NAUJIENOS

Jurgita Šventoraitytė-Gustaitienė: ar gyvūnas dar gali jaustis saugus ir reikalingas?

Kategorija:

Miestas:

Kasdien  VŠĮ „Nuaras“ savanoriai ir darbuotojai mato gyvūnų likimo dramas, jiems džiugu, kai gyvūnas sulaukia sėkmės ir randa naujus šeimininkus. Ar aplankys gyvūną geresnis likimas, priklauso nuo visų mūsų, nuo mūsų jautrumo ir širdies gerumo. Apie tikrąją gyvūnų globos namų realybę kalbamės su VŠĮ „Nuaras“ vadove Jurgita Šventoraityte-Gustaitiene.

Jurgita, nuo ko viskas prasidėjo, kaip atsiradote „Nuare“?

„Nuaras“ globos namai atsirado su pačios klinikos įsteigimu – 1993 metais, kuomet aš baigiau veterinarijos akademiją. Pirmieji beglobiai gyvūnai atsirado natūraliai – žmonėms atnešus juos užmigdyti. Buvo labai gaila įvykdyti tokį žmonių prašymą, todėl įkalbėdavau gyvūną tiesiog palikti klinikoje, kad galėčiau surasti jiems naujus namus.

Puikiai atsimenu pirmąjį savo globotinį, dėl kurio bene daugiausiai išliejau ašarų. Tai buvo rainas katinas, kurį ir pavadinome Rainiumi. Moteris jį atnešė į kliniką bulviniame maiše, padėjusi ant stalo pasakė, kad pavargo juo rūpintis ir jį šerti. Liepė jį užmigdyti. Taip ir liko katinas gyventi pas mane. Be abejonės, jis buvo agresyvus, jis nenorėjo bendrauti, sirgo įvairiomis ligomis. Jo socializacija užtruko apie 8 mėnesius.

Daugelis „Nuarą“ pažįsta kaip beglobių gyvūnų globos įstaigą, tačiau įmonės istorija prasidėjo nuo dresavimo mokyklos ir veterinarijos klinikos. Šiuo metu „Nuaras“ turi modernius gyvūnų globos namus Alytuje ir Klaipėdoje, teikia platų paslaugų spektrą susijusių su gyvūnais, veikia veterinarijos klinika, viešbučiai gyvūnams, grožio procedūrų salonas ir kt.

Gyvūnų prieglaudoje jau dirbate ilga laiką sakykite, kodėl gyvūnai susiduria su žmonių žiaurumu?

Kai pats žmogus yra nusivylęs, kada su juo nuo vaikystės buvo elgiamasi netinkamai, tai ir su gyvūnu jis elgiasi analogiškai. Žiaurumas prieš gyvūnus, tai tarsi veidrodinis  mūsų visuomenės problemų atspindys. Ne veltui daugelyje gerovės srityje pažangių valstybių praktikoje naudojamas algoritmas kai gavus pranešimą apie smurtą prieš gyvūną, kartu su gyvūnų globėjais vyksta ir vaikų teisių atstovai. Praktika rodo, jog žiaurumą, smurtą patiria visi kas yra silpniausi toje aplinkoje – būtent vaikai ir gyvūnai.

Turime vėlgi tarsi iš to išaugti – sunkūs okupacijos metai, tikrai nepasėjo gėrio sėklų. Pakeisti situaciją galima tik edukuojant ir gerinant socialinę aplinką. Jei žmogus pats bus laimingas, ta laime o ne smurtu norės dalintis su kitais.

Ar galima teigti, kad būna atvejų, kai gyvūnas tampa tik kone žaislu: pažaidžiau ir išmečiau ar tenka jūsų veikloje tai pastebėti?

Gyvūnus irgi paliečia mados tendencijos. Liūdina, kai žmonės nesigilindami kokioje daugykloje vargsta šuniukų mamos ir kokias kančias jos patiria, vaikosi mados įsigyti pigiau šokoladinį pudeliuką, špiciuką, bišoniuką ar cavapoo, maltipoo.

