NAUJIENOS

Kaip auginti lelijas, kad galėtume džiaugtis jų žiedais

Kategorija:

Miestas:

Šiandien lankiausi Vilniaus universiteto botanikos sode, kuriame skleidžiasi lelijų žiedai.

„Lelijos – lelijinių (Liliaceae) šeimos daugiamečiai, žoliniai, svogūniniai augalai, kurių svogūnėliai žiemoja dirvoje, po to, kai rudenį apmiršta antžeminė augalo dalis. Paplitusios Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato ir paatogrąžio zonų rajonuose. Daugiausia rūšių savaime auga Rytų Azijoje (pietvakarių ir centrinėje  Kinijoje). Lelijos – tipiški mezofitai (prie vidutinio dirvožemio drėgnumo prisitaikę augalai). Pasaulyje lelijos auginamos jau daugiau kaip 3000 metų. Šiuo metu lelijų veislės skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių. Lietuvoje lelijų selekcijos pradininkai – P. Balčikonis ir Semionas Eicher-Lorka. VU Botanikos sode, Kairėnuose, 1992 m. buvo pradėtos rinkti ir auginti Lietuvos selekcininkų sukurtos lelijų veislės ir hibridai. Pastaraisiais metais kolekciją papildyta naujomis užsienyje ir Lietuvoje sukurtomis lelijų veislėmis, hibridais, rūšimis. Auginamos Lietuvos selekcininkų P. Balčikonio, J. Proscevičiaus, J. A. Liutkevičiaus, E. Dambrausko, Ninos ir Vladimiro Eicher-Lorkų, J. E. Tarvido, V. Vyšniauskienės sukurtos lelijos, – lelijų kolekciją pristatoma Vilniaus universiteto Botanikos sodo svetainėje. – Kolekcijos tikslas – surinkti lelijų, tinkamų auginti Lietuvos klimato sąlygomis, įvairovės kolekciją, o uždavinys – surinkti lelijų ne tik lietuviškas veisles bei vertingiausius lietuviškus hibridus, atspindinčius Lietuvoje vykdytos selekcijos istoriją, bet ir užsieninius pavyzdžius, reprezentuojančius dekoratyvinių požymių įvairovę.

Pagal tarptautinę klasifikaciją lelijos skirstomos į 9 grupes. Iš jų kolekcijoje dominuoja keturios grupės (I gr. – azijinių lelijų hibridai (Asiatic Hybrids), II gr. – miškinės lelijos hibridai (Martagon Hybrids), VI gr. – vamzdelinių ir Orleano lelijų hibridai (Trumpet and Aurelian Hybrids), VIII gr. – kiti hibridai). Kryptingai minėtas keturias grupės pasirinktos kaupti, nes joms priklauso lelijos, geriausiai augančios Lietuvos klimato sąlygomis. Lelijos skiriasi tarpusavyje žiedo forma, spalva, erdvinė orientacija žiedyne, žiedyno tipu, žiedų skaičiumi žiedyne, augalo aukščiu, žydėjimo laiku, svogūnėlio dydžiu ir spalva, lapų išsidėstymu ant žiedynkočio, jų pločiu, ilgiu, forma,  o taip pat vainiklapių dėmėmis, dryžiais, žiedynkočio tvirtumus, spalva, plaukuotumu, dulkinių ir žiedadulkių spalva ir kt.“

Taigi kiekvienas augalų mylėtojas gali išsirinkti pačią mieliausią lelijų rūšį. Lelijos yra simboliškos gėlės, kurios figūruoja daugybėje dainų ir meno kūrinių. Tai skaistumo, dorovės ir šviesos gėlė, kurią verta auginti kiekvieno gėlyno ar sodo savininkui.

