Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės Vilniuje: „savo“ spektaklį atras kiekvienas

Jau vasario 8-ąją, 19 val. vilniečių ir miesto svečių pamėgtoje Menų spaustuvės scenoje iškils „Hotel universalis“. Tai – jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus dviejų dalių spektaklis, kuriam pjesę parašė lietuvių dramaturgė Indrė Bručkutė.
Nors spektaklis remiasi antikiniu mitu, pasakojančiu apie saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klimenės sūnaus Faetono maištą, legvabūdiškus ir neatsargius sprendimus, tačiau į spektaklį kūrybinė komanda stengiasi pažvelgti šių dienų jauno žmogaus akimis.
„Hotel universalyje“ sprendžiamos šiais laikais aktualios temos: vaikų ir tėvų santykiai, tapatybės bei vietos po saule paieškos, noras griauti ir savaip kurti pasaulį.
A. Gornatkevičius Juozo Miltinio dramos teatre pastatė tris spektaklius, „Hotel universalis“ – antrasis režisieriaus darbas.
Prisiminti pasaulio istoriją vasario 25 d. 18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatre kvies ir jaunas režisierius, įsimintiniausias 2019 m. Kauno menininkas, Gildas Aleksa.
Spektaklis „Zygfrydas“  – bendras Juozo Miltinio dramos teatro ir „Teatronas“ darbas.  Dviejų dalių mokumentinė satyra pagal Igno Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, pasakoja apie rasių teorijos vadą, kuris po atsijauninimo procedūros operacijos prabunda žydu.
Šio kūrinio aštrėjantis aktualumas ypač jaučiamas šiomis dienomis: ir dėl Europoje stiprėjančių nacionalistinių sentimentų, ir dėl panašaus šiuolaikinio žmogaus „gijimo“ nuo rasistinių pažiūrų. Jaunas žmogus seną rasizmą tarsi paveldi ir yra nuolatiniame savęs, kito atradimo procese.
Spektaklyje į mažai kam žinomo romano medžiagą pažvelgta per kandaus humoro prizmę, ieškoma (ir randama) naujų aktorių meistrystės spalvų. Visai neatsitiktinai senąjį Zygfrydą vaidina aktorius, augęs vienoje sąjungoje (akt. Vaidotas Žitkus), o atsijauninusį vaidina jau laisvoje šalyje gimęs, kitoje sąjungoje augęs aktorius, kuris su panašiais klausimais susiduria kasdien (akt. Matas Dirginčius).
Paskutinę mėnesio dieną, vasario 29-ąją, 19 val. Menų spaustuvėje režisierė Uršulė Bartosevičiūtė spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ kels klausimus apie romantizuojamą A. Čechovo kūrėjo įvaizdį, kūrėją, kuris praranda savo paties sukurtų personažų kontrolę.
Dviejų dalių komedijoje pagal V. Klimáček pjesę „Čechovas – boksininkas“ pagrindinį – rašytojo ir dramaturgo Antono Čechovo – vaidmenį atlieka puikiai žinomas, ilgametis Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris. Jam patikėta nelengva užduotis: įsijausti ir papasakoti A. Čechovo gyvenamojo laikmečio ir XXI amžiaus realybės, persipinusios su naujojo, alternatyvaus pasaulio, kuriame veikia sapno logika, fantazija bei žaidimas, dėmenimis, sintezę.
Kovo 19 dieną, 19 val. į Menų spaustuvę turėtų suskubti Juvalio Nojaus Harario (orig. Yuval Noah Harari) gerbėjai, nes spektaklyje „Sapiens“ susipins režisierės Agnijos Leonovos ir perspektyvaus dramaturgo Mato Vildžiaus fantazija.
Kūrėjų duetas bando kelti klausimus apie žmogiškumo ir pačios žmonių rūšies ateitį skaitmenos, virtualių patirčių, skaitmeninių technologijų ir robotikos technologijų renesanso laikmečiu.
Jų įkvėpimu statant „Sapiens“ tapo serialai „Vakarų pasaulis“ (West World), „Juodasis veidrodis“ (Black Mirror) ir daugelis kitų mokslinės fantastikos filmų bei Izraelio istoriko Y. N. Harari milžiniško populiarumo sulaukusios knygos „Sapiens“ ir „Homo Deus“.
O štai kovo 31-ąją, 18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatre režisierius Rimantas Teresas imsis teatrinių provokacijų, kurias sėkmingai sutalpino dviejų dalių komedijoje „Provokatoriai“.
Pagal Sławomiro Mrożeko pjesę „Policija“ sukurtame darbe vaizduojama išgalvota valstybė, kurioje nebeliko jokio pasipriešinimo prieš valdžią. Nuolankumą demonstruoja net paskutinis politinis kalinys, tad policijos viršininkas, nenorėdamas likti be darbo, nusprendžia valstybės priešą sukurti pats. 
R. Teresas pastatyti spektaklį pagal lenkų dramaturgo medžiagą svajojo bene tris dešimtmečius. Ilgamečiui Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui, režisieriui svarbiausia, kad „beprovokuodami, bežaisdami provokacijomis, pjesės veikėjai pamiršta, kad jie griauna sistemą. Galiausiai jie supranta, kad pagrindas iš po kojų išmuštas, kad nieko nebeliks – nei jų, nei valstybės. Tada nebebus nei politikos, nei etikos.“
 
Juozo Miltinio dramos teatro inf.