Tokių mados bangų pasekmės jau teko ne kartą stebėti. Kadaise nuo tokios mados bangos nukentėjo dobermanai, visai nesenai haskiai. Po populiarumo bangos atoslūgio  šunys patenka į prieglaudas. Kai žmonės supranta, jog tik paveiksliuke mėlynakis haskis mielai šypsosi, o realybėje – kaukia, kanda, loja, pabėga, sužaloja net šeimos narius.

 Vaikydamiesi mados žmonės nepasidomi, kiek daug pastangų, laiko, o ir pinigų reikės tinkamai prižiūrėti ir auklėti haskį ar kitą populiarios veislės šunį. Tokių šunų, kurie jau turi šeimos verdiktą eutanazijai, į „Nuarą“ patenka labai dažnai.

Su jais ir mums nėra lengva. Agresyvūs, nesocializuoti, nemokantys vaikščioti su pavadėliu, elgtis mieste, automobilyje – tokių šunų neįmanoma padovanoti, kol jų neperauklėjame.

 Perauklėti yra labai sunku, kartais  tai užtrunka ne mėnesį  ir ne du, tai gali trukti metus ir netgi ilgiau, o perauklėjimui reikia profesionalių dresuotojų.

Džiaugiuosi, jog „Nuaras“ turi vienus geriausių dresavimo specialistų,  todėl ir „Nuaro“ dresavimo mokykla yra gausiai lankoma, o iš prieglaudos paimtiems šunims taikomos nuolaidos tiek paliekant juos viešbutyje, tiek dresuojant, gydant, naudojantis kirpyklos ar kitos paslaugomis.

Kaip regioniškai skiriasi žmonių požiūris į gyvūnus?

O, ši regioninė atskirtis gyvūnų gerovės srityje yra milžiniška. Vilniaus, Kauno gyventojų supratingumas, manyčiau, yra bene didžiausias. Vilniečiui,  kauniečiui nėra gėda priglausti seną, luošą, aklą šuniuką ar kačiuką ir dažnai tampa netgi prestižo reikalu. To negalėčiau pasakyti apie nutolusių regionų gyventojus, kurie dažnai ieško veislinio gyvūno pigiau. Nesinorėtų absoliutinti, tačiau pabandykite pasikalbėti apie kačių kastracijos būtinybę regionuose.

 Išgirsite daug piktų epitetų, nesupratingumo, o visų svarbiausia bus išrėkta, jog tai labai brangu. Galima pagalvoti, kad priveistų kačiukų, keliaujančių į prieglaudas dėžėmis, išlaikymas yra pigiau. Kastracija yra vienas pigiausių populiacijos pertekliaus reguliavimo būdų ir gėda, kad dėl neišprusimo juo iki šiol nepasinaudojama.

Paminėčiau, kad, pavyzdžiui, Klaipėda, Palanga, Visaginas yra kačių miestai – juose daugybė beglobių kačių.

Manau, jog Lietuvoje beglobių šunų problema jau yra išspręsta ir į prieglaudas patenka tik nepriežiūrai, netekę ryšio su savininkais šunys, arba tie, kurių atsisakoma. Su katėmis vis dar yra komplikuota situacija. Tačiau tikiu, jog ateis ta diena kai mūsų šalyje nebeliks beglobių kačių.

Pasidalinkite jautriausia jūsų išgyventa istorija. Papasakokite apie tai ką tenka išgyventi jūsų darbuotojams.

Labiausiai išgyvenau dėl vieno šuns – tai buvo belgų aviganis su peršautu petikauliu, kuris pas mus pateko iš Kauno rajono. Rodėsi, kad mes šiam šuniui niekaip negalėsime padėti. Jam buvo sutrupinti kaulai. Tuo metu turėjau išvykti į tarptautinę parodą Suomijoje, kolegų veterinarijos gydytojų klausiau, ką man su juo daryti?

 Su rentgeno nuotrauka kreipiausi į visus geriausius Lietuvos veterinarijos specialistus. Visi jie man atsisakė kone ta patį: „neprisigalvok, daugiausiai kuo galime padėti šiam šuniui, tai amputuoti jam koją“. Aš griežtai šio sprendimo atsisakiau ir daugelis mano tokį elgesį laikė paprasčiausiu kvailiojimu.

Aš auginu belgų aviganį, todėl žinau, kokie jie yra judrūs – su trimis kojomis jiems kokybiškai gyventi būtų labai sunku. Tad grįžusi iš užsienio kreipiausi į daktarą Kairevičių, o jis turėdamas auksines rankas ir didelę širdį man neatsakė ir sutiko pabandyti. Pooperacinis laikotarpis buvo itin sunkus ir sudėtingas, tačiau jau po mėnesio pastebėjau, kad jis judina vieną kojos pirštą.

Dabar jis gyvena Vilniuje su žinomu muzikos mokytoju ir, neabejoju, kad gyvena laimingą gyvenimą. Bėgioja keturiomis kojomis, maudosi prūduose, eina pasivaikščioti… Nors kartais atrodo, kad nebėra jokios vilties, ima ir nutinka stebuklas.

Papasakojau apie asmeninį išgyvenimą dėl žmogaus nuskriausto gyvūno. Tokių emocionalių išgyvenimų ir skaudžių, o dažnai ir laimingų istorijų nutinka vos ne kasdien. Per praėjusius (2020) metus „Nuaras“ į naujus namus išleido 2000 gyvūnų. Tai milžiniškas skaičius. Tačiau kiekvienas gyvūnas „Nuaro“ darbuotojams tai ne tik statistinis vienetas, tai asmeninė išgyventa emocija.

Daugelis jų išgydyti, išslaugyti, ant rankų išnešioti, todėl į naujus namus palydimi su džiaugsmo ašara ir virpesiu širdyje. Išrinkti tinkamą šeimininką irgi yra nelengva misija.

Turime subūrę stiprią komandą, kuri savo turimų žinių ir profesionalumo dėka mažiausiomis sąnaudomis padaro daug svarbių darbų. Visuomenės palaikymas tiek moralinis, tiek materialinis yra tarsi varomoji jėga dirbti netausojant savęs ir neskaičiuojant darbo valandų.

Dėl nepagrįstų apkalbų, šmeižikiškų komentarų, dirbtinai sukeliamų intrigų darbuotojai ir jų šeimų nariai vis dar skaudžiai išgyvena, nors prie to jau yra pripratę ir puikiai skiria   „fake” anketų naudojamus išsireiškimus.

Pats sunkiausias momentas yra visuomenės abejingumas, nesupratingumas ir nesiklausymas. Be jokios abejonės ir finansinis klausimas. Net jeigu ir stengtumėmės gelbėti gyvūnus iš visos širdies, negalime pasamdyti gydytojo, kito specialisto ir jam nemokėti atlyginimo ar nuvažiuoti ištraukti į upę įkritusio kačiuko, neturėdami kuro automobilyje. Džiaugiamės, kad žmonės labai aktyviai mums padeda, ne tik pinigais, tačiau atneša jiems maisto, reikalingus reikmenis, rengia akcijas ir pan.

Ko konkrečiai šiandien reikia, kad situacija kardinaliai pasikeistų ir gyvūnų gerovė taptu ne aptarinėjimo objektu, o realia pagalba?

Vienu sakiniu atsakyti tikrai sunku. Nėra unikalaus recepto kurį įvykdžius viskas staiga imtų ir pasikeistų. Reikia kryptingo ir nuoseklaus darbo įstatymų leidybos, visuomenės švietimo, įsisenėjusių  nuostatų keitime. Kol kas daugelį valstybinių problemų sprendžia  savanoriai entuziastai iš savų ar paaukotų lėšų, o valstybė kuri turėtų prisiimti tiesioginę atsakomybę ir ieškoti būdų problemai išspręsti, skirti finansavimą tarsi stovi ir pasyviai stebi, o politikai pasinaudodami situacija periodiškai ištransliuoja vieną kitą lozungą, tačiau situacija iš esmės ir lieka nepakitusi.

Analogiška situacija susiklostė ir su daugyklų skandalu, kai LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimu, dalyvaujant policijos pareigūnams, savivaldybės atstovams į gyvūnų globos namus „Nuaras“ nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio 4 d. pateko beveik 200 šunų iš šių rajonų daugyklų:  Kretingos rajono (57 šunys), Klaipėdos rajono (3 šunys), Skuodo rajono (14 šunų), Tauragės rajono (6 šunys), Kauno rajono (81 šunys), Jonavos rajono (10 šunų), Raseinių rajono (3 šunys).  

Šie gyvūnai buvo laikomi baisiomis sąlygomis, buvo neprižiūrėti, kai kurie sunkiai sergantys, visi be išimties turintys elgesio ir psichologinių sutrikimų, gyvūnams reikėjo suteikti skubią pagalbą. Šunų negalėjome nei dovanoti, nei perduoti laikinai globai ir, valstybinių institucijų nurodymu, privalėjome laikyti globos namuose ir jais tinkamai rūpintis. Kai kurių daugyklų bylos teismuose vyksta iki šiol, todėl jau daugiau nei 10 mėnesių rūpinamės šunimis.

Pabrėžtina, kad ne visos savivaldybės prisidėjo prie minėtų gyvūnų išlaikymo. Pvz. Skuodo ir Tauragės rajono savivaldybės visiškai neskyrė lėšų, o Kretingos rajono savivaldybė skyrė tik už 14 dienų. Ant globos namų pečių užgulė sunki atsakomybės ir finansinė našta, nes gyvūnus reikia ne tik prižiūrėti ir šerti, bet daugumai jų reikalingas ilgas ir brangus gydymas, socializacija, dresūra, be to, tenka rengti įvairius dokumentus policijos, VMVT bei kitų institucijų prašymu. Mūsų valstybėje apmokėjimo už globos įstaigų valstybei teikiamas paslaugas klausimas yra visiškai nesureguliuotas iki šiol, nors ne kartą kreipėmės į įvairias institucijas ir netgi Vyriausybę.

Svarbu skaitytojams paaiškinti, jog nei viename teismo procese mūsų globos įstaiga „Nuaras“ nebuvo įtraukta kaip proceso šalis, nors to prašėme. Kol nesibaigė teismo procesai ir neįsiteisėjo Teismo sprendimai, negalime kreiptis dėl išlaikymo išlaidų priteisimo iš jų savininkų, o ir savininkystė, kai kuriais atvejais yra įrodinėjama teismuose. Daugintojai visuomet atsako, jog jie neprašė šunų paimti ir kategoriškai atsisako apmokėti už jų išlaikymą ir gydymą. O įsiteisėjus Teismų sprendimams konfiskuoti gyvūnus, net ir prisiteisus iš buvusiųjų savininkų apmokėjimą už gyvūnų globos ir gydymo paslaugas, lieka labai maža tikimybė, jog išlaidos bus apmokėtos, nes dauguma jų neturi turto, oficialiai nedirba. „Nuarui“ tektų ilgai bylinėtis teismuose ir mokėti už teisininkų paslaugas, o tai dar padidintų ir taip sunkią finansinę  naštą.

Manau, jog valstybė, kai jos institucijos atlieka būtinus veiksmus įstatymų įgyvendinimui ar  pažeidimų užkardymui, negali finansinės naštos perkelti privačioms įmonėms, organizacijoms ir minėtus veiksmus atlikti privačių lėšų sąskaita, nes tai pažeidžia bet kokius sąžiningumo principus.

Gyvename demokratiškoje valstybėje, esame ES. nariai, bet ar žmogiškumo mumyse yra daugiau kalbant apie mūsų santykį su gyvūnais?

Tenka daug keliauti, nes esu tarptautinės kategorijos teisėja, teisėjauju tarptautinėse kačių parodose, todėl turiu unikalią galimybę betarpiškai pabendrauti su gyvūnų augintojais, aptarti gyvūnų laikymo, veisimo, globos ir gerovės klausimus. Teko lankytis ne tik kitose Europos šalyse, bet ir Amerikoje, Indonezijoje, Kinijoje, Malaizijoje.

 Be abejonės, visos valstybės tiek kultūriškai ar istoriškai, tiek požiūriu į gyvūnus yra labai skirtingos. Lietuvoje situacija yra nebloga, tikrai daug dėmesio skiriame gyvūnų globai. Jaunoji karta auga socialiai atsakinga ir jautri, turinti didelį atjautos jausmą.

 Dar yra išlikę kai kurios senos nuostatos, tačiau kuo toliau, tuo rečiau išgirstu, kad šunį įsigyja tam, kad jis saugotų namus. Šiuo metu gyvūną įsigyja todėl, kad reikia draugo. Tikiuosi greitu laiku iš mūsų kultūros išnyks ir šunų rišimas prie grandinių.

Kokie būtų patarimai tiems, kurie nori iš prieglaudos pasiimti gyvūną, kaip turėtume tam pasiruošti ir kokių sąlygų namuose reikia, kad tas gyvūnas vėlei negrįžtu pas jus?

Pirmiausia atsakingai priimti sprendimą, įvertinti, ar tikrai pakaks laiko gyvūnu rūpintis. Gyvūnas nėra pirmos būtinybės objektas, neprivaloma jį auginti.

Ko šiandien jums labiausiai reikia, kad sukurtumėte dar geresnes laikinas sąlygas gyvūnams?

Kaune ir Alytuje globos namai jau turi gerai sutvarkytą infrastruktūrą, patogias sąlygas tiek gyvūnams, tiek darbuotojams, netgi vandens telkinius išsimaudyti.

Šiuo metu įrenginėjame lauko pabėgiojimo aikšteles Alytuje ir Klaipėdoje. Jų įrengimas nėra pigus.  Džiaugiamės, kad dalį tvoros segmentų Alytaus globos namams padovanojo „Lytagra“, tačiau kitos įmonės į mūsų prašymą visiškai nesureagavo, tad teko kitų užmačių atsisakyti ir įsigyti savo lėšomis. Po keleto savaičių mūsų šuniukai galės voliotis žolėje, lakstyti ir žaisti.

Klaipėdos globos namuose labai reikia specialių apsaugų nuo saulės naujai įrengtiems lauko apartamentams. Jų įrengimas yra labai brangus. Tačiau rankų nenuleidžiame – vis tiek kada nors padarysime ir gyvūnams gyventi bus patogiau.

Daug priekaištų iš visuomenės sulaukdavome dėl globos namų Užliedžiuose, nes nuomojami pastatai buvo prastos būklės. Pastatai nebuvo mūsų nuosavybė, todėl radikalių pokyčių negalėjome daryti. Visuomenei  pastatų išvaizda buvo svarbesnė nei tai, kad gyvūnai  ten buvo prižiūrėti  ir jautėsi gerai, todėl nusprendėme globos namus Užliedžiuose uždaryti.  Laukia naujos prieglaudos statybos, turime parinkę sklypą patogioje vietoje.



Tikimės, jog su visuomenės pagalba Kauno regiono globos namai taps ne tik patogia vieta nuskriaustiems gyvūnams prisiglausti, bet ir edukacijos centru.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Mindaugas Jonušas

 

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Daugeliui Ramutė Skučaitė (g. 1931 m.) – vaikų ir vaikystės poetė, vaikų literatūros klasikė. Ji – tradicinės poezijos atstovė. Eiliavimo, rimavimo meistrė. Žodžio skaidrumas – šios poetės siekiamybė. Jos poezija –...

Pasaulis užsimerkus

Pasaulis užsimerkus

Lentvario miesto bibliotekos duris puošia išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Skirtingos elementų spalvos ir jų susijungimas rodo gebėjimą priimti vieniems kitus, nepaisant mūsų skirtumų ir...

Pasaka apie NE

Pasaka apie NE

Ar kada susimąstei apie mus supančius žodžius? Kiek jų daug ir kokie visi skirtingi. Vieni žodžiai yra linksmi, kiti – liūdni. Vieni skanūs, kiti – nelabai. O ar kada pagalvojai, kaip sunku žodžiui NE? Su juo nelengva susidraugauti,...


Reklama