Seniausia pasaulyje sukultūrinta lelijų rūšis – baltoji lelija (Lilium candidum). Gėlės tėvynė – Viduržemio jūros sritys, Vakarų Azija, kur ji auga akmeningose vietose, pakrūmėse ir uolų atšlaitėse. Lietuvoje ši lelija seniau auginta darželiuose. Manyta, kad augalas simbolizuoja gailestingumą, tyrumą ir nekaltybę. Baltoji lelija užauga iki 100 cm aukščio. Žiedai balti, piltuvėlio pavidalo, kvepiantys. Ant vieno žiedkočio paprastai būna nuo 5 iki 20 žiedų.

Lelijos svogūnėliai yra įsodinami į žemę. Šios gėlės labai nemėgsta dirvožemyje nusistovėjusio vandens. Joms patinka nepermirkęs, tačiau drėgnas ir derlingas dirvožemis. Didelis privalumas – vieta, kurią gerai pasiekia saulė ir šiluma.

Rekomenduojama lelijas tręšti sodinant. Geriausios lelijų organinės trąšos – lapinė žemė ir sudūlėjusios mėšlo puvenos. Jų reikia dėti 7–8 kg į 1 kv. m. Svarbu nepadauginti. Jei jų bus per daug, svogūnai peraugs, taps neatsparūs šalčiui ir ligoms.

Gražiausius žiedus vienoje vietoje krauna apie 5 metus, todėl praėjus šiam laikotarpiui patariama svogūnėlius persodinti į kitą vietą. Kitu atveju svogūnėliai pradės gausiau daugintis ir lapija vešės labiau negu patys gėlės žiedai. Augančią gėlę mažiau puls ligos, jeigu prieš sodindami svogūnėliai bus pamirkyti kalio permanganato tirpale. Švelnios rožinės spalvos kalio permanganato tirpalu palieti gėles siūloma ir kiekvieną pavasarį.

Pavasarį galima lelijas patręšti joms skirtomis trąšomis. Vasarą lelijos tręšiamos mineralinėmis trąšomis, turinčiomis fosforo ir kalio. Trąšas galima berti ruošiant dirvą. Keletą kartų per sezoną lelijas rekomenduojama  pabarstyti pelenais – formuosis didesni žiedai, gėlė bus atsparesnė ligoms

Lelijos dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Dauginant sėklomis galima išauginti sveiką sodinamąją medžiagą, greičiau priauginti daugiau augalų. Ne visos lelijų rūšys, išaugintos iš sėklų, išlaiko rūšines savybes. Sėklos sėjamos rudenį į daigyną ar vasarį į dėžutes. Tinkamiausias laikas lelijoms persodinti – rugpjūtis ir rugsėjis. Galima jas sodinti ir anksti pavasarį iki vegetacijos pradžios. Svogūnėliais dauginamos lelijos nepraranda savo rūšinių savybių. Svogūnėliai sodinami 20–25 cm gylyje, 10–15 cm atstumu, o baltąsias lelijas reikia sodinti sekliau – vos 3–5 cm gylyje, prieš tai svogūnėlius pamirkius nestipriame kalio permanganato tirpale. Iškastoje duobutėje supilamas smėlio kauburėlis, ant jo paguldomas svogūnėlis ir užpilama žemėmis. Svarbu, kad svogūnėlis neužmirktų, būtų drenuojamas. Kai kurias lelijas (pavyzdžiui, raudonąją) galima dauginti stiebiniais svogūnėliais, susiformuojančiais žydėjimo pabaigoje. Baltoji ir karališkoji lelijos gerai dauginasi stiebais. Lelijai peržydėjus, stiebas ištraukiamas iš svogūno ir gulsčias užkasamas į smėlį šiltnamyje ar inspekte (15 cm gylyje). Per 10 d. atsiranda svogūnėliai. Lapais lelijos dauginamos prieš joms žydint: imami stiebiniai viršūnės lapai. Nuo stiebo nupjauti lapai iki pusės sodinami į smėlį, per 1–2 mėn. išauga svogūnėliai, kurie pikuojami į dėžutes.

















































Parengė

Teresė Kaunaitė

Nuotraukose –Vilniaus universiteto Botanikos sode žydinčios lelijos


Reklama