Kaip emociškai padėti sau ir vaikams vykstančio karinio konflikto metu?

Į kelintą dieną besitęsiančius Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, mūsų suaugusiųjų reakcijos išsibarsto skalėje nuo beviltiškumo, apatijos, bejėgiškumo, liūdesio, baimės iki  – panikos, pykčio, įsiūčio, pagiežos. Netikrumas dėl esamos situacijos mums kelia įtampą, nerimą, didina emocinį stresą.

Vaikus, kurių pasaulėjauta, o taip pat kritinio mąstymo, socialiniai ir emociniai įgūdžiai vis dar yra labai intensyvioje vystymosi fazėje, karinis konfliktas, jo eskalavimas ir juos lydintis emocinis fonas, gali paveikti labai įvairiai. Šis poveikis priklauso nuo labai daug kompleksinių priežasčių – vaiko asmenybės, vaiko psichologinio atsparumo įgūdžių, ankstesnių vaiko patirčių, prieinamos bei vaikui tikslingos pagalbos lygio ir pagalbos formų įvairovės, vaiko socialinės aplinkos (šeima, mokykla, draugai, bendruomenė) jautrumo, supratingumo, prieinamumo lygio bei gebėjimo normalizuoti esamą situaciją ir t.t.

Svarbu pabrėžti, kad ypatingai svarbus veiksnys, susijęs su tuo, kaip vaikas supras, interpretuos ir įprasmins savo, šiuo įtampos periodu patiriamus išgyvenimus, priklauso būtent nuo mūsų suaugusiųjų reakcijų, o ypač vaikui artimų suaugusiųjų reakcijų.  Savo reakcijomis – tiek elgesio, tiek emocinėmis, tiek verbalinėmis, mes atitinkamai paskatiname ir vaikus. Todėl kalbantis su vaikais apie karinį konfliktą (bei stebint vaiko emocinę savijautą) tiek tėvams/ globėjams, tiek mokytojams, tiek kitiems vaikui reikšmingiems suaugusiems asmenims, pirmiausiai, labai svarbu suprasti savo jausmus.

Stenkimės suprasti savo emocinį lauką, savo reakcijas į tai, kas šiuo metu vyksta aplink mus ir mumyse. Tai labai svarbus momentas, nes kuomet sau aiškiau įvardijame, kas su mumis emocine prasme vyksta, galime užkirsti kelią tam, kad šių emocijų neperkeltume į vaiką. Paprastai tariant, kai patys esame neramūs, įsitempę, apimti panikos, bet sau to neįvardijame – baimę ir nerimą pradedame matyt kituose žmonėse, kurie nebūtinai taip  jaučiasi ir tokiu būdu juos emociškai apkrauname. O mūsų suaugusiųjų ramybės, nuoseklumo, prieinamumo ir minčių bei veiksmų tikslingumo vaikams šiuo metu itin reikia. Todėl prieš norėdami geriau suprasti vaikus ir atliepti jų saugumo poreikius, turime pradžioje suprasti save. Mums itin svarbu atskirti savo nerimą ir jo raiškos formas, nuo vaiko jaučiamo nerimo ir jo pasireiškimo būdų.

Stebint ir geriau suprantant savo vidines būsenas, gali būti naudinga sau užduoti šiuos klausimus:

• Su kokiais jausmais šiuo metu susiduriu?
• Iš ko suprantu, kad būtent taip jaučiuosi?
• Kas vyksta mano kūne (įtampą, nejautrumas, skausmas, šalčio, karščio pojūčiai ir pan.) kai jaučiuosi …….. [jausmo/ emocijos pavadinimas]?
• Ko mano …….. [jausmo/ emocijos pavadinimas] šiuo metu reikia?
• Kur aš galėčiau patalpinti savo emocijas (pvz. gal tai skrynelė, o gal  reikia viso jūrinio konteinerio)? Užduodami šį ar panašų klausimą padedame sau suprasti, kad mes esame daugiau nei mūsų emocijos!
• Kada būsiu pasiruošęs imtis sau naudingų veiksmų, kad ši emocija neapimtų visos mano esybės/ sumažėtų/ įgautų prasmę ir pan.? Kas gali būti šie veiksmai ir kokios pagalbos man gali reikėti?
• Iš ko matysiu, kad geriau suprantu mane neraminančius jausmus/ emocijas?

Parengė Vilniaus "Erudito" licėjaus psichologė Virginija Rekienė