apsaugos ministerijos suplanuotomis išlaidomis vaistams, kurių inovatyvumą ir gydymo jais poreikį bei tikslingumą jau patvirtino kompetentingos valstybės institucijos, ir kurie tiesiog „laukia eilėje“, kada pradės būti kompensuoti. 

Šiuo metu rezerviniame vaistų sąraše esančių vaistų kompensavimui pirmiesiems metams lėšų poreikis yra beveik 36 milijonai eurų (tretiesiems kompensavimo metams – 55,5 milijonai eurų), tačiau ši suma niekur PSDF biudžete prie planuojamų išlaidų neatsispindi. Tai reiškia, kad šie vaistai ne tik nebus greitai pradėti kompensuoti Lietuvos pacientams, bet ir paneigiama pati rezervinio vaistų sąrašo esmė – naujausių ir efektyviausių vaistų racionaliam gydymui poreikio planavimas.

Tenka apgailestauti, kad išlaidos vaistams biudžete dabar planuojamos taip, tarsi kitais metais nebūtų nė vienos paraiškos kompensuoti naujo vaisto. Kyla klausimas – kam sukurtas visas vaistų kompensavimo aparatas – Vaistų kompensavimo komisija, ketinamas diegti sveikatos technologijų vertinimas vaistų srityje, jei planuojant PSDF biudžetą apie jų sprendimų teigiamus rezultatus negalvojama ir siunčiama aiški žinutė – „nėra ir nebus lėšų naujiems vaistams“? 

Tokią niūrią prognozę patvirtino ir visai neseniai pasirodžiusi EBPO ataskaita apie vaistų išlaidų valdymą ir planavimą EBPO priklausančiose bei ES šalyse („Pharmaceutical expenditure tracking, budgeting and forecasting in 23 OECD and EU countries”, OECD 2019) – Lietuvos biudžeto planavimo praktika (konkrečiai – vaistų srityje) atrodo, deja, labai primityviai. Planavimas tik pagal praėjusių metų turėtas išlaidas niekaip negalėtų būti kitaip ir pavadintas.  

Atsirasiančios biudžeto skylės bus lopomos krizei skirto rezervo lėšomis

Lietuva pagal sveikatai skiriamų pinigų kiekį sveikatos apsaugai ilgus metus tempiasi Europos Sąjungos uodegoje – ES šalys vidutiniškai skiria 8,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo tarpu Lietuva – 6,7 proc. Šis skaičius apima ir sveikatos paslaugų, vaistų ir medicinos priemonių pirkimą iš savo kišenės – Lietuvoje net apie 32 proc. sveikatos priežiūros išlaidų padengiama mokėjimais savo lėšomis, kai ES vidurkis – tik 15 proc. ES. Šį didelį rodiklį iš esmės lemia išlaidos vaistams, taigi, tikrasis lėšų kiekis, kurį valstybė skiria sveikatos apsaugai yra dar mažesnis.  Dėl to lėšų trūksta ir medikų darbuotojų atlyginimams, ką jau kalbėti apie inovatyvių ir sergančio žmogaus gyvenimo kokybę itin pagerinančių vaistų kompensavimą. 

Viešojoje erdvėje buvo džiaugtasi dėl didesnio PSDF biudžeto, kuris  kitais metais sudarys 2,3 milijardų eurų,  o tai – 11,7 proc. daugiau nei pernai.  Akivaizdu, kad jis paaugo tik dėl ekonomikos augimo, kadangi proporcine dalimi nuo BVP jis nepasikeitė. Nebuvo laikytasi  ir Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintose Vaistų politikos gairėse numatyto pažado vaistams kompensuoti skirtą biudžetą didinti tiek pat, kiek didėja bendras PSDF biudžetas. Įdomus faktas – beveik 200 mln. iš šios sumos, kurios vadinamos 2020 m. išlaidos sveikatos apsaugai, bus atidėda į biudžeto rezervą ir nenumatomos planiškai panaudoti.

Kita vertus, net ir didesnis biudžetas neišspręs įvairių sveikatos sektorių krečiančių problemų, kol lėšos bus skirstomos ne tikslingai, o bene automatiniu būdu. 

Ilgalaikių ir giluminių finansinių perspektyvų šalininkai sausą, automatinį, trumpalaikės perspektyvos biudžeto planavimą vadina buhalterišku, bet vargu ar buhalteriai būtų patenkinti tokiu įvertinimu, nes jau šių metų biudžete vaistams skirtos lėšos yra viršytos. Dėl to nutarta prašyti leisti panaudoti PSDF biudžeto rezervo lėšas (šiuo metu sudarančias 286 milijonus, o 2020 metų pabaigoje sudarysiančias apie 600 milijonų eurų). Kai kurių politikų nuomone, to paties teks prašyti  ir medikų atlyginimams didinti, ir net su sveikata nesusijusioms išlaidoms padengti. 

Ką reiškia judinti PSDF biudžeto rezervo lėšas? Tai reiškia, kad neišdrįsus drąsiai ir realistiškai planuoti bei prašyti daugiau lėšų sveikatos biudžetui, metų eigoje atsiradusias skyles bus pradėta lopyti kritinėms, krizinėms situacijoms paliktu sveikatos rezervu. Kalbama, kad skyles lopys ne tik sveikatos reikmėms, bet ir kitoms sritims, kurios rezervo išvis nėra sukaupusios.  

Jei Lietuvos sveikatos biudžetas būtų planuojamas taip, kaip tai daro finansiškai raštingi žmonės

Idealiu atveju biudžeto planavimas turėtų būti gilus, daugiasluoksnis, įvertinantis poreikius ne tik ateinantiems metams, bet ir dar kitiems, dar penkiems ir dešimčiai metų į priekį, nusistatant aiškius PSDF biudžeto prioritetus. Prioritetai turi būti aiškūs, apčiuopiami, išgryninti konsultuojantis su įvairių sričių profesionalais. Prioritetai gali būti visokie – orientuoti į sveikatos sistemos darbuotojų išsaugojimą Lietuvoje, inovatyvaus gydymo pacientams didinimą ir panašiai. 

Nereiktų maišyti tokio ilgalaikio planavimo su sovietiniais penkmečio planais.  Progresyviausiose ir turtingiausiose valstybėse planuojant išlaidas vaistams dažnai taikomas „horizonto skenavimo“ (angl. Horizon scanning) metodas, leidžiantis įvertinti poreikius, galimybes ir biudžete numatyti skirtingus prioritetus, kurie išspręstų arba leistų išvengti ilgalaikių problemų. 

Horizonto skenavimo metodas planuojant sveikatos biudžetus tarp EBPO narių taikomas Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje. Jį taikyti ruošiamasi Prancūzijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, metodas iš dalies jau taikomas Italijoje, Maltoje. 

Finansiškai raštingi ir ambicingi žmogės planuodami savo kitų metų biudžetą aiškiai įvertina savo galimybes, poreikius ir norus. Jie atsižvelgia į praėjusių metų išlaidas, bet nesivadovauja jomis aklai: numato kitų metų pajamas, jų didinimo būdus bei nenumatytas ar iki šiol nepasitaikiusias išlaidas.  Šiek tiek atsideda taupymui ir juodai dienai. Pagalvoja ne tik apie vakar ir šiandien, bet ir apie rytojų ir dieną po to. Tai leidžia ramiai priimti bet kokius netikėtumus, o taip pat – tobulinti savo gyvenimą, aplinką ir buitį.

To paties norėtųsi palinkėti ir planuojantiems Lietuvos sveikatos biudžetą.

Rūta Pumputienė