NAUJIENOS

Juzefa Cyronok: šimto metų sulaukiau sunkiai dirbdama ir melsdamasi

Kategorija:

Miestas:
Mažučiame Paversekio kaimelyje, išpuoselėtoje ir jaukioje sodyboje gyvenanti Juzefa Cyronok švenčia gražią sukaktį – šimto metų jubiliejų. Paklausta, kokį ilgaamžiškumo receptą žino, šimtametė senolė šypsodamasi sako: „Visą gyvenimą sunkiai dirbau ir daug meldžiausi, užtat ir sulaukiau šimto metų“. Jos šviesus protas ir nebloga atmintis maloniai stebina ir šeimos narius, ir  kaimo gyventojus. Sunku patikėti, bet tvarkingoje sodyboje gerbiama Juzefa iki šiol šeimininkauja viena. Pati susitvarko namus, iki šių metų dar pati sodino ir prižiūrėjo daržus, šalia namo puoselėjo savo gėlynėlius. Užklydusį svečią labiausiai žavi jos svetingumas ir giedra šypsena veide. O pabendravus kiek ilgėliau, galima suprasti, kad dar viena ilgaamžiškumo paslaptis – optimistinis požiūris į gyvenimą. Nors  jis Juzefos tikrai nelepino – tai paliudijo jos ir dukters Stasės, sūnų Kazimiero ir Benedikto jautrūs, net šiurpūs  pasakojimai apie šeimos gyvenimo išbandymus ir sunkumus pokario metu.

Pačią seniausią giminės atstovę gražiai pagerbė artimieji, su jubiliejumi ją pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Stankevičiūtė, Matuizų seniūnijos seniūnas Mindaugas Matuiza. Meras Algis Kašėta, dovanodamas jubiliatei margaspalvių gėlių krepšelį, linkėjo jai sveikatos, geros nuotaikos ir gražių gyvenimo akimirkų.
Svetinga jubiliatė sakė mėgstanti bendrauti ir kiekvienas svečias jos namuose yra laukiamas. Močiutė pasakoja savo ir savo šeimos gyvenimo bei gimtojo kaimo istoriją, pasakojimus pailiustruodama iš amžių glūdumos atėjusiais prisiminimais.
Ji su vyru Julijonu užaugino penkis sūnus ir vieną dukrą, sunkiai dirbo kolūkyje laukininkystės darbininke. Močiutė Juzefa sako, kad darbo visą gyvenimą nebijojusi. Anksčiau labai mėgo nerti, verpti, dainuoti įvairias liaudies dainas, buvo puiki šeimininkė, šeimininkaudavo ir vestuvėse, ir laidotuvėse. Žinoma, kaip ir kiekviena darbšti dzūkė, grybavo, uogavo. O dabar  mėgsta žiūrėti televizijos žinias, stebi ir domisi šalies politiniais įvykiais, laisvu laiku meldžiasi. 

Jubiliatė džiaugiasi didele šeima – ją rūpestingai lanko dukra Stasė, sūnūs Kazimieras ir Benediktas, ji turi septynis vaikaičius, devynis provaikaičius ir vieną proprovaikaitį. Smagu, kad visi gyvena Lietuvoje, nė vienas neemigravo, tad ir aplanko neretai. Sūnūs Česlovas, Antanas, Vytautas jau, deja, mirę. Vyrą amžinatvėn išlydėjo prieš trisdešimt metų.
Senolė, padedama dukros Stasės, pasakoja apie savo gyvenimą, kuris buvo sunkus ir tarsi kino filmas, pilnas neįtikėtinų momentų. Gimusi gretimame Butvydonių kaime, daugiavaikėje šeimoje. Tėvai davė Juzefos vardą, nors viena iš dviejų prieš tai mirusių sesučių taip pat buvo Juzefa. Su savo būsimu vyru susipažino dar būdama nepilnametė, o jis jau dvidešimt dviejų metų buvo našlys. Kai pakvietė Juzefą ištekėti, jai tebuvo šešiolika metų. Būsimas jaunikis nuvažiavo į Valkininkų bažnyčią pas kunigą paklausti, ar šis duos šliūbą. Kunigas pasitikslino gimimų registrų knygoje ir vesti leido, o pasirodo, kad pasižiūrėjo Juzefos mirusios sesutės gimimo datą. Kai vestuvių dieną bažnyčioje pamatė visai dar vaikiškai atrodančią nuotaką, liepė pasiaiškinti. Bet vėliau pats teisinosi, kad suklydo. Pirmąjį sūnų Juzefa pagimdė dar neturėdama aštuoniolikos.

Gumulėlis gerklėj užstringa pasakojant skaudžius prisiminimus iš pokario metų, kai suėmė vyrą ir nuteisė dvidešimt penkiems metams kalėti Sibiro lageryje.  Kai ištrėmus vyrą, ir ji su mažais vaikais  vos išvengė tremties, teko slapstytis pas gimines, kaimynus. Visa tai  gerbiama Juzefa su liūdesiu atsimena iki šiol. „Tėvelis kai gavo žemės, labai džiaugėsi, kad galės daug sėti, sodinti ir šeimą išmaitint. Bet buvo reikalavimas įstot į kolūkį, o tėvelis nenorėjo. Jis  buvo labai ramus ir geras žmogus, tačiau atsirado skundikų ir tėvą suėmė. Tada ir mus – mamą su mažais vaikais – nusprendė išvežt. Kai pirmą kartą atvažiavo išvežt, tai mama buvo išvažiavus į Lukiškes tėvelio lankyt. Antrą kartą jos laukė Matuizų geležinkelio stoty, nes žinojo, kad traukiniu grįš iš Vilniaus. Bet geri žmonės, kurie apie tai žinojo, patarė išlipt anksčiau, Valkininkų stotelėje. Trečią kartą atvažiavo anksti ryte, tai aš nelaukiau, kol išlauš duris, mamą užrakinau į spintą, o raktus paslėpiau, kur brolis Kazys gulėjo. Jie klausė: „Kaip nėra mamos?“ Kai jie išėjo, aš išleidau mamą iš spintos ir ji pabėgo pro langą. Bet jie apsigalvojo ir vėl grįžo, paprašė atidaryti spintą. Kai neatidariau, paėmė kirvį, išlaužė duris, bet mamos spintoj jau nebuvo... Mus 1951  m.  sausio 24 d. norėjo vežt. Buvo šalta, daug sniego, mama iš vakaro buvo paruošus blynus kept, tai jie gal suprato, kad mamos namie būta... Brolį Česlovą, dvylikos metų vaiką, šaltoj upėj maudė ir klausė, kur mama... Jis nepasakė. Po kurio laiko brolis pabėgo į Lenkiją, ten gyveno visą gyvenimą... Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte iki Stalino mirties. Kai grįžo, buvo visas pražilęs, paskui nupliko. Grįžęs įsidarbino Vilniuje, gyveno bendrabutyje, o kiekvieną savaitgalį parvažiuodavo pas šeimą į Paversekius. Tėvelis labai mumis rūpinosi, neprisimenu jo neblaivaus...“, – su grauduliu balse pasakoja dukra Stasė, o mama Juzefa pritariamai linksi galva: „Buvo labai labai sunku viską iškęst“. Kaip jos sako, pasaulio gale, atokiau nuo didesnių kaimų gyveno, bet negandos vistiek neaplenkė jų gyvenimų.

„Kokia mūsų mama? Visą gyvenimą labai daug dirbo. Buvo reikli sau ir kitiems, mus taip pat to reiklumo ir darbo nebijot išmokė. Mes stengėmės elgtis taip, kaip jai įtiktume. Ji kaip viršininkas koks. Kai ruošėme jai jubiliejaus šventę, ginčijosi, kad ji pati gali suruošti visiems vaišes“, – šypsosi vaikai.
 
Kad bėdos aplenktų Juzefos šeimą, ji visada daug meldėsi. Jaukiame kambarėlyje pagarbiojoje vietoje įrengtas jos altorėlis su Šv. Marijos statulėle, prie kurio senolė daug laiko praleidžia su malda lūpose ir širdyje. „O kaip nesimelst? Marija mus išgelbėjo nuo tremties, o vyras, kad ir ilgai ir sunkiai Sibire kalėjo, bet grįžo į namus gyvas...“.
Pragyvenusi ištisą epochą, okupacijas, bėdas, užauginusi gražią šeimą, Juzefa Cyronok yra maloni, šiltai bendraujanti moteris, kuri randa bendrą kalbą ir su mažu, ir su dideliu. Kiekvienas, pažvelgęs į šią skaistaus veido ir nuolat besišypsančių akių moterį, pasakys, jog jos gyvenimo kalendorius neabejotinai meluoja.
 
Rūta Averkienė 
 

Reklama