Ką girdi Kirkilo ir Sabatausko ausys…

Kaip visi gerai prisimename, praėjusių metų Seime prasidėjusi pagrindinės Konstitucinės vertybės – lietuvių kalbos – išdavystė baigėsi, kad vis tik buvo nuspręsta šį klausimą teikti Seimo svarstymui. Ši išdavystė, sukėlusi didelę sumaištį Lietuvos piliečių visuomenėje ir smarkiai sumažinusi tautos pasitikėjimą, kad Seimas iš tiesų atstovauja Lietuvos ir jos piliečių interesus, naujoje kadencijoje,  tarsi, buvo jau paslopusi, sumažinusi pagreitį ir suteikė vilčių – o galgi atsirado Seime šviesių protų, kurie suprato savo klaidą. Tačiau  paskutiniai įvykiai parodė, kad tai buvo tik valdančiųjų susikaupimas prieš pagrindinį puolimą – įveikti esminio mūsų kultūros dėmens – kalbos – neliečiamumą. Galutinai paaiškėjo, kad mūsų kalba,  kultūra, o tuo pačiu žemių vientisumas ir valstybingumas apsaugos nebeturi. Šis  neįmanomas precedentas stumiamas „buldozeriu“ pirmiausiai valdančiųjų ideologų ir ištikimų jiems ideologinių torpedų.

Kaip ir numato Seimo Statutas, šis  išskirtinės svarbos klausimas turėjo pereiti per svarstymus komitetuose. Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komitete svarstymui valdantieji buvo ypatingai pasiruošę. Vietoj negalinčių dalyvauti komiteto posėdyje seimūnų, kurie buvo išvykę į komandiruotes, etc, buvo atsiųsti „pakaitiniai“. T.y.  socdemų ir darbo partijos nariai, kurie dirbo kituose komitetuose ir kurie nebuvo įsigilinę į kalbos problemą. Jų pareiga buvo tik pakelti „guminę ranką“, kaip kadaise jau yra aprašiusi garsi humoristė rašytoja Vyt. Žilinskaitė. Švietimo, mokslo ir  kultūros komitetas net nebesigilino ir visą svarstymo eigą perdavė pagrindiniam Teisės, teisėtvarkos komitetui.

Kirkilo motyvas labai pragmatiškai paprastas, tačiau neabejoju, kad slepiantis dideles povandenines gelmes: mes niekaip negalime be to surengti Lietuvos -Lenkijos parlamentų asamblėjos, negalime sėkmingai dirbti su savo artimiausiais strateginiais partneriais. Taigi akivaizdu, kad klausimas politinis. Neturėjo reikšmės, kad tame Komiteto posėdyje apsilankiusi Prezidentės patarėja dar kartą akcentavo Prezidentės poziciją, jog lietuvių kalba negali būti  derybų bei sandorių objektu ir kad šis klausimas negali būti susietas su Lietuvos užsienio politika.  Panašu, kad valdančiosios daugumos klausa atgyja tik tada, kai Prezidentė  išsako kritiką jų ideologinei gūžtavietei.  Šiuo atveju jie neišgirdo nieko. Kadangi lenkų politikai akivaizdžiai mūsų valdžiai daro spaudimą, siekdami jei ne visiškos pergalės, tai ilgalaikio užšaldyto konflikto svarbiame Lietuvos regione (čia atpažįstame įprastą Rusijos  paskutinių metų taktiką tose vietose, kuriomis ji pirmiausia naudojasi siekdama buvusių TSRS sienų atstatymo), aiškėja paprasta tiesa – valdančioji dauguma su socdemais priekyje dirba  ne Lietuvai, o svetimoms suinteresuotoms valstybėms ir akivaizdžiai pažeidžia Priesaiką, tuo nusipelnydami atskiro istorinio savo veiklos tyrimo ir rimto įvertinimo.

Tokiu būdu kalbos klausimas perėjo ir Užsienio reikalų  bei Žmogaus teisių komitetų svarstymą ir pasiekė pagrindinį Tesės ir teisėtvarkos komitetą, kuriam vadovauja J.Sabatauskas. Teisės ir teisėtvarkos komitete, kaip ir turi būti, vyko visuomeninių organizacijų ir net pavienių asmenų išklausymas. Buvo vaidinama demokratija. Galėjo dalyvauti visuomenės atstovai, buvo galima pareikšti kitokią nuomonę.  Komiteto pirmininkas maždaug taip ir pasakė, jog visi į posėdį susirinko tam, kad jo (Sabatausko) ausys išgirstų kiekvieno nuomonę ir kad visuomenės atstovai gali pabandyti p. Sabatauską įtikinti. Tačiau veltui kalbininkai ir kiti mūsų kalbos ir kultūros ateitimi susirūpinę dėstė savo motyvus. Neįtikino. Valdančiosios daugumo netenkino alternatyvinis Seimo narių grupės siūlymas, palikti lenkiškai rašomas pavardes antrame asmens dokumento puslapyje. 

Dabar svarstymas perkeliamas jau į Seimo posėdį, kur bus balsuojama…

Apie tai, ką slepia socdemų ideologų paruoštas projektas visuomenei neaiškinama.  Pilietis, ginantis savo kalbos neliečiamumą, pateikiamas kaip kvailys, kaip politinis plepys, nesuprantantis, apie ką kalbama tokiame „nekaltučiame“ dokumente. Neva, tai jokios neigiamos įtakos ne tik neturės pamatiniams  valstybės dalykams, tačiau suteiks daugybę patogumų kokiai nors lietuvaitei ištekėjusiai už užsieniečio, kurio pavardė parašyta  lotyniškos kilmės, bet nelietuviškais rašmenimis. Viskas meistriškai apdengiama asmens teisių apdangalu.

Deja… Turės.

Seimo dauguma meluoja (kaip ir visos Seime dalyvaujančios partijos, kurios padėjo savo parašus  po pražūtingu susitarimu, apie kurį jau esu rašiusi ir kuris yra mano internetiniame puslapyje). Tai turės didžiulę įtaką.

Kirkilo taip įnirtingai atstovaujamos pataisos slepia ne tik leidimą įrašyti pase pavardę nelietuviškais lotyniškos kilmės rašmenimis, bet ir tai, kad tai bus neišvengiamai  įteisinta visoje valstybinėje bei savivaldos informacinėje ir registrų sistemoje ir darys įtaką visam viešosios kalbos vartojimo procesui. Tai taipogi netarnauja jokiai demokratijai ir parodo, kad valdančiosios  daugumos kalbos apie demokratiją yra „girto indėno“, kaip sakydavo A.A. Julius Veselka, kliedesiai. Dar ir todėl, kad tuo iškeliama beveik išimtinai vienos tautos primygtinai brukamas siekis sudaryti sau išskirtines sąlygas visoje informacinėje  bei registrų sistemoje svetimoje  valstybėje.

Tuo tarpu antrasis Seimo narių grupės pasiūlymas įrašyti taip lenkakalbiams piliečiams trokštamais rašmenimis savo pavardes antrame paso puslapyje jokių kitų kalbinių grupių teisių nepažeistų. Atvirkščiai – ten būtų galima rašyti pavardę kad ir keliomis kalbomis – rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir t.t. (pagal paso savininko pageidavimą). Ir tai pademonstruotų kitomis kalbomis kalbančių mūsų piliečių interesams mūsų Valstybės pagarbą (jei jau šito taip reikia iki pilnos laimės).  Ir mes neišskirtume nei vienos kalbos, nei vienos tautos- mūsų kaimynės viršenybės virš kitų tautų ir kalbų. Tuo pačių – nepažeistume savo prigimtinės teisės į nuosavą kalbą, užtikrindami, kad pagrindinė Konstitucinė vertybė – kalba Lietuvoje negali būti pajudinta.

Šis valdančiosios daugumos užsispyrimas yra tyčinis siekis, atveriantis kelius tolimesniems įvykiams. Pirmiausia, dėl to, kaip minėjau, atsiras arba bus išprovokuota atsirasti ilgalaikio įšaldyto konflikto galimybė, kuri bus imli visokiems „žaliesiems žmogeliukams“. Atsiras erdvė, kurioje jie galės  tarsi „prisiregistruoti“ pagal politinę, „žmogaus teisių“ ir kitokią priklausomybę.  Iš daugelio vieną tokį, kuriam jau suteikiama plati politinė tribūna ir kuris netgi vadovauja partijai, beveik atpažinau klausydamosi žaliojo Balsio, kuris viešai iš TV ekrano priekaištavo dėl aukščiausių Valstybės asmenų nesilankstymo agresyviems kaimynams.  

Netikiu, kad šiais istoriniais laikais tikras politikas gali nesuvokti panašių savo poelgių neadekvatumo. 

Ir valdančioji dauguma suintensyvėjo stumdama savo pragaištingą pataisą ne atsitiktinai. Tiesiog, matyt, yra suderintas laikas, su artėjančiais Rusijos veiksmais mūsų regiono link. Kažkas skuba „vyslužitsia“, arba atlikti būtinus žingsnius, paruošiant dirvą tolimesnės ateities politinei perspektyvai, kaip greičiau ir amžiniau pakenkti teritoriniam  mūsų Valstybės vientisumui, kaip negrįžtamiau pažeisti kalbą, kultūrą ir privesti Lietuvą prie anihiliacijos. O gal ir paprasčiau – su kuo mažesniais nuostoliais svetimai valstybei padėti atverti kuo platesnę vandens erdvę Baltijos jūroje. Nesvarbu, kas tai būtų – Lenkija ar Rusija, šiais bręstančio globalaus teritorinio ir įtakų pasaulio persidalijimo laikais jūra reikalinga visiems.

Ką daryti? Ką daryti, kad daugelio tūkstantmečių dvasinis mūsų paveldas ir mūsų viena seniausių Europoje kalbų neliktų našlaitė? Kada beveik visa žiniasklaida pataikauja Seimų daugumoms, kokios jos bebūtų. Kada žmonėms meistriškai kalama į galvą, kad teisingiausia informacijos priemonė ta, kuri verčia abejoti neabejojamais dalykais. Masinio proto valdymas ištobulintas, pasiteikiant naujausias  zombavimo ir  psichoemocines technologijas visuose socialiniuose lygiuose.  Kaip išlikti, kada piliečiams išmušamas pasitikėjimas sveiko proto ir gyvenimo patirties padiktuotomis vertybėmis. Kada nuo jų slepiama informacija, kada šviesi mintis kompromituojama ir masinės informacijos  kanaluose sumaišoma su purvu arba ten iš viso nepatenka?… Kada piliečio religija tampa įvairios suinteresuotų grupių užsakomos  TV laidos. Kada skatinama neapykantos energija, o artimo meilė kaip gyvenimo filosofija nugriūdama pasuolėn. Kada kūno pojūčiai absoliutizuojami, o dvasia neminima niekur.

Brangieji – laikytis pagrindinių dalykų, – savo namų,  savo kalbos ir siekio puikiose šeimose šviesiais žmonėmis užauginti savo vaikus.  

Tautinė sąmonė, tautinis orumas – šiandien vienintelis skydas, kuris gali  bepridengti iš visų pusių puolamas mūsų išlikimą užtikrinančias vertybes. Atėjo laikas, kada kaip J.Marcinkevičiaus  trilogijos laikais turime pajusti savo vienybę ir nenustoti galvoję, – kas esu, kur einu, kuo būsiu išdavęs savo kalbą ir palikęs savo namus? Ar esu reikalingas pasauliui be savo pasaulėjautos unikalumo?

Niekieno zonos nėra. Jei nesame už save – esame už priešą, kas jis bebūtų. Toks metas. Jei nepuoselėjame savo šaknų, auginame svetimas kultūras.

Pagarbiai,

Rašytoja, Kovo